Statistikos departamento duomenimis, per pirmąjį šių metų pusmetį 100 tūkst. gyventojų teko 34 savižudžiai, o 2008-aisiais šis rodiklis buvo 33,1 (100 tūkst. gyventojų). „Situacija dviprasmė. Džiugu, kad tik šiek tiek padidėjęs rodiklis paneigė kai kurias prognozes. Nėra taip blogai, kaip mėgina įtikinti opozicijoje esantys politikai ar žiniasklaidoje nuolat pasakojamos skaudžios istorijos. Kita vertus – pagal savižudžių skaičių ir toliau lenkiame daugelį Europos kraštų", – LŽ sakė Vilniaus „Jaunimo linijos" direktorius, psichologas Paulius Skruibis.
Išsklaidė abejones
Praėjusių metų statistika apie savižudybes paprastai pateikiama šių metų pradžioje. Tačiau, anot P.Skruibio, jį sunerimti privertė, atrodytų, visiškai nereikšminga detalė – publikacijų apie savižudybes gausa: per 2008-ųjų antrą pusmetį tokių straipsnių buvo tik 40, o vos po pusmečio – iki 2009 metų liepos – net 146. „Pamaniau, kad laukti 2010-ųjų pradžios būtų pragaištinga, todėl specialiai kreipiausi dėl pirmojo 2009-ųjų pusmečio savižudybių statistikos", – LŽ sakė psichologas. Jo manymu, logika paremtą ryšį tarp savižudybių statistikos ir dėmesio, skiriamo šiai temai, nustatyti sudėtinga. Juk aprašyti savižudybių atvejai neišgalvoti, pateikiami realūs faktai. „Kodėl būtent dabar, kai savižudybių mastas beveik nepakito, tokie straipsniai vis dažniau išvysta dienos šviesą? Gal tokios manipuliacijos kam nors naudingos? Nenoriu veltis į politiką, tik svarstau: gal tai opozicijoje esančių politikų noras parodyti, kad valdančiųjų sprendimai itin pražūtingi?" – svarstė LŽ kalbintas psichologas.
Pesimizmas kuria tendencijas
„Jaunimo linijos" direktorius siūlo plikus skaičius palikti nuošalyje ir pasvarstyti apie nuolat pabrėžiamos temos poveikį žmogui. „Pesimistinės žinios negatyviai veikia visuomenę. Nors žmogus ir stengiasi save įtikinti, kad tokia informacija bereikšmė, iš tiesų taip nėra. Blogiausia, kad tendencingai pabrėžiamos savižudybių detalės, kurias lengva įsiminti: prislėgtas skolų pasirinko kilpą, netekęs darbo – nusižudė. Susiklosčius panašiai situacijai rašinio sukurta atmosfera ima veikti. Prislėgtas žmogus pasielgia panašiai, kaip buvo rodoma per televizijos reportažą ar rašoma spaudoje", – žmogaus psichikos subtilybes aiškino P.Skruibis.
Specialistas pabrėžė nesistengiantis įrodyti, kad problemos neegzistuoja. Tačiau statistika ir faktai liudija žmonių atsparumą sunkmečio diktuojamoms sąlygoms. Tik džiūgauti nėra nei preteksto, nei laiko: 34 nusižudę žmonės iš 100 tūkst. gyventojų yra grėsminga problema, nes Europos kraštų vidurkis vos viršija 10. Guodžia nebent faktas, kad „rekordiniai" 2000-ieji, kai 100 tūkst. gyventojų teko 46,6 savižudžio, liko tik prisiminimas.
Kalta ekonomika?
Kitas su savižudybe nuolat gretinamas šių dienų reiškinys – nedarbas. Darbo biržos pateikiami duomenys glumina: darbuotojai kasdien atleidžiami, o naujų darbo pasiūlymų – vienetai. Palyginus Statistikos departamento registruotų bedarbių ir savižudybių skaičius, vienareikšmio atsakymo nėra: staigiai šoktelėjus nedarbui, savižudžių gali ir daugėti, ir mažėti. Tarp šių rodiklių nėra tiesioginės priklausomybės. Štai 2001-aisiais nedarbas Lietuvoje buvo pasiekęs neregėtas aukštumas, bet savižudybių atvejų būtent tuomet buvo kur kas mažiau.
Statistikos departamento duomenimis, per pirmąjį šių metų pusmetį 100 tūkst. gyventojų teko 34 savižudžiai, o 2008-aisiais šis rodiklis buvo 33,1.
„Jaunimo linijos“ direktorius, prisiminęs 1998 metų krizę Rusijoje, kuri skaudžiai palietė ir Lietuvą, atkreipia dėmesį, kad bedarbių Lietuvoje pradėjo daugėti 1998 metais, o savižudybių – 2000-aisiais. Ar pasikartos skaudus scenarijus, anot psichologo, priklausys ne tik nuo vykdomos politikos, bet ir nuo visuomenės požiūrio. „Nors bedarbių ir daugėja, žmonių bauginti nereikia. Štai airiai į bedarbius orientuoja prevencijos programas, kurių tikslas – sumažinti savižudžių šioje rizikos grupėje“, – pasakojo psichologas. Jis siūlė atkreipti dėmesį, kad teiginys, esą gerėjant ekonomikos situacijai mažės ir žudytis linkusių žmonių, taip pat nėra pagrįstas.
Vyrai žudosi dažniau
Akį rėžia dar vienas faktas – mūsų krašto vyrai šešis kartus dažniau nei moterys pakelia prieš save ranką. Viena priežasčių – savižudybei įvykdyti reikalingos priemonės. Vyrai dažniausiai renkasi kilpą, moterys – vaistus. „Pasirinkimas rodo žmogaus abejones: pasirinkus kilpą, laiko abejoti nebeliks, o išgėręs vaistų žmogus dar gali persigalvoti ir būti išgelbėtas. Kitas veiksnys – alkoholis. Daugelis savižudžių buvo apsvaigę nuo alkoholio – jie išgerdavo, kad pasiryžimas nedingtų“, – LŽ teigė psichologas.
Ką daryti, jeigu išgėręs vaistų žmogus staiga persigalvoja? Vilniaus greitosios pagalbos ligoninės ūmių apsinuodijimų skyriaus vedėja Sigita Goštautaitė patarė tokiems asmenims negaišti laiko ir skubiai kreiptis pagalbos į artimuosius. „Tokiu atveju išgelbėti žmogų tikrai galima. Reikia skambinti medikams arba giminaičiams. Gydytis pačiam – nerekomenduojama", – aiškino gydytoja. Ji įspėjo, kad bandymas nusižudyti gali turėti itin skaudžių pasekmių – galutinai pažeisti smegenis ar kitus organus.
Trūksta politinės valios?
2001–2002 metais Lietuvoje buvo sukurta Savižudybių prevencijos programa, tačiau geri norai taip ir liko valdininkų stalčiuose.
Viena programos kūrėjų socialinių mokslų daktarė Danutė Gailienė apgailestaudama pripažįsta – programa veiksminga, bet niekas nesiima jos įgyvendinti. „Nėra nei politinės valios, nei finansavimo. Sukurta programa kaip dokumentas gyvuoja jau aštuonerius metus. Anksčiau buvo mėginama parodyti, kad bent šis tas daroma, savižudybių prevencijai skirta vos 30 tūkst. litų", – piktinosi D.Gailienė.
Profesorė mena, kad ši Lietuvai itin opi problema iškilo kartu su radikaliomis permainomis žengiant pirmuosius Nepriklausomybės žingsnius. „Ji išryškėjo 1992 metais, kai radikalių permainų fone neturėjome nei pinigų, nei žinių, vyravo abejingas požiūris į žmogų. Kai ką panašaus matome ir dabar, praėjus beveik 20 metų", – svarstė ji.
Lietuviai išmoko žudytis?
Reikiamos pagalbos stoka ir rimto valdžios požiūrio trūkumas, anot pašnekovės, labiausiai žaloja žmones. Seimo Sveikatos reikalų komitetas apie savižudybių prevencijos programos vykdymą LŽ pasiūlė teirautis Sveikatos apsaugos ministerijoje (SAM). Tačiau SAM gauti komentaro nepavyko. Ministerijos atstovai rekomendavo kreiptis į Valstybinį psichikos sveikatos centrą, kurio direktorė Onutė Dovidonienė išgirdusi klausimą nustebo. „2001 metais, kai tik pradėjome veiklą, savižudybių atvejų mažėjo, todėl politikų kaltinimai neveiksnumu yra nepagrįsti. Ne viską lemia lėšos. Pažvelkime, kokioje aplinkoje gyvena žmonės: kiek aplink agresijos, smurto šeimoje, patyčių, netolerancijos vieno kitam – visa tai susikrauna į bendrą krūvą", – savo požiūrį dėstė valdininkė. Jos teigimu, savižudybių ėmė mažėti savivaldybėse įsteigus psichikos centrus. „Tokių centrų dabar yra per 80, numatyta steigti kelis krizės centrus. 2013 metais jie turėtų veikti visu pajėgumu", – ateities planus dėstė O.Dovidonienė.
Yra iš ko mokytis
P.Skruibis pasakojo, kad savižudybių prevenciją vykdančios valstybės pirmiausia atlieka rimtus mokslinius tyrimus, kurie padeda nustatyti ir suformuoti tam tikras rizikos grupes. „Štai norvegai, kurių savižudybių rodikliai šiuo metu yra palyginti nedideli, savižudybių prevencijos strategiją vykdė ir tebevykdo visame krašte. Jų duomenimis, didžiausiai rizikos grupei priklauso žmonės, kurie kartą jau yra žudęsi. Kai nusižudyti mėginęs žmogus Norvegijoje patenka į ligoninę, stengiamasi padaryti viską, kas tik įmanoma, kad būtų suteikta visa reikiama pagalba – ne tik medicininė, bet ir psichologinė. Jeigu išleidžiamas iš ligoninės pacientas atsisako psichologinės pagalbos, praėjus kuriam laikui jam siunčiamas atvirukas, taip pranešama, kad žmogus nėra užmirštas, apie jį galvojama. Norvegijoje, kur savižudžių tris kartus mažiau nei Lietuvoje, programa vykdoma net ir pasiekus gerų rezultatų“, – tikino psichologas.
Lietuviai girdomi vaistais
Anot P.Skruibio, mūsų krašte gauti psichologinę pagalbą itin sudėtinga. „Galima sulaukti nebent brangiai mokamo privataus psichologo arba Sveikatos psichikos centre dirbančių specialistų pagalbos. Jos prašančiajam dažniausiai išrašoma psichotropinių vaistų – vargu ar labai gilinamasi į žmogaus problemas. Suprantama, kartais vaistai yra neišvengiami. Tačiau šiukštu ne visada“, – pasakojo „Jaunimo linijos" direktorius.
Pašnekovas minėtu atveju įžvelgia farmacininkų interesų. Pasak jo, būtent dėl to išrašoma tiek daug vaistų. „Mes nesugebame atsikratyti sovietinio palikimo, kai buvo gydoma tik ligoninėse ir vaistais, o moderniame Vakarų pasaulyje orientuojamasi į bendruomenines paslaugas", – pasakojo P.Skruibis.
Viešas sostinės gyventojos Eglės laiškas
„Šeimoje buvome keturiese: mama ir mes – trys dukterys. Gyvenome skurdžiai. Viskas pablogėjo atkūrus Nepriklausomybę, nes mama prarado darbą. Ji tapo nervinga ir pikta, įsiūtį išliedavo ant manęs, nes šeimoje buvau vyriausia. Pykčio ir isterijos priepuoliai dažnėjo, nuolatiniai barniai šeimoje nesiliovė. Vis dažniau norėdavau bėgti iš namų, o mokykloje taip pat buvo sunku – nuolat užgauliodavo bendraamžiai. Padėdavo nebent kiemo draugai, su jais rasdavau bendrą kalbą.
Įtampa kaupėsi. Iš bendraamžės merginos, turėjusios tokių pat bėdų, išgirdau mintį nusinuodyti tabletėmis. Išsigandau, mėginau ją atkalbėti, tačiau vėliau tokia mintis aplankė ir mane. Man, keturiolikmetei, visko buvo per daug – pavargau nuo įtampos namie ir mokykloje, nuo gyvenimo. Ankstyvo pavasario vakarą, po dar vieno barnio, išgėrusi saują tablečių užsidariau kambaryje ir laukiau mirties.
Pabudau nuo triukšmo – mama keikė mane už tai, kad „nebežinau, kaip išsidirbinėti, ir iš keršto jai dar vaistų prisigėriau“. Ji iškvietė greitąją medicinos pagalbą, mane išvežė į ligoninę. Per kelias dienas mano organizmą išvalė, fiziškai nelabai nukentėjau, bet sieloje liko didžiulė dėmė. Psichologinė pagalba nebuvo suteikta nei man, nei mamai.
Po šio įvykio atsiribojau nuo šeimos, vengiau ginčų, bereikalingų pokalbių. Užsidarydavau savo kambaryje ir verkdavau. Vėliau išvažiavau mokytis į Vilnių, sutikau naujų žmonių, draugų, kurie man tapo artimesni nei mano šeima.
Dabar būdama suaugusi praeities įvykius vertinu kitomis akimis. Jauniems į panašią padėtį patekusiems žmonėms norėčiau patarti: nebijokite kreiptis pagalbos, nekentėkite tyliai, neužsisklęskite savyje ir svarbiausia – mintis apie savižudybę ginkite kuo toliau nuo savęs.“
