Netrukus knygynuose pasirodys politologo knyga „Prezidentė“, kurioje jis analizuoja D.Grybauskaitės fenomeną. Atsakydamas į skaitytojų klausimus politologas pabrėžė nesitikintis, kad visi atsiliepimai bus tik teigiami. Kadenciją baigusio prezidento Valdo Adamkaus komandoje dirbęs L.Bielinis taip pat paaiškino, kodėl nusprendė rašyti ne apie V.Adamkų, o apie D.Grybauskaitę.
– Kokių tikslų siekėte rašydamas knygą apie prezidentę Dalia Grybauskaitę?
– Norėjau ištirti, kaip politinis lyderis reiškiasi Lietuvos politiniame lauke, kokios priemonės naudojamos tam, kad jis komunikuotų su vidaus, užsienio politiniais subjektais. Buvo įdomu, kuo ypatinga ši lyderė. Visi šie dalykai ir buvo bendras tikslų kompleksas, paskatinęs parašyti šią knygą.
– Girdėjau, kad knygą rašėte net nė karto nesusitikęs su D.Grybauskaite. Ar tai, jūsų manymu, yra normalu? Gal siekėte tokio susitikimo?
– Tikrai nebuvau susitikęs nė karto. Nebent kažkada prasilenkėme. Tai normalu. Jei rašyčiau jos biografiją, siekčiau susitikimo su ja. Šiuo atveju nerašiau apie D.Grybauskaitę kaip asmenybę. Aš rašiau apie politinę, prezidentinę poziciją ir šios pozicijos raišką Lietuvoje.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Lauras Bielinis |
D.Grybauskaitė yra prezidentinės pozicijos reiškėja. Kaip asmenybė ji irgi įdomi, bet tai ne šios knygos tema.
– Gal jau sulaukėte kokios nors prezidentės ar jos aplinkos reakcijos?
– Nebendravau su niekuo iš jų, kad galėčiau pasakyti, jog sulaukiau, ir kokia ta reakcija. Manau, kad jie tikrai ją perskaitys iš smalsumo. Man nereikia nei pagyrų, nei peikimo. Man būtų malonu, kad perskaitę knygą atrastų sau ką nors naudingo.
– Kokia jums pasirodė prezidentė D.Grybauskaitė? Ar ji dėl savo asmeninių savybių tinkama šiam postui?
– Asmeninės savybės iš principo visada yra geros, jei jos yra demonstruojamos laiku ir vietoje. Bet tai ir yra politiko išmintis pažinti savo savybes ir jas panaudoti tada, kai reikia, o ne tada, kai tai išsprūsta.
– Prezidentė D.Grybauskaitė Lietuvos viešojoje erdvėje dažniau gretinama su Rusijos premjeru Vladimiru Putinu ir Baltarusijos prezidentu Aliaksandru Lukašenka nei, pavyzdžiui, su JAV prezidentu Baracku Obama. Ar jums toks gretinimas priimtinas, ar matytumėte prezidentę kitoje kompanijoje?
– Nelabai priimtinas, bet logika egzistuoja. Matome, kad ir A.Lukašenka, ir V.Putinas demonstruoja agresyvią retoriką, kuri nutaikyta į sovietinius įgūdžius turinčią visuomenę. Tai tokia visuomenė, kuri visada pasirengusi paklusti, baili, įtari ir išties labai pasyvi. Tokiai visuomenei visada reikalingas ganytojas su bizūnu, aiškiai baudžiantis kaltus ir globėjiškai besielgiantis su tais, kurie yra šalia jo.
– Gal turite žinių, kodėl darbą paliko prezidentės atstovas spaudai Linas Balsys?
– Deja, žinių neturiu, o gandų neskleisiu.
– Kada supratote, kad jūsų pašaukimas – rašytojas, o ne politologas?
– Esu politologas, rašantis kartais publicistiniu, kartais akademiniu lygiu. Bet tikrai nerašau romanų.
– Kas finansavo jūsų knygos leidybą? Ar visas tiražas iš savų pinigų, ar kažkas parėmė? Nes kitiems rašytojams labai sunku gauti finansavimą, ir tuo pačiu sunkiai sekasi platinti savo knygas.
– Man pasisekė, leidykla pati apsiėmė pilnai finansuoti viską. Tai džiugu, ačiū jiems.
– Kaip manote, kodėl D.Grybauskaitės reitingai tokie aukšti?
– Manau, jos reitingų dydis tiesiogiai priklauso nuo jos komunikacinio stiliaus. Ji kalba taip, kaip įpratusi didžioji dalis visuomenės – kolūkio pirmininko stiliumi, kirsdama, nevyniodama nieko į vatą. Visuomenė laukia kieto kumščio, nes šiandien jaučiasi gan depresyviai. Ji savimi ir simbolizuoja tokį jų lūkestį. Todėl jie ją ir palaiko.
Ji kalba taip, kaip įpratusi didžioji dalis visuomenės – kolūkio pirmininko stiliumi, kirsdama, nevyniodama nieko į vatą. Kitas dalykas, ar ji save taip reikšdama sukurs sąlygas šiai visuomenei išeiti iš depresyvios ir postsocialistinės būsenos. Manau, kad tokiais veiksmais ji tik pagilins tokią būseną. Šiandien piliečiai vis labiau bijo reikšti savo nuomonę, ypač regionuose.
– Ko kiti politikai galėtų pasimokyti iš prezidentės?
– Nedaryti taip. Jeigu jų tikslas demokratinė, laisva, atvira, pilietiška visuomenė, tuomet jie turi elgtis priešingai, nei D.Grybauskaitė. Tai, ką demonstruoja savimi prezidentė, sietina su praeitimi, bet ne su ateitimi.
– Kaip manote, ar su stipriu prezidentu Lietuvos užsienio politika gali būti savarankiška? Kai nėra atstovaujama vien tik JAV, Rusijos, ES ar kitų valstybių, sąjungų interesams?
– Išsiaiškinkim, kas yra stiprus prezidentas. Demonstruojantis kumštį ir visiems deklaruojantis „štai, koks aš herojus“, ar visai balso nekeliantis, kuklus, bet suvokiantis situaciją ir sugebantis atrasti savo šaliai optimaliausius veiksmus? Manau, kad pastarasis. Nes stiprus prezidentas – tas, kuris sugeba pagerinti situaciją savo šaliai.
Manau, kad dabartinė prezidentė kartais demonstruoja kaprizus. Manau, kad mes turėdami deklaratyviai stiprią prezidentę, turim susilpnintus ryšius su JAV, su artimiausiais kaimynais, ne visada suvokiamus savo padėties NATO bloke dalykus, nes paskutiniai pareiškimai daug kam susuko galvą ir t.t. Bet užtat ji visa tai pasakė griežtu tonu.
– Kokius asmeninius kompleksus jaučiate, kad nuolat kritikuojate D.Grybauskaitę? Gal yra kažkokios nuoskaudos?
– Negali būti nuoskaudų, nes jos tikrai nepažįstu. Mes net instituciškai nebuvome niekaip susieti. Į politikus žiūriu labai ramiai. Tai yra mano tyrimo objektas. Traktuoju prezidentės instituciją ir jos poziciją kaip pakankamai ydingą. Bet visada tikiuosi, kad ji pasitaisys.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Lauras Bielinis |
Matau, kaip ji po truputį tobulėja, mokosi. Visų mūsų sąskaita, bet mokosi. Tai gerai.
– Norėčiau pasiteirauti, ar planuojamas ir kada planuojamas knygos pristatymas? Galbūt knyga bus platinama bibliotekoms? Norėtųsi, kad ji būtų prieinama kuo platesniam rajonų ir miestelių skaitytojų ratui.
– Ir man taip pat norėtųsi. Tikiuosi, gal bibliotekose ši knyga atsiras. Tiražas – 1 500 egzempliorių. Jei bus greitai išpirktas, galbūt bus dar vienas tiražas.
Mąstome apie knygos pristatymą. Iš dalies pristatymas, iš dalies knygos svarstymas turėtų rudenį įvykti Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Ten bus išsakytos įvairios nuomonės ir nemanau, kad visos bus palankios man ir knygai. Tikiuosi, kad nebus visos palankios. Nes tikras rezultatas yra tada, kai egzistuoja kelios nuomonės ir jas bandoma suderinti. Diskusija turėtų įvykti rugsėjį.
– Jau iš knygos viršelio akivaizdu, kad jūs nesimpatizuojate D.Grybauskaitei. Kodėl išsivystė antipatija šiai politikei?
– Jokios antipatijos D.Grybauskaitei nejaučiau. Tegu ji gyvena tūkstantį metų, kaip sakydavo sveikindamiesi su imperatoriumi. Knygos viršelį ruošiau ne aš. Jį pamačiau prieš maketuojant knygą. Tai dailininko pasirinkimas. Mano manymu, jis simbolizuoja keletą D.Grybauskaitės gyvenimo etapų. Kaip man pasakė pažįstamas: su tokiu viršeliu knygą pirks net nenorėdami skaityti.
– Ar Lietuvos politinėje padangėje matote kitų įdomių politikų, apie kuriuos būtų verta rašyti knygą?
– Taip, matau. Matau 141 politiką Seime, pakankamai įdomių politikų Vyriausybėje. Jei politikas nėra matomas, jis nebūtinai nėra įdomus. Daugelis politikų, kurių galbūt net nežinome, be jų kaip be oro, valstybinis aparatas daugelyje vietų pradėtų strigti. Jie verti dėmesio, vertinimų, kritikos. Galbūt ateis laikas ir jiems.
– Kaip galvojate, kokios politinės ir verslo jėgos palaikė V.Adamkų ir palaiko iki šios dienos?
Pradėjęs dirbti pas Dalią Grybauskaitę, po savaitės išeičiau, arba kažkas turėtų ten kardinaliai pasikeisti. Bet greičiausiai išeičiau aš. – Nelabai šiuo klausimu domėjausi. Manau, kad žvelgiant logiškai, V.Adamkaus politinė kryptis, kuri atitiko vienų ar kitų verslo struktūrų interesus, atitiko ir norą jį paremti. Kas tiksliai, pasakyti negaliu, nes tai ne mano tyrimo laukas.
– Ar jaučiate liūdesį, kad neužimate svarbaus posto, o esate paprasčiausias politologas?
– Kategoriškai prieš tokį klausimo formulavimą. Jaučiuosi laimingas, kad dirbu tai, kas man patinka, kad tai nesukelia man streso. Politikos analizė man yra labai mielas darbas. Jį dirbdamas jaučiuosi labai jaukiai. Kaip sakoma: „Surask mėgiamą darbą ir visą gyvenimą ilsėsiesi“. Taigi aš ilsiuosi dirbdamas. O posto užėmimas – tai pirmiausiai atsakomybės ant savo pečių užkrovimas, kuris man buvo labai sunkus. Aš išties labai sunkiai išgyvenau tą laikotarpį. Padariau tai kaip išėjo, nelabai mane barė, tikriausiai viskas buvo gerai. Bet tai, kuo aš užsiimu dabar, man yra malonu.
– Kaip galvojate, ar Konstitucijoje įtvirtinta norma, kad prezidentu gali būti tik žmogus, sulaukęs 40 metų, yra išbaigta? Ar turėtų amžius būti ne tik nuo, tačiau ir iki? Tarkime, iki 70 metų, kad valstybę valdytų žmogus, kurio nemulkina kiti?
– Gal nedaug gyvenau, bet mačiau įvairaus amžiaus žmones, kuriuos labai lengva tampyti už nosies. Riba iki 40 suformuota ne apgaudinėjimo apibrėžimui, bet patirties turėjimui. Jauni žmonės yra energingi, kartais labai protingi. Bet gyvenimiškos patirties neturėjimas kartais juos verčia skubėti, pernelyg greitai daryti sprendimus. Gyvenimiškoji patirtis žmogui suteikia ne tik žinių, bet ir išminties. Sociologai teigia, kad nuo 40 metų prasideda ir išminties turėjimas. Kada ji baigiasi – visiems skirtingai.
– Už ką balsavote per praėjusius prezidento rinkimus?
– Konstitucija suteikia man teisę laikyti paslaptyje savo pasirinkimą ir aš šia teise pasiremsiu.
– Kokia politinė partija yra jūsų favoritė?
– Kiekvienoje iš politinių partijų matau žmonių, vertų būti politikais ir vertų pagarbos. Nuo politinės dešinės, iki kairės. Ir Andrius Kubilius moka atlaikyti smūgį, tai politikas, kurio patirtis Lietuvai bus naudinga. Ir liberalai yra įdomūs. Ir „Tvarkos ir teisingumo“ gretose yra politikų, su kuriais man malonu bendrauti. Visose partijose išties yra gerų politikų.
– Jūs dirbote su prezidentu V.Adamkumi, kodėl nerašėte knygos apie jį?
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Lauras Bielinis |
– Ir nerašysiu. Rašydamas knygą apie politiką, su kuriuo dirbau, neišvengčiau savo subjektyvaus intereso iškėlimo. Nes šiuo atveju gautųsi knyga ne apie prezidentą, bet apie mane pas prezidentą. Taigi vengsiu rašyti knygas apie politikus, su kuriais man yra tekę dirbti. Tai būtų labai neobjektyvu. Tegul kiti rašo.
– Ar įsivaizduojate save dirbantį prezidentės D.Grybauskaitės komandoje?
– Bandau, bet įsivaizduodamas save prieinu prie tos pačios išvados: pradėjęs pas ją dirbti, po savaitės išeičiau, arba kažkas turėtų ten kardinaliai pasikeisti. Bet greičiausiai išeičiau aš.
– Ar susitinkate su prezidentu V.Adamkumi, kad kartu prie kavutės aptartumėte D.Grybauskaitės blogus prezidentavimo poelgius Lietuvoje?
– Su prezidentu V.Adamkumi susitinkame. Bendraujame apie daug ką, bet dažniausiai jis manęs klausia, kaip man sekasi, ir teiraujasi, kaip aš matau tam tikrus procesus. Apie D.Grybauskaitę kalbame nedaug.
– Ką gero Lietuvai davė ES? Ar ne laikas išstoti iš jos?
– Tikrai nemanau, kad reikia išstoti arba kad nereikėjo stoti. Įstojimas į ES Lietuvą kaip valstybę stipriai pastūmėjo progreso kryptimi. Viduje yra daug problemų, kurias galima ir reikia kritikuoti. Bet šeimoje visada visko būna.
– Ar planuojate parašyti daugiau knygų apie Lietuvos politikus?
– Taip, planuoju. Ne tik apie Lietuvos politikus, bet apskritai apie partijų fenomeną šiuolaikinėje visuomenėje.
