Tanatopraktiko profesijos atstovų Lietuvoje nedaug ir gal net ne kiekvienas tokį profesijos pavadinimą yra girdėjęs, tačiau ji – neišvengiamai reikalinga. Tai žmonės, paruošiantys kūnus šarvojimui ir laidojimui.
Vilniaus laidojimo rūmuose „Ritualas“ šiuo metu dirba trys tanatopraktikai. Jie rūpinasi ne tik tuo, kad mirusieji atrodytų estetiškai ir oriai, tačiau taip pat mokosi bendrauti su mirusiųjų artimaisiais, kad nors truputį sumažintų jų skausmą ir rūpesčius.
Kaip nuolat matant mirtį nepalūžti pačiam? Tanatopraktikas Kęstutis įsitikinęs, kad jam padeda žinojimas, kad jis ir jo darbas yra kažkam labai reikalingas.
– Kiek mirusiųjų iki šiol esate paruošęs paskutinei kelionei?
– Niekada neskaičiavau, nes man tai nėra svarbu. Labai labai daug.
– Kodėl pasirinkote tanatopraktiko profesiją ir kiek laiko jau tuo užsiimate?
– Laidojimo rūmuose tanatopraktiku dirbu jau daugiau nei 10 metų, bet kažkokio suplanuoto pasirinkimo nebuvo. Esu baigęs aukštąją mokyklą, dirbu visai nesusijusį su savo pirmąja specialybe darbą. Tiesiog vieną dieną sutikau draugą, kuris paprašė laikinai pabudėti teismo medicinos tarnyboje. Jiems reikėjo pagalbos, nes nuolatiniai darbuotojai turėjo išeiti kasmetinių atostogų. Toje tarnyboje buvo atliekamos kūnų ekspertizės. Atsitiko taip, kad tas „laikinai“ tapo nuolatiniu mano darbu, kurį dirbu iki šiol.
– Koks turėtų būti žmogus, kad jis galėtų dirbti tokį darbą?
– Sunku pasakyti, koks tiksliai tas žmogus turėtų būti. Manau, kad tvirtas ir kūnu, nes daug fizinės jėgos reikia, ir siela, kad mokėtų atsiriboti nuo kai kurių emocijų ir save apsaugoti.
Juk stalius, gamindamas stalą, irgi negalvoja apie tai, kaip tas medis augo girioje, kiek paukščių jo šakose čiulbėjo, kaip jis buvo nukirstas…
– O kaip jums pačiam pavyksta nuo tų emocijų atsiriboti?
– Į mirusiojo kūną žiūriu pagarbiai, bet kartu ir kaip į savo darbo objektą. Žinau, kad prikelti jo tikrai nesugebėsiu, bet galiu dėl jo padaryti kai ką gero ir prasmingo. Visada galvoju, kad turiu labai stengtis, ir tada mirusiojo artimiesiems paskutinės atsisveikinimo akimirkos bus šviesesnės.
Stengiuosi, kad nesimatytų ligos pasekmių, kad kūnas išsilaikytų kuo ilgiau. Noriu, kad velionio veide neliktų kančios... Kai mintis nukreipiu į tikslą, būna lengviau. Juk stalius, gamindamas stalą, irgi negalvoja apie tai, kaip tas medis augo girioje, kiek paukščių jo šakose čiulbėjo, kaip jis buvo nukirstas… Jis galvoja apie tai, kaip pagaminti reikalingą daiktą. Taip ir aš – turiu tikslą kūną paruošti taip, kad atrodytų lyg ramiai miegantis, tada ir atsisveikinimas ramesnis būna.
Žmonės dažnai pasako, kad dabar jų artimasis atrodo geriau nei prieš mirtį. Man tai – pagyrimas, reiškia, kad darbą atlikau gerai. Kai padėkoja, džiaugiuosi, kad pavyko, kaip aš sakau, nors kiek pašviesinti tą tamsumą.
– Kiek laiko užtrunka paruošti kūną laidojimui?
– Tai priklauso nuo mirties priežasties, taip pat nuo to, kokiomis ligomis ir ar ilgai žmogus sirgo, kiek laiko ir kaip kūnas buvo saugomas iki mums atvežant ir dar nuo daugelio kitų dalykų. Paprasčiausias paruošimas šarvojimui trunka apie pusantros valandos, tačiau būna, pavyzdžiui, po sunkių avarijų labai nukentėjusių kūnų. Tuomet paruošimas gali užtrukti ir penkias valandas. Bet kai turi daug patirties, dirbi greičiau.
– Ar reikia specialių įgūdžių bendraujant su netektį išgyvenančiais žmonėmis – ką jiems sakyti, o ką geriau nutylėti?
– Taip, įgūdžių reikia, todėl mums yra organizuojami įvairūs mokymai. Pas mus vyko dvejų metų mokymai pagal Lietuvos ritualinių paslaugų asociacijos parengtą programą. Tobulinomės kartu su Prancūzijos, Vokietijos ir Belgijos profesionalais, o po mokymų gavome ir kūno anatomijos, ir psichologijos žinių, susipažinome su naujausiomis kūno balzamavimo priemonėmis. Tai buvo ne tik teoriniai, bet ir praktiniai užsiėmimai. Laikėme egzaminą, gavome sertifikatus. Juos taip pat gavo ir kiti 23 tanatopraktikai iš įvairių Lietuvos miestų.
– Mes pašarvotą kūną matome jau balzamuotą ir gražiai nugrimuotą, bet turbūt retas įsivaizduoja, kaip tai padaroma...
– Mes naudojame įvairius šiuolaikinius instrumentus, panašius naudoja ir chirurgai, atlikdami operacijas. Turime ir specialią įrangą, bet iš pagarbos visiems tiems mirusiesiems labai detaliai apie tai nenorėčiau pasakoti. Tegul tai lieka už durų...
– Kaip pavyksta sugrįžus namo nebegalvoti apie tuos, kuriuos tą dieną išleidote į paskutinę kelionę?
– Nėra taip, kad manęs visiškai neveiktų tai, ką kasdien matau, bet stengiuosi susidėlioti ir mintis, ir jausmus į tam tikras vietas. Darbe susikaupiu ir galvoju, kad kažkam padedu, kad dirbu reikalingą darbą, o namuose stengiuosi atsiriboti ir galvoti apie kitus dalykus. Turiu draugų, savo pomėgių, be to, namuose turiu daug veiklos – reikia žolę šienauti ir kitus darbus dirbti. Tai padeda „persijungti“.
– Ar tenka kartais pasilikti su mirusiaisiais per naktį?
– Ne, naktį nelieku. Bet nežinau, ar būtų baisu – ko gero, ne. Kūnų saugoti mums nereikia, jie laikomi specialiuose šaldytuvuose tinkamoje temperatūroje, patalpos visada užrakinamos. Tačiau šarvojimo salėse artimieji kartais lieka budėti per naktį – toks jų pasirinkimas, jie ten meldžiasi, dalinasi prisiminimais apie velionį, taip su juo atsisveikina.
– Ar jūs bijote mirties?
– Ne, nemąstau apie tai. Visi mes žinome, kad kažkada reikės išeiti, tik nenorime apie tai galvoti. Turbūt taip saugome save, taip lengviau. Reikia galvoti apie gyvenimą ir juo džiaugtis. Man patinka mūsų laidojimo rūmų šūkis: „Branginkime gyvenimą ir savo artimuosius“ – čia dirbdamas tuos žodžius ypač aiškiai suvoki.
Visi mes žinome, kad kažkada reikės išeiti, tik nenorime apie tai galvoti.
– Ar esate gavęs kokių neįprastų artimųjų pageidavimų ar prašymų?
– Priklauso nuo to, ką mes laikysime neįprastu dalyku. Pas mus šarvojami įvairių tikėjimų žmonės, todėl kartais tai, kas katalikui atrodo normalu, musulmonui gali būti keista ir neįprasta. Paruošiame kūnus atsižvelgdami ir į žmogaus tikėjimą, ir į jo artimųjų pageidavimus. Būna, kad žmonės paprašo įdėti į karstą asmeninių daiktų, pavyzdžiui, plaukų šukas, lūpdažius, cigaretes, knygą, akinius. Ar tai keista? Man nekeista. Kiekvienas gali turėti savo norų, ir man visi jie bus priimtini. Išpildysiu, jeigu tik bus įmanoma.
– Sakoma, kad laidojimo verslas bus amžinai klestintis. Ar jaučiate jaunų žmonių susidomėjimą šia profesija?
– Mano specialybė nėra ir negali būti populiari, todėl specialiai ja turbūt niekas nesidomi. Manau, kad tokį darbą žmonės dažniausiai pradeda dirbti iš anksto to neplanavę, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Būtent taip nutiko ir man.
– Turbūt darbe sutinkate įvairių žmonių, kurie skirtingai priima mirtį. Kaip žmogui palengvinti netekties skausmą?
– Stebuklingų receptų nėra – netektį reikia išgedėti, skausmą reikia iškentėti. Svarbiausia, kad žmogus nekristų į neviltį, todėl draugai ir artimieji turi būti šalia. Turime rūpintis ir padėti vienas kitam.
– Kokių gyvenimo pamokų pats išmokote dirbdamas šį darbą?
– Daugiau dėmesio skirti artimiesiems, pasiūlyti jiems dažniau pasitikrinti sveikatą. Svarbiausia kiekvieną dieną priimti kaip dovaną ir į viską žiūrėti paprasčiau.
