Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 23d. 08:58

Galimos Vyriausybės apmatus jau dėliojanti I.Šimonytė viliasi, kad ketvirto partnerio koalicijai neprireiks

Interviu su Ingrida Šimonyte Interviu
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Ingrida Šimonytė

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos kandidatė į premjeres Ingrida Šimonytė viliasi, kad valdančiajai daugumai sudaryti pakaks trijų partijų, tačiau konkrečiai vardina ir į valdžią nekviečiamų partijų idėjas, kurias imtųsi įgyvendinti. Ji tikina, jog buriant ministrų kabinetą svarbios bus ne aritmetinės kvotos, o visuomenės pasitikėjimas siūlomais kandidatais. Tėvynės sąjungos kandidatė į premjerės postą neatmeta, kad Sveikatos apsaugos ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoms gali vadovauti ne konservatoriai, nors čia ir tikimasi ryškiausių pokyčių.

Kol kas I.Šimonytė tvirtina, kad konservatoriai, jei laimės rinkimus, tikrai galėtų imtis vadovauti Energetikos ministerijai. Kitus ministrus sako besirinksianti iš visų koalicijos partnerių pasiūlytų kandidatų, tarp kurių būtinai tikisi pamatyti ir kompetentingų moterų.

Pirmajame Seimo rinkimų ture Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai užsitikrino 23 mandatus daugiamandatėje apygardoje. Pati I.Šimonytė buvo viena iš trijų Seimo narių, kuri vienmandatėje Antakalnio apygardoje rinkimus laimėjo dar pirmajame ture. Į antrą turą pateko 54 partijos vienmandatininkai.

Nors prieš pirmąjį Seimo rinkimų turą I.Šimonytė kalbėjo apie tai, kad gali tekti formuoti mažumos Vyriausybę, o po jo neskubėjo džiaugtis rezultatais, dabar galima būsima premjerė nebeslepia vilties rinkimus laimėti ir jau planuoja pirmuosius darbus.

Tarp jų – pirmiausia „valstiečių“ Vyriausybės parengto biudžeto projekto revizija ir, neišvengiamai, situacijos dėl koronaviruso valdymas. Šioje srityje I.Šimonytė planuoja atsakomybės imtis pati. Apie visa tai – I.Šimonytės interviu 15min.

– Kaip skaičiuojate, kiek mandatų antrame ture laimės dešiniųjų blokas – įskaičiuojant Tėvynės sąjungą, Laisvės partiją, Liberalų sąjūdį? Kitaip tariant, ar aritmetiškai prireiks ketvirto partnerio?

– Aš tikiuosi, kad ne. Skaičiuojame, kad yra nemenka tikimybė, kad gali ir neprireikti.

– O kas jums svarbiau – kuo stabilesnė koalicija, t.y. kuo didesnė, ar kuo patikimesni partneriai, nors skaičiumi ir mažesnė koalicija? Juk prieš pirmąjį turą netgi kalbėjote, kad gali būti formuojama mažumos Vyriausybė.

– Dėl ko yra ta koalicija? Koalicija yra dėl to, kad su ja gali padaryti kažkokius darbus. Man koalicijos dėl to, kad postus pasidalintume ir sėdėtume, tai nereikia. Aš šiaip gyvenime turiu ką veikti.

Sakyčiau, kad jeigu ji yra, kad ir mažesnė, tačiau yra patikimi žmonės, tikrai sutariame dėl kažkokių darbų, gal tada mažiau darbų, jeigu reikia ketvirto, bet dėl to, dėl ko sutariame ir yra palaikymas, tai koks skirtumas, ar turi labai daug? Kai turi labai daug, tai tokia prezumpcija yra, kad labai daug nori daryti.

Aš nežinau, ar išvis tokį tikslą reikia sau brėžtis, nes man atrodo, kad reikia padaryti mažiau, bet geriau. Jeigu gali padaryti keletą sprendimų, sakykime, sveikatoje, švietime, socialinėje apsaugoje, ekonomikoje ir dar kažkur, tai tiesiog reikia žmonių, kurie palaiko.

Todėl aš sakiau, kad jeigu reikėtų ruošti Vyriausybės programą, tai net jei tai būtų trijų partijų sudaryta koalicinė Vyriausybė, vis tiek bandyčiau dairytis į tai, kas yra ir kitų partijų programose, ką galima paimti tam, kad kažkuria prasme tie žmonės jaustų nuosavybę idėjų, ir, jeigu tos idėjos ateitų į Seimą, tai galėtų už jas balsuoti.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Interviu su Ingrida Šimonyte
Luko Balandžio / 15min nuotr./Interviu su Ingrida Šimonyte

– Tai čia ir yra tai, ką turėjo omenyje G.Landsbergis sakydamas, kad, cituoju, Darbo partijos rinkėjai, nebūtinai frakcijos nariai, tikisi, kad jų tam tikras supratimas apie tai, kuria kryptimi turėtų eiti valstybė, taip pat turėtų būti nepamirštas. Gal galite šitą mintį paaiškinti, kaip jūs tai suprantate?

– Ta mintis ir yra, kad vis tiek žmonės rinkosi vieną ar kitą politinę jėgą kartais gal dėl ten esančių žmonių, bet taip pat ir dėl idėjų, su kuriomis tos partijos ateina. Tada reikia žiūrėti, ar iš tikrųjų tos idėjos yra visos ir visa apimtimi tiek nepriimtinos. Turbūt ne.

Jei pasižiūrėtume, net ir dabartiniame Seime kokie 80 proc. įstatymų yra priimama beveik be labai didelių diskusijų. Kita problema, kad tas srautas yra labai labai didelis. Bet jei srautą šiek tiek sunormalizavus, mano vertinimu, tikimybė, kad didžioji dalis klausimų nėra tie, kurie kelia labai daug klausimų, liks tokia pati.

Man sunku matyti kažkokią labai vienijančią idėją aplink Darbo partijos frakciją, turint mintyje, kad paties dvasinio lyderio nebus Seime tikrai.

Yra kažkur konsensuso. Yra panašaus gyvenimo matymo. Per tai galima įtraukti tuos žmones, kad jiems neatrodytų, jog čia yra ne mūsų valdžia, mes ją neigiame, neigiame jos egzistavimą, nes ji ne mūsų, ji mūsų negirdi, su mumis neturi jokio ryšio, tai ir mes jai neįdomūs, ir ji mums neįdomi. Taip galima parodyti, kad įdomu yra tai, kas jiems rūpi.

– Kas, pavyzdžiui, iš Darbo partijos, iš „valstiečių“ programų jums atrodo verta įgyvendinti?

– Su „valstiečių“ programa turbūt yra kebliausia, nes nėra programos. Yra Nacionalinė pažangos programa, kurią „valstiečiai“ tarsi pasivadino savo programa, nors ją ruošė administracinis visas resursas, visos ministerijos, tai čia toks, sakyčiau, keistesnis įvykis.

Bet pati Nacionalinė pažangos programa, man atrodo, daugelyje sričių numato tokius visiškai logiškus rodiklius ir kryptis. Kai mes savo programą ruošėme ir savo įsivaizduojamus rodiklius brėžėme, mes vis tiek žiūrėjome, kaip analogiški dalykai atrodo Nacionalinėje pažangos programoje, kokie ten yra siekiami rodikliai. Tai iš to galėtum suprasti, kad nėra tokio didelio ginčo.

Kita problema ta, kad Nacionalinė pažangos programa, mano supratimu, netapo nacionaline, nes Vyriausybė ją pasitvirtino kaip savo dokumentą, o nacionalinė programa turėtų būti kažkas, dėl ko yra platesnis konsensusas.

Taip ir kitų partijų programose. Tarkime, su socialdemokratais mes turbūt turime skirtingą įsivaizdavimą, kiek čia reikia labai didinti mokesčius, bet kad problema yra neadekvatus mūsų požiūris į viešąjį sektorių, kur mes viena ranka mojame mažinti, mažinti, mažinti mokesčius, o kita ranka – visiems didinti atlyginimus ir plėsti paslaugas. Taip juk negali būti. Turbūt tą supranta bet koks blaiviai mąstantis žmogus, vadinasi, reikia ieškoti racionalaus požiūrio.

Darbo partijos programoje yra neblogų dalykų, tarkime, apie verslo sąlygas. Manau, kad tie klausimai, kurie susiję su debiurokratizavimu, didesniu pasitikėjimu ir valstybės tarnyba, ir institucijomis, gali būti įgyvendinami. Aišku, tos vidinės prieštaros, kur visiems duosiu ir nieko neimsiu, tai jau turbūt sunku būtų tikėtis, kad galėtų būti Vyriausybės programoje, bet yra elementų, kurie yra tinkami.

– Regis, turėjote vilčių, kad LSDP frakcija gali būti nei pozicijoje, nei opozicijoje. Tačiau dabar jau pirmininkas griežtai sako „ne“ bet kokiai paramai konservatoriams. Ar jus nustebino, kad palikusi koaliciją su valstiečiais partija dabar pasiryžusi vėl eiti obuoliauti su tuo pačiu Ramūnu Karbauskiu? Ar čia daugiau rinkimų šou?

– Ar čia rinkimų šou, ar ne – pamatysime tik po rinkimų. Mane stebina tikrai, kad iki šiol per savo rinkimų kampaniją kai kurie politikai, galbūt aš čia ne tik poną Palucką turiu minty, kiek kitus socialdemokratų aksakalus (Vidurinėje Azijoje taip vadinamas gerbiamas senolis, vyriausias giminės vyras – red.past.), sako, kad mūsų tikslas yra padaryti, kad būtų kuo mažiau konservatorių.

Man atrodo, Lietuvos tikslas yra, kad Seime būtų kuo daugiau žmonių, kurie atviromis akimis spręstų Lietuvos problemas, o ar jis konservatorius, ar žaliasis, tai jau – kitas klausimas. Svarbu išvis galimybė susitarti. Tokia išankstinė pozicija mane, na, liūdina šiek tiek.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Gintautas Paluckas ir Gabrielius Landsbergis
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Gintautas Paluckas ir Gabrielius Landsbergis

Aš, pavyzdžiui, neturiu tikslo, kad Seime būtų kuo mažiau socialdemokratų. Manau, kiek jie gali gauti žmonių pasitikėjimo, tiek jo ir gaus.

Gali būti, kadangi turėjome tokį priešrinkiminį laiką, kad čia yra tiesiog pirmininko pozicija prieš jo paties vienmandatės kovą. Tos retorikos aštrinimas gali būti su tuo susijęs. O gali būti susijęs su kažkuo kitu. Aš čia matyčiau Stokholmo sindromą, nes vis dėlto nemažai purvo buvo išpilta, nemažai tokių labai labai karštų ir nemalonių diskusijų tarp tos atskilusios socialdemokratų dalies ir dabartinės valdžios.

Ir tas pats pirmininkas ten buvo nežinia kuo apkaltintas – vos ne aljansais su konservatoriais. Ir paskui vėl įsivaizduoti, kad čia kažką gali labai bendrai kurti ir dar vadinti tai centro kaire, prisidėjus Darbo partiją, mano įsivaizdavimą apie politinį lauką tai kažkaip paneigia, bet aš žinau, kad politikoje tų amžinų priešų turbūt ne taip dažnai būna. Dažniau būna kiti dalykai.

Mes turėjome mažą ekonomikos nuosmukį, o skolą užsiauginome tiek pat, kiek tada, kai ekonomika smuko 20 proc. nominaliai – t.y. 2009 metais.

– Jei visgi prireiktų ketvirtojo partnerio, Darbo partija turbūt būtų pirmoji, į kurią žvalgytumėtės. Bent jau taip vertina politologai. Ar jūs pati matytumėte galimybę bendradarbiauti su Darbo partija – ir dėl partijos nuolatinių nesibaigiančių ir neįkvepiančių tikėti moralumu santykių su teisėsauga, ir dėl plataus kontingento – nuo Gapšio iki Puidoko ir Guogos?

Čia įdomus klausimas. Nes yra tokių Seimo narių, su kuriais ir dabar susitardavome. Tarkime, su Andriumi Mazuroniu. Tikrai būdavo tokių situacijų, kai balsuodavome kartu.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Andrius Mazuronis ir Mindaugas Puidokas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Andrius Mazuronis ir Mindaugas Puidokas

Su ponu Puidoku, kadangi teko konkuruoti prezidento rinkimuose, tai galbūt teko iš arčiau padiskutuoti, kas kartais nebuvo labai lengva.

Frakcija, akivaizdu, gana marga. Daug skirtingų žmonių, kai kurie, kaip ponas Guoga, tiesiog įšokę į Darbo partijos traukinį, nors Viktoras Uspaskichas sakė, kad jokių perbėgėlių daugiau nepriims.

Man sunku matyti kažkokią labai vienijančią idėją aplink tą frakciją, turint mintyje, kad paties dvasinio lyderio nebus Seime tikrai. Aš tikiuosi, kad dėl atskirų sprendimų mums pavyks susitarti, taip, kaip bandytume tartis ir su kitomis politinėmis jėgomis, pirmiausia – dėl ilgalaikių ir ilgas pasekmes turinčių pozicijų – švietimo ir panašiai, bet galbūt kitų diskusijų mums pavyks išvengti.

– Nors A.Kubiliaus įrašas feisbuke apie biudžetą buvo taip paprastai interpretuotas ir valstiečių išskalambytas kaip grasinimas, kad konservatoriai verš diržus, visgi tai turbūt yra fundamentali diskusija apie ekonomiką – ar biudžetas turi būti taupus, kaip numatoma dabar parengtame biudžete, kai deficitas mažinamas nuo 8,8 iki 5 proc., ar, kaip rašė Nerijus Mačiulis, dabar Europoje fiskalinė drausmė pamiršta ir pinigai gali būt lengva ranka spausdinami ir dalijami bet kam. Kurios pozicijos šalininkė jūs?

– Mes pinigų nespausdiname. Pinigus spausdina Europos Centrinis bankas. Tuo mes skiriamės nuo JAV, Jungtinės Karalystės, kur pati valstybė spausdina pinigus ir gali finansuoti savo deficitą.

Mes vis dėlto priklausome nuo paneuropinių struktūrų ir nuo jų požiūrio. Tai todėl mūsų laikysena turi būti atsargi. Nei yra čia reikalo veržtis diržus ir niekas apie tai nekalba. Tai, ką kalba ponas Kubilius, turbūt jo pati mintis nebuvo neteisinga, nes šiais metais išties buvo atpalaiduoti visi varžtai, kokie tik galėjo būti.

Nei yra čia reikalo veržtis diržus ir niekas apie tai nekalba.

Mes turėjome mažą ekonomikos nuosmukį, o skolą užsiauginome tiek pat, kiek tada, kai ekonomika smuko 20 proc. nominaliai – t.y. 2009 metais.

Skolos prieaugis yra santykyje nuo BVP ne mažesnis, absoliučia suma, aišku, net ir didesnis, nes dabar pats BVP didesnis. Įeiti į šitą režimą yra lengva, o, va, išeiti iš jo – sunku. Ir jau kitų metų biudžetas, tai, ką dabar daro Vyriausybė, paklausykite, ką kalba finansų ministras: nebūtinų išlaidų stabdymas, skolos tvarumas. Čia ne Kubiliaus žodžiai, čia dabartinė Vyriausybė tai kalba, nes irgi tą puikiai supranta.

Ir didelė bėda kitų metų biudžete yra ta, kad tas bandymas mažinti deficitą tokiais gana abejotinais būdais yra pateikiamas. Pavyzdžiui, į biudžetą įtrauktos pajamos, kurios dar neaišku, ar bus gautos. Čia tie vadinami naujieji Europos gelbėjimo fondai.

Taip, dėl jų politiškai vadovai sutarė vasarą, bet pirmiausia turi būti ratifikuotas dokumentas dėl galimybės Komisijai skolintis, antra, turi būti suderintos su Komisija investicijos, kurios turės atitikti žaliąjį kursą, skaitmeninės ir taip toliau, ir panašiai.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos protestas
Luko Balandžio / 15min nuotr./Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos protestas

Biudžete, gi, pajamos, kaip sakė finansų ministras, yra sąlyginės, nes mes dar tų pajamų neturime, o va išlaidos yra besąlyginės.

Jeigu atsitiktų taip, kad tos išlaidos, kurios dabar biudžete yra suplanuotos tame vadinamajame DNR plane, būtų atliktos, o vėliau paaiškėtų, kad jos, pavyzdžiui, neatitinka europinių kriterijų, mes turėtume tiesiog didesnę skolą. O tas deficitas de facto būtų didesnis nei dabar tuose dokumentuose mes matome.

Todėl čia yra klausimas, kaip išlaviruoti per vidurį ir tos skolos elementariai neužsiritinti tik tam, kad dabar geriau pagyventume.

Tai aš pritariu N.Mačiuliui tuo požiūriu, kad dabar yra ne 2008–2009 metai ir ne tik dėl to, kad mes turime eurą, nes tada ir euro zonos šalys, tokios kaip Graikija ir Ispanija, Portugalija, Airija, turėjo labai nemalonius laikus. Per tą laiką pasikeitė Europos Centrinio banko pozicija labai stipriai, monetarinė politika. Jie daug labiau prisiėmė sau atsakomybę spręsti tas problemas, kurių nesprendžia, deja, euro zonos Vyriausybės, per pinigų pasiūlą, per pinigų politiką iš tiesų bando amortizuoti tą rinkų šaudymą valstybėms į kojas per aukštesnes palūkanų normas. Tas yra gerai, mes tuo irgi galime naudotis, bet tai nereiškia, kad tai gali tęstis bet kiek.

Jeigu skolos sankaupa pasidaro labai didelė, tuomet menkiausias kainų kilstelėjimas pasidaro didele problema. Dabar mes turime tokį labai gerą trendą – mūsų skola nemažėja, kadangi su deficitais gyvename nuolat, bet santykis su BVP mažėjo, tai reiškia, kad skolos našta ekonomikai mažėjo ir mažėjo palūkanos, kurias mokėjome, nes vis perfinansuodavome skolą pigiau. Mes persifinansuosime ir dabar tą brangią skolą pigiai. Tas yra gerai, bet paskui, kai mums jau atsidaro ne palankus langas, o nepalankus, nes ir skolos sankaupa bus didelė, o jei ant didelės skolos, pavyzdžiui, pradeda palūkanos kilti? Tai ir buvo Pietų euro zonos pagrindinė problema, kad pati skola didžiulė, prieš tai ji buvo pigi, o paskui ji pradėjo brangti ir tada staiga: laba diena, ką mums visiems daryti?

Todėl čia yra klausimas, kaip išlaviruoti per vidurį ir tos skolos elementariai neužsiritinti tik tam, kad dabar geriau pagyventume. Spręskime tada tas problemas, kurių 30 metų nesugebame išspręsti už tuos skolintus pinigus. Tada bent jau yra prasmė.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Interviu su Ingrida Šimonyte
Luko Balandžio / 15min nuotr./Interviu su Ingrida Šimonyte

– Biudžetas bus pirmas konkretus naujos Vyriausybės uždavinys. Ar jūs jau žinote, ką konkrečiai jame keisite ir ką suspėtumėte pakeisti?

– Manau, kad didžiausios diskusijos ir bus dėl to DNR plano. Todėl, kad, mano vertinimu, neturi būti taip, kad mes turime sąlygines pajamas ir besąlygines išlaidas. Viskas turi būti labai skaidru ir aišku: kol nesame sutarę su Europos Komisija dėl kažkokių investicijų, kurios yra finansuojamos tais pinigais, netraukiame jų į biudžetą. Susitariame dėl pinigų, susitariame dėl projektų, tada biudžetą galima patikslinti. Padaryti tai, ko Vyriausybė nepadarė visus šiuos metus ir dėl ko aš labai apgailestauju, nes mes kalbame apie 2020 metų biudžetą kaip apie kažkokį egzistuojantį dalyką, bet juk jis neegzistuoja, yra visai kita realybė. To Seimas nesugebėjo išreikalauti, net nenorėjo reikalauti ir dėl to man yra labai gaila.

Meška sėdėdama „Sodroje“ paspaustų mygtuką išdresiruota ir indeksuotų pensijas pagal formulę.

Aš laikausi kitos pozicijos, kad jeigu vis dėlto visa rizika ateina šituo kanalu, tai mes turime arba labai aiškiai žinoti, kad mes tikrai galėsime pasinaudoti ta parama, arba, jei tikrumo neturime, biudžetą reikia tikslinti tada, kai būsime viską su Komisija sutarę. Pagrindinis klausimas yra būtent šis.

Ne tai, kuo ten Karbauskis gąsdina Lietuvą, kad kažkas neindeksuos pensijų, indeksuos tas pensijas, kokia Vyriausybė bebūtų – meška sėdėdama „Sodroje“ paspaustų mygtuką išdresiruota ir indeksuotų pensijas pagal formulę. Dėl vaiko pinigų sprendimai yra priimti praėjusiais metais, bazinis dydis irgi, klausimas, kiek, bet gana automatinis procesas. Čia nėra diskusijų.

Diskusijos yra dėl tų didelių didelių pinigų, kur mes, atrodo, per vienus metus ruošiamės padaryti kažkokį investicijų fejerverką, o paskui kažkaip 2022 m. mums jau nieko nebereikės – pagal šitos Vyriausybės planus. Jeigu kas nors žiūri į šios Vyriausybės planą, tai, kas yra pateikta dabar, tai ateinantys metai yra tokie, kokie ateinantys metai, o 2022-aisiais dabartinė Vyriausybė numato 2 mlrd. eurų mažesnes išlaidas.

Aš klausiau finansų ministro: jeigu jūs liksite Vyriausybėje, tai ką jūs ruošiatės 2022 m. sumažinti 2 mlrd. eurų ir kokios pasekmės bus ekonomikai nuo tokio pokyčio. Aš juk žinau, ką finansų ministras bando padaryti. Jis bando parodyti, kad jo deficitas susispaus iki 3 proc. Ir jam nelabai rūpi, kas ir kaip tai padarys. Bet čia bus labai didelis galvos skausmas. Todėl reikėtų ne į Kubilių baksnoti, kur žmogus sako teisingas pastabas, tik gal prie jo pavardės žodžiai „diržas“ ir „veržimas“ iškart sukuria toksišką mišinį ir galima tai naudoti antipropagandai, o reikia galvoti pačiai Vyriausybei, ką ji pati rašo savo dokumentuose.

Ir jos dokumentuose būtent tai ir yra parašyta. Tik tiek, kad aš manau, jog jie patys tais skaičiais netiki.

– Visgi jūs pritariate, kad tas A.Kubiliaus įrašas buvo ne laiku ir ne vietoje, nes pats partijos elgesys paleidžiant į eterį pensininkę Genutę, kuri sako, kad viskas bus gerai, rodo, kad jūs priėmėte tai kaip ne laiku ir ne vietoje išskridusį žvirblį. Kokia to kaina gali būti rinkimų rezultatams?

– Lakštingala negali nečiulbėti, Kubilius negali nekalbėti apie tai, apie ką jis nori kalbėti. Tik noriu priminti, kad Kubilius jau antri metai užsiima ES biudžetu, o ne Lietuvos. Aš gal ir nebuvau labai sužavėta tuo įrašu, bet, na, ką? Neatiminėsi gi iš žmogaus kompiuterio dėl to, kad jis nori tai rašyti.

Lakštingala negali nečiulbėti, Kubilius negali nekalbėti apie tai, apie ką jis nori kalbėti.

Aišku, klausimas, kaip į tai sureaguoja tavo konkurentai. Jeigu tavo konkurentai tiesiog bando tą nujotą arkliuką kažkuo papenėti ir dar bandyti ant jo kažkiek joti, tai reaguoji į tai pagal situaciją. Bet sakau, esmė, kuri buvo pasakyta, šiaip ji yra gana teisinga, todėl kad įsibėgėti yra gana paprasta, o sustoti yra sunku.

– Kitas iššūkis, kuris, akivaizdu, laukia naujos bet kurios Vyriausybės, bus koronavirusas. Premjeras Saulius Skvernelis štai interviu naujienų agentūrai ELTA sako, kad opozicija – žmonės, kurie pretenduoja valdyti valstybę ir formuoti Vyriausybę – apskritai neturi nei supratimo, nei matymo, nei plano, ką reikia daryti. Ar tikrai neturite? O jei turite, koks jūsų planas?

– Aš džiaugiuosi, kad Vyriausybė tą planą, kaip duoda suprasti, turi. Bet aš tada niekaip negaliu suprasti, koks jis yra. Todėl, kad man atrodo, jog tiek prieštaringų sprendimų, kiek yra priimama pastaruoju metu, seniai yra bebuvę. Gal tik pirmoje iteracijoje, bet tas tada parodo, kad visą tą pusmetį, visą tą vasarą, ką aš sakiau dar vasaros pradžioje, kad man kyla negeras įtarimas, jog yra įsigyta tiesiog brangaus laiko.

Ar mes tą laiką kažkam panaudojome? Dabar man nepanašu, kad panaudojome, nes iš tos komunikacijos, kurią girdžiu ar iš sveikatos ministro, ar iš to paties premjero, aš nelabai suprantu, tai kam buvo ruošiamasi? Buvo paskelbta ta pergalė kaip galutinė pergalė. Visi buvo paleisti atsipalaiduoti. Žmones, norinčius atsipalaiduoti, aš suprasti galiu, bet tai nėra pagrindas atsipalaiduoti Vyriausybei.

O dabar NVSC turi dar mažiau žmonių, nei turėjo pavasarį. Tai ką, tu negalėjai pasižiūrėti kokios nors įmonės, kuri uždaro savo skambučių centrą, ir pabandyti tuos žmones tiesiog pasitelkti šitiems darbams? Dabar tu turi šimtus atvejų kiekvieną dieną, žmonės sėdi ir laukia, kol jiems kas nors paskambins iš NVSC, bet jiems niekas nepaskambina arba atsiunčia žinutę dešimtoj dienoj.

Tai jeigu jau tu nebeturi pajėgumų, tai tiesiog tiesiai šviesiai ir sakai žmonėms, kad, žiūrėkite, mes nebeturime pajėgumų ir mes jums nepaskambinsime. Jeigu jums nustatė COVID-19, jūs patys turite apskambinti visiems žmonėms, su kuriais buvote susidūrę, visiems, kuriuos atsiminsite, nes mes nebegalime šito padaryti, nes jūsų yra per daug. Bet šito juk irgi niekas nesako. Ir viskas yra tokioje migloje.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Saulius Skvernelis, Ingrida Šimonytė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Saulius Skvernelis, Ingrida Šimonytė

Galiausiai premjero retorika trečiadienį išeiti ir pasakyti: tai ką, laukėte draudimų, sveiki, aš atėjau. Ar taip yra komunikuojama išvis su visuomene tokioje situacijoje? Aš šito labiausiai nesuprantu.

Mano supratimu, bent jau mano pačios įsivaizdavimas apie darbą tokioje situacijoje būtų tiesiog pasikviesti medikus, mokslininkus, procesų specialistus, ekspertus nuotolinio ugdymo ir visus, kur konkrečiose vietose reikia spręsti konkrečias problemas, rasti sprendimus ir juos įgyvendinti. O dabar aš nesuprantu, su kuo Vyriausybė tariasi. Mano pagrindinis klausimas yra – ar jie išvis su kuo nors tariasi ir, jei taip, tai kas tie žmonės?

Gal baruose tada tuos būrelius daryti tam, kad jie galėtų vykti? Žmonės jau prisigalvoja keisčiausių ir gan pikto humoro gabalų.

Vakar medikų laiškas didžiulis parašytas yra būtent apie tai, ką kalbu. Kodėl jūs negalite su tais žmonėmis tiesiog kalbėtis? Juk jūs vis tiek nežinote, kaip suvaldyti tą situaciją. Niekas to nežino. Tai reikia ieškoti būdų, kaip galima suderinti visuomenės apsaugą su kad ir apribotu, bet visuomeniniu gyvenimu, o ne nuspręsti, kad barai dirbs iki 24 val., bet už tai būreliai nedirbs iš viso. Gal baruose tada tuos būrelius daryti tam, kad jie galėtų vykti? Žmonės jau prisigalvoja keisčiausių ir gan pikto humoro gabalų. Ar kažkas žino iš mūsų, ką daryti, mes pamatysime, bet aš nesu tikra, kad premjeras žino, ką jis daro.

– Gali atsitikti taip, kad vos prisiekus naujai Vyriausybei situacija bus pati prasčiausia su perpildytomis medicinos įstaigomis ir lovų trūkumu ir pildysis tas blogasis scenarijus.

Kas jūsų Vyriausybėje būtų operacijų vadovas – sveikatos ministras, kaip dabar, ar jūs, kaip premjerė, pati imtumėtės vadovauti koronaviruso valdymui?

– Turbūt tokioje situacijoje yra svarbu, kad atrama sprendimų būtų vis dėlto ne politinė, o tai būtų ekspertai ir tos srities specialistai. Bet tokia lyderystė, moralinė atsakomybė, mano supratimu, turėtų būti ministro pirmininko.

Ir dabar, aš sakyčiau, kad tai taip pat turėjo būti ministro pirmininko atsakomybė, nes tai nėra tik sveikatos sritį liečiantis dalykas. Tai turi pasekmes ekonomikai, švietimui, kam tik nori – susisiekimui, visoms sritims. Sveikatos ministras, su visa pagarba sveikatos ministrui, vis dėlto nėra tas žmogus, kuris gali viską aprėpti.

Jei tai būtų tik lokalus karantinas su kažkokios ligos protrūkiu, nėra klausimo – sveikatos ministras tikrai gali tai daryti. Tačiau čia pasekmės yra tokios plačios, kad, mano supratimu, be Vyriausybės vadovo lyderystės, yra tiesiog sunku išaiškinti, kodėl vienokie ar kitokie sprendimai yra priimami.

– Jūs sakėte, kad neįsivaizduojate, kokių gali būti trinčių su G.Nausėda. Priminsiu tokią vieną galimybę. Jis sakė, kad būsimos naujos vyriausybės ministrus ir, ko gero, premjerą vertins pagal jų pasiryžimą kurti valstybinį banką. Tai ar jį kursite ir kokį, jei taip?

– Tikrai apie klasikinį mažmeninį banką, man atrodo, tiek prezidentūra, tiek ir aš ne kartą esu sakiusi, kad nėra jokios kalbos. Tai apie tai, kad sukurtume kažką su kuopelėmis po visą Lietuvą, kas labai brangiai kainuotų ir tikrai neturi jokios prasmės, kai visas pasaulis juda IT sprendimų ir skaitmenizavimo link, tikrai nėra kalbos.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Gitanas Nausėda ir Ingrida Šimonytė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Gitanas Nausėda ir Ingrida Šimonytė

Ta mintis, kad sujunkime tris plėtros įstaigas į vieną ir gaukime kažkokią sinergiją, tai galbūt galime gauti, o galbūt ir nebūtinai gausime. Vis vien tai masto ekonomijos klausimas, bet prieš tam tikrą specializaciją. Ir dabar mes turime „Invegą“, kuriai labai trūko pajėgumų per COVID krizę, tai jeigu dabar mes sujungsime, ar galėsime tą trūkumą pridengti „Invegoje“? Galbūt, bet jeigu tai reikalauja žmonių specializacijos, tada nebūtinai sujungę mes turėsime geresnį rezultatą. Žmogus, sujungęs ežį su gyvate, gali gauti du metrus spygliuotos vielos ir tai nebūtinai yra tai, ko norėjai.

Šiaip pati mintis nėra nauja. Su tuo pačiu užmanymu dar 2012 m. buvo viešų investicijų plėtros agentūra, dar A.Kubiliaus Vyriausybės sukurta ir irgi tada buvo tas matymas, kad gal reikia bandyti kažkaip tas tris agentūras sujungti į vieną valstybinę agentūrą, kuri tarsi galėtų duoti geresnę paslaugą. Ta diskusija ant stalo gali būti.

Mes turime savo programoje truputėlį kitą kampą, fondą specialų, kuris finansuotų reikšmingas investicijas, smulkų verslą kažkokioje nišoje. Nemanau, kad tai yra nesuderinami dalykai.

Jei mes valstybinį banką vadiname komerciniu banku, kuris tiesiog priklauso valstybei ir veikia kaip klasikinis bankas, tai, kaip suprantu, pati prezidentūra to nesiūlo.

– Pernai lapkritį pasisakėte, kad opozicinės partijos turėtų skelbti savo šešėlinius ministrų kabinetus, tačiau to nepadarė nei jūsų partija, nei kitos opozicinės partijos. Kodėl? Ir kiek tikslus tas žiniasklaidoje skelbiamas konservatorių ministrų sąrašas?

– Aš apgailestauju, kad man nepavyko to padaryti taip, kaip aš norėjau. Bet, kai supratau, kad nepadarysiu, kaip man norisi, tai geriau nedaryti iš viso. Galiausiai, kai gerai pagalvoji, tai vis tiek tai yra koalicija ir koalicijoje tegul niekas neliūdi, kad galiausiai nebus ministru, nes vis vien reikės kažkaip susitarti, kas pozicijas užims.

Aš apgailestauju, kad man nepavyko to padaryti taip, kaip aš norėjau.

Aš, jei man tektų formuoti Vyriausybę, norėčiau tokiu principu vadovautis, kad ne „mes imame paštą, telegrafą ir tiltus“, o jums lieka kažkas kitas, o visgi pasižiūrint, ką gali pasiūlyti kiekvienas partneris iš savo pusės į kažkokią poziciją.

Jeigu yra, kad kitos partijos siūlomas žmogus turi labai didelį autoritetą visuomenėje, turi didelį pasitikėjimą, man, tiesą sakant, yra mažiau svarbios tos kvotos, kurios suskaičiuojamos, negu žmogus, su kuriuo tikrai galiu dirbti, kuriuo galiu pasitikėti ir, kas man asmeniškai svarbiausia, kuriuo pasitikės žmonės.

Na, ir dar aš turiu tą užgaidą ar tokią intenciją vis dėlto pasiekti, kad kabinete būtų kuo daugiau moterų. Tai čia dar pasidarys toks atskiras diskusijų laukas, kas gi gali pasiūlyti kompetentingų moterų užimti vieną ar kitą ministro poziciją.

Todėl tas pirminis paveikslas ar vaizdinys, kurį gali turėti galvoje, kaip žmones, su kuriais dirbtum idealiu atveju, jeigu tai būtų tik tavo partijos Vyriausybė, vis tiek niekada netaps realybe. O kas paskelbta vienam ar kitam portale, darant nuorodą į vidinius šaltinius, tai sakyčiau, kad tie vidiniai šaltiniai yra pačiose redakcijose. Taip mandagiai pasakysiu (juokiasi).

– Girdžiu, kad prašysite vos ne kiekvienos partijos pateikti kandidatus į kiekvieną ministeriją ir tada rinksitės geriausią kandidatą, tačiau Laisvės partija ir Liberalų sąjūdis jau drąsiai ir garsiai sako, kokių ministerijų labiausiai siektų.

Tuomet kyla klausimas, kurias ministerijas prioritetinėmis laikytų jūsų partija ir už kuriuos darbus labiausiai norėtų prisiimti atsakomybę. Kaip lyderiai, ko gero, turėtumėte vesti tas ministerijas, kuriose bus vykdomos reformos?

– Taip, aš manau, kad yra kai kurie dalykai, kurie susiję su labai ilgu laikotarpiu, o kai kurie – su labai aiškiais, dabar aktualiais klausimais.

Tarkime, Energetikos ministerija, Astravas ir tai, kas vyksta dabar, yra ta tema, kur, aš manau, mes tikrai turime gerai įsigilinusių žmonių ir, manau, kad tie žmonės galėtų netrukus perimti procesą ten, kur jį, kaip krintantį peilį, kažkas dabar bando pagauti.

Žiūrint į labiau ilgalaikius dalykus, tai mačiau tuos pastebėjimus, tarkime, dėl švietimo. Man asmeniškai švietimas labai svarbu, bet manau, kad čia svarbiau tiesiog rasti, kas gali pakloti tuos bėgius švietimui, kad 2024 m. neįvyktų eilinė švietimo reforma.

Čia tikrai sakyčiau, kad pirmiausia žiūrėsime į žmogų, į lyderį, kuris gali tai daryti. Sveikatos apsauga – lygiai taip pat. Labai svarbu ir ilgu laikotarpiu, ir dabar, bet čia turi būti žmonės, kuriais visuomenė tiki. Ir kas galės pasiūlyti žmogų, kuriuo visuomenė gali labiausiai pasitikėti, manau, taip ir susitarsime.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Interviu su Ingrida Šimonyte
Luko Balandžio / 15min nuotr./Interviu su Ingrida Šimonyte

– Ar Rokui Masiuliui siūlysite tapti ministru?

– Aš pavardžių nevardinsiu, nes bus taip pat, kaip su vidiniais šaltiniais kitose redakcijose.

– Politinė kampanija baigėsi. Kokia ji jums buvo? Atrodo, atidirbote viena, nes partijos pirmininkas ėjo tik į savo vienmandatės debatus ir, galima sakyti, truputį poilsiavo, palyginus su jumis. Ar neišvargino tokia strategija, kad visos kortos statomos ant jūsų?

– Kadangi neseniai turėjau vieną kampaniją, tai dar nespėjau atprasti ir man labai sunku nebuvo. Tas turbūt buvo ir natūralu, nes jeigu buvo toks sutarimas, kad partijai formuojant Vyriausybę, tą Vyriausybę formuoti būtų patikėta man, tai turbūt buvo natūralu, kad aš ir turiu tą pasiūlymą visuomenei pateikti ir paaiškinti, o partijos pirmininkas man padėjo tiek, kiek galėjo.

Mes tikrai esame neblogas tandemas, tikrai tarpusavyje puikiai sutariame, jei kam nors norisi intrigų rasti, tai jų čia nėra jokių. Tiesiog aš tai priimu kaip natūralų vaizdą. Jei jau tu esi pirmas, tai ir rogutes reikia tempti, tai ir tempi tas rogutes. Bet man daug kas padėjo, padėjo kiti žmonės iš sąrašo, vienmandatininkai mūsų, kurių daug yra patyrusių, gerų, ekspertų ir nebuvo taip, kad Šimonytė viską ant savęs užsikrovusi vežė. Tiesiog tai buvo pačios kampanijos tokia mintis, kad arba taip, kaip yra dabar, arba kitaip ir aš tarsi buvau tas „kitaip“.

Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Ingrida Šimonytė
Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Ingrida Šimonytė

Pati kampanija mūsų man buvo tai, ko aš ir norėjau. Nuo prezidento kampanijos laikų ir dabar lygiai taip pat sakiau, kad mes nedarysime jokios antikampanijos, nebus jokio bandymo rasti, kas čia blogas, ir tam blogam įsibėgėjus užversti ant galvos kibirą mėšlo. Manau, kad iš esmės pavyko taip ir plaukti, visą kampaniją garbingai išgyventi.

Gaila, kad ne visiems konkurentams pavyko taip, bet kiekvienas pats renkasi, ar jis už kažką, ar prieš kažką. Kai esi už kažką ir dar turi dalyvauti kito kampanijoje prieš tave, tai tas truputėlį vargina, bet tokia yra politika.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

30 geriausių restoranų

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min