Vilniaus nakvynės namuose nebetelpa visi šiltai praleisti naktį norintys benamiai. Nemokamai varguolius maitinančiose valgyklose dažnai pritrūksta maisto visiems jo prašantiesiems.
Kol už visuomenės dėmesio ribų atsidūrę žmonės tyliai bando sudurti galą su galu, politikai dar tik žada pasukti galvas, kaip jiems padėti.
Nauji veidai nestebina
Varguolių eilė prie Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ labdaros valgyklos „Betanija“ nusidriekia gerokai prieš pietus, kurie čia pradedami tiekti 11 val. 30 minučių. Pensininkai, jauni bedarbiai, psichinę negalią turintys asmenys, skurdžiai gyvenančios šeimos, benamiai šaltame prieangyje rankose gniaužydami maisto talonus laukia, kol bus įleisti į salę.
Dauguma jų gerai pažįsta vieni kitus. Žmonės gyvai aptarinėja, ką veikė praėjusį vakarą, skundžiasi, kad už paskutinius du litus pirktas loterijos bilietas neatnešė sėkmės, o už šildymą gauta sąskaita privertė krūptelėti. Pamatę tarp jų įsimaišiusias dvi „naujokes“ – LŽ žurnalistes – varguoliai suklūsta. Tačiau sunkmečiu, kitaip nei anksčiau, nauji veidai labdaros valgykloje nieko nestebina. Supratę, kad esame žurnalistės, žmonės ima šurmuliuoti: pradeda dangstytis veidus, teiraujasi, ar iš nelaimės atėjome pasišaipyti, kiti – priešingai, skuba pasakoti savo rūpesčius ir gyvenimo istorijas.
Apipuvusios gėrybės
Stovinčiųjų eilėje nuotaika pasitaiso, kai kažkas pro durų plyšį pastebi ir visiems garsiai praneša, kad valgykloje ant grindų sukrautos kelios dėžės daržovių. Laukiantieji nemokamo maisto spėlioja, kokios ten daržovės, kas jas paaukojo, svajoja, kaip vakare jomis gardžiuosis namie.
Netrukus durys prasiveria ir minia alkanųjų suguža į valgyklą. Vieni bėga užsiimti eilės prie dalijamo maisto, kiti – prie daržovių. Tačiau jų vaizdas pribloškia. Vieno prekybos centro varguoliams paaukotos daržovės ir vaisiai, regis, visiškai netinkami valgyti. Dauguma keliose dėžėse suguldytų žiedinių ir kininių kopūstų, baklažanų bei persikų ne tik sukežę, bet ir apipeliję ar net visiškai supuvę. Tačiau tokių gėrybių seniai burnoje neturėjusiems žmonėms tai nesvarbu. Lazdele ramsčiodamasi senutė balta vilnone skarele ima į ranką vieną persiką, antrą, o jie vos paliesti sukiūžta. Močiutė šypsosi ir deda juos vieną po kito į krepšelį – grįžusi namo vis tiek suvalgys. Persikų ji neskanavo labai seniai, nes pinigų net duonai neužtenka.
Supratę, kad esame žurnalistės, žmonės ima šurmuliuoti: pradeda dangstytis veidus, teiraujasi, ar iš nelaimės atėjome pasišaipyti, kiti – priešingai, skuba pasakoti savo rūpesčius ir gyvenimo istorijas.
Apipuvusios gėrybės greitai dingsta iš dėžių. Varguoliai keiksnoja, kad jiems kaip kokiems antrarūšiams netikusias daržoves ir vaisius aukoja, bet ima juos – kai pilvas gurgia, oriai galvos neiškelsi.
Neturi kitos išeities
Dėžėms ištuštėjus visas dėmesys sutelkiamas į puoduose garuojančius pietus. Žmonės spėlioja, kokia sriuba jų šiandien laukia, ką duos „antro“. „Sriuba su makaronais ir kotletas“, – pradėjus dalyti maistą sušurmuliuoja kelis metrus nusidriekusi eilė.
Lena šioje valgykloje kasdien pietauja jau dvejus metus. Moters finansinė padėtis smarkiai pablogėjo, kai mirė jos vyras. Kuklios pensijos Lenai užtenka tik sąskaitoms už butą sumokėti ir dvi savaites prasimaitinti. „Iš ko kitas dvi savaites valgyti? Todėl ir vaikštau čia kasdien. Iš pradžių buvo gėda, bet nieko nepadarysi, – pasakoja moteris. – Kas galėjo pagalvoti, kad 30 metų sąžiningai dirbusi gyvenimo pabaigoje turėsiu prašyti išmaldos?“
Nemokamų pietų laukianti Onutė – taip pat pensininkė. Buvusi mokytoja čia lankosi beveik metus. „Tik nefotografuokite. Kaip atrodys, jei pamatys buvę mokiniai? – gėdijasi ji. – Sunku net apsakyti, kaip jaučiuosi, kai reikia čia maitintis, bet kitos išeities neturiu.“ Viename valgyklos kampų ausinuko klausosi pinigų ir darbo neturintis poetas.
Prašo pasimelsti
Valgyklos vedėja Ona Miknevičienė LŽ patvirtino, kad pas juos nemokamai pietauja ne tik asocialūs asmenys, bet ir skurstantys pensininkai ar inteligentai. „Iš ryto ateina, kaip aš sakau, „bažnytiniai“ vilniečiai: tvarkingi, švarūs, bet neišgyvenantys iš pajamų. Po pietų renkasi žmonės iš stoties rajono, benamiai“, – aiškina vedėja. Tarp valgykloje nemokamai pietaujančių inteligentų – ir buvęs operos solistas, pensininkai inžinieriai, bibliotekininkai ar mokytojai.
O.Miknevičienė pripažįsta, kad kai kuriems žmonėms gėda ateiti į valgyklą nemokamai pavalgyti. Kartą per savaitę maistą dalijančių klierikų inteligentiški varguoliai prašo pasimelsti, jog jie pagaliau turėtų ką valgyti ir nebereikėtų varstyti labdaros valgyklos durų.
Šioje įstaigoje kasdien pietauja 500 žmonių, gavusių maisto talonus. Tačiau prašančiųjų maisto ateina gerokai daugiau. Po 14 valandos, kai būna pavalgę talonus turintys varguoliai, valgyklą užgula kiti alkani žmonės. „Jeigu lieka sriubos, visada juos pamaitiname“, – tikina vedėja.
O.Miknevičienė užsimena, kad prieš kurį laiką nemokamų pietų talonus gaudavę žmonės bandydavo juos parduoti. „Dabar padėtis pasikeitė. Jie talonus saugo ir tikrai noriai ateina pas mus valgyti“, – sako pašnekovė.
Jaučiasi kaip namie
Netrūksta ir kur prisiglausti neturinčių žmonių. Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ nakvynės namai kiekvieną naktį būna pilni. Neseniai čia padarytas remontas, pastatytos patogios lovos. Kambarius paprastai dalijasi nuo 4 iki 6 žmonių. Jie į nakvynės namus įleidžiami nuo 19 valandos.
Nakvynės namų gyventojai drovūs: nenori fotografuotis, apie tai, kaip atsidūrė gatvėje, pasakoja rinkdami žodžius. Moterų skyriuje įsikūrusi Liuda kambariu dalijasi su trimis likimo draugėmis. Jų gyvenamoji aplinka neprimena nakvynės namų: tvarkingai paklotos ir pledais užtiestos lovos, ant sienų – paveikslėliai, svyrančios dirbtinės gėlės.
Į chalatą įsisiautusi Liuda sirguliuoja, todėl nakvynės namų vadovybė jai leido likti kambaryje visą dieną. Moteris ne tik gulėjo lovoje ir gydėsi, bet artėjant vakarui ir stalą paruošė netrukus sugrįšiančioms draugėms. Keli gabalėliai daktariškos dešros, rūkytos skumbrės, šalia – puodeliai, iš kurių moterys gurkšnos kavą ar arbatą.
Liuda gatvėje atsidūrė prieš dvejus metus. Mirus sutuoktiniui ir mamai viena likusi moteris nusprendė parduoti būstą. Tačiau nesėkmingai – buvo apgauta aferistų. „Ką padarysi, – gūžteli pečiais ji. – Svarbiausia, kad dabar bent turiu kur laikinai apsistoti.“
Laukiančiųjų sąrašas
Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ nakvynės namuose gali apsistoti 53 žmonės. Norintieji čia nakvoti turi prisistatyti iš anksto, susipažinti su administracija ir nueiti pasitikrinti, ar neserga tuberkulioze. „Kitokių sąlygų nėra, neprašome net asmens dokumentų. Tik bėda, kad dabar neturime laisvų vietų ir negalime priimti žmonių. Pasiūlome jiems užsirašyti į eilę ir laukti“, – pasakoja nakvynės namų vadovė Aurelija Dzedzevičiūtė.
Prašytis nakvynės ateina ne tik asocialūs ar iš įkalinimo įstaigų sugrįžę asmenys, bet ir būsto neturintys senyvo amžiaus ar invalidumo pašalpas gaunantys žmonės, net bankrutavę verslininkai. Į nakvynės namus priimti benamiai gauna lovą, patalynę, rankšluostį, jei reikia – ir drabužių, asmens higienos priemonių, gali nusiprausti duše, pažiūrėti televizorių, pavartyti laikraščius ar išsirinkti knygą.
Svarsto apie maisto paketus
Vilniuje veikia kelios labdaros valgyklos, dauguma jų verčiasi iš aukų ar privačių lėšų. Šiuo metu sostinės savivaldybės administracijos lėšomis nemokamai maitinama beveik 180 varguolių. Kasmet miestui tai kainuoja apie 200 tūkst. litų.
Nemokamą nakvynę sostinės varguoliai gali gauti 4 nakvynės namuose. Juose, pasak Vilniaus savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus vedėjo pavaduotojo Vaidoto Ilgiaus, užtenka vietos visiems benamiams. Jei pritrūksta lovų, atėjusieji guldomi ant čiužinių.
V.Ilgius sutinka, kad stiprėjant ekonominei krizei, didėjant nedarbui ir kylant kainoms vargingiausiai gyvenančių žmonių padėtis tik blogės, vis daugiau rasis galo su galu nesuduriančių asmenų. Savivaldybės tarnautojai svarsto, kaip jiems būtų galima pagelbėti. Vienas galimų paramos teikimo variantų – keliskart per mėnesį socialiai remtiniems žmonėms dalijami maisto paketai. Tačiau nežinia, ar sostinės savivaldybė bus pajėgi tai įgyvendinti, nes jai pačiai trūksta pinigų.
Dalytis alga nenori
Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Donatas Jankauskas LŽ tikino, kad socialinės paramos klausimas skurdžiausiai gyvenantiems žmonėms bus vienas svarbiausių parlamentarų darbo prioritetų. „Nežiūrėsime, valdantieji ar opozicija – pats gyvenimas įpareigoja susitelkti ir dirbti. Stebėsime situaciją ir jai keičiantis būsime pasirengę priimti reikiamus sprendimams“, – tvirtino jis.
D.Jankausko nuomone, sprendžiant minėtą klausimą ne visada reikia dairytis į valstybės lėšas. Esą išskirtinis vaidmuo šelpiant varguolius turėtų tekti labdaros organizacijoms ir vietos bendruomenėms. „Neatmetu valstybės prievolės pasirūpinti socialiai pažeidžiamiausiais žmonėmis, bet svarbiausia yra savitarpio pagalba. Pagal galimybes turime padėti vieni kitiems“, – kalbėjo D.Jankauskas.
Tačiau paklaustas, ar sutiktų dar šiek tiek susimažinti algą ir šiuos pinigus skirti varguoliams, parlamentaras atsakė nenorintis būti populistas. „Kur kas svarbiau sukurti tokias sąlygas, kad Seimo nariai ir visos iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomos institucijos dirbtų ir sprendimus priimtų optimaliu būdu“, – paaiškino jis.
