Žmogiškumas nekainuoja
- Savo programinėje kalboje žadėjote įvairių Seimo frakcijų atstovus lyg vaikus suvesti į vieną krūvą bendram darbui "vardan tos..." Kaip įsivaizduojate pagerinti Seimo darbo kokybę?
- Iki šiol nebūdavo glaudaus kontakto tarp Seimo vadovų ir opozicinių frakcijų, nesvarbu, kas būdavo tame poste, kas opozicijoje. Seimo vadovai daugiau dirbdavo su valdančiąja dauguma ir iš karto atsirasdavo priešprieša su opozicija. Ši dažniausiai net dirbtinai blokuodavo reikalingus sprendimus vien todėl, kad būdavo oponuojanti šalis. Pagrindinis mano uždavinys ir bus - ieškoti sprendimų, kalbantis, kviečiant prie bendro stalo visų suinteresuotų šalių atstovus. Suprantu, kad yra ideologinių skirtumų, bet stengsiuos, kad neliktų priešpriešos priimant esminius valstybei reikalingus sprendimus. Skirsiu daug daugiau dėmesio sąlyčio taškų paieškai. Juk žmogiškas pokalbis su oponentais prie bendro stalo nieko nekainuoja.
- Ar susitelksite ties Seimo veikla, ar savo padidėjusią politinę įtaką plėsite ir už parlamento ribų? Gal sulauksime naujų politinių naujosios Seimo vadovės iniciatyvų?
- Pareigos įpareigoja susitikti su Lietuvos žmonėmis, kalbėtis apie galimus pokyčius, aiškinti priimamų sprendimų prasmę ir tikslą. O jeigu vienas Seimo pirmininkas, turint galvoje mūsų Konstituciją ir valdžios sąrangą, pradėtų formuoti atskirą savo politiką, tai būtų nesąmonė. Taip tikrai nebus. Tą politiką suprantu kaip bendrą valdančiosios Seimo daugumos darbą, idėjų įgyvendinimą per Vyriausybės bei prezidentės veiklą. Daugiausia problemų mūsų valstybėje kyla, kai nesutaria šios trys institucijos. Būtų blogai, jei mes turėtume tris skirtingas vizijas. Tai virstu chaosu, o mano tikslas - susiklausymas ir bendros politikos vykdymas. Visi trys valstybės vadovai turi šnekėtis tarpusavyje ir ieškoti bendrų kelių savo tikslams įgyvendinti.
Net ir esant sunkmečiui mes turime atkreipti dėmesį būtent į vaikus. Turime ne tik deklaruoti, kad vaikai yra mūsų ateitis, bet ir žiūrėti, kad jie mažiausiai nukentėtų.
- Valdžios viršūnėse viršų ima moteriškasis pradas. Ar galima tikėtis pokyčių humaniškesnės valdžios politikos link. Pirmosios dvi šalies pareigūnės gal kiek aptramdys kartais gana negailestingą premjerą?
- Lytis šiuo atveju nieko neturėtų lemti. Tie sprendimai, kurie bus priimami ir bendrai įgyvendinami (mokesčių, socialinės politikos ir pan.), dar sykį sakau, yra būtini. Ir tuomet, kai valdžios viršūnėje yra dvi moterys ir vienas vyras, reikia blaiviai mąstyti ir siekti reikalingų, neatidėliotinų sprendimų. Tačiau, be abejo, kaip žmonės esame skirtingi. Galbūt kai kam atrodo, kad jei esi moteris, turėtum ir kitokius sprendimus priimti. O kaltinimai, esą konservatoriams užimant ir premjero, ir Seimo pirmininko postus, bus pakenkta demokratijai, yra niekiniai, nes ketinu būti vienodai teisinga visiems.
- Prieš metus esate sakiusi: "Nejudinkite vaikų ir jų pinigų. Iš ko norite galite atimti, bet iš vaikų - tikrai ne."
- Tos pačios nuomonės laikausi ir dabar. Gal todėl, kad ilgai dirbau socialinėje srityje. Net ir esant sunkmečiui mes turime atkreipti dėmesį būtent į vaikus. Turime ne tik deklaruoti, kad vaikai yra mūsų ateitis, bet ir žiūrėti, kad jie mažiausiai nukentėtų.
Koktu nuo pagyrų
- Dar būnant pretendente į Seimo pirmininko postą, Jums buvo išsakyta gausybė pagyrų; pradedant tuo, kad esate dzūkė, o tai tarsi savaiminė vertybė...
- (Juokiasi) Tai gal ir jūs dzūkas...
- ...baigiant tuo, kad su Jumis galima susitarti, esate linkusi diskutuoti, rasti kompromisą. Ar Jūsų kartais nepergyrė? Gal pati galėtumėte ir kokį nors ne visai teigiamą savo bruožą atskleisti?
- Kiekvienas žmogus turi ir teigiamų, ir neigiamų savybių. Per tą Seimo posėdį aš labai gerai atskyriau, kas buvo nuoširdu, o kas ne. Labai nemėgstu, kai man pataikaujama, o šį kartą pataikavimo būta per daug. Jaučiausi nelabai jaukiai - tos kalbos apie mane buvo panašios į kalbas per laidotuves. Tik tuo atveju tų pagyrų jau negirdi. Buvo net nuėję šiurpuliukai - ar mane laidoja, ar kandidatuoju į Seimo pirmininko postą. Čia su humoru atsakau.
O objektyviai kalbant, kaip politikė turiu savybę, kuri man politikoje trukdo - esu emocingas žmogus ir tai yra mano silpnybė. Politikoje emocijos yra blogas dalykas. Daug kas man yra sakę: "Irena, užsiaugink storą odą, į nieką nereaguok." Sulaukiau pakankamai garbingo amžiaus, bet tos storos odos nesugebėjau užsiauginti. O ji man, kaip žmogui, praverstų. Stengsiuosi šią savo savybę slopinti, tačiau nežinau, ar iki galo pavyks tai padaryti.
- Apie Seimo narius esate sakiusi, kad dažnai jie tik riejasi, o nesugeba priiminėti įstatymų. Rietenos yra viena tautos atstovų emocingumo išraiškų. Kaip suvaldysite kolegas, jei esate (pati prisipažinote) perdaug emocinga?
- Emocijos yra teigiamos ir neigiamos. Viena iš emocijų yra pyktis - pats baisiausias žmogaus bruožas. O pykčio aš neturiu. Bet aš turiu kitką - širdgėlą, kuri yra dar didesnis kirminas man kaip žmogui. Nes pyktį žmogus išlieja ant kitų, į išorę, o širdgėlą laiko savyje ir ji iš vidaus užgraužia. Tai yra nuoskauda. Kalbėjau būtent apie tai. O įtūžusios manęs per daugelį metų niekas nei viešumoje, nei namuose nėra matęs. Todėl, kad ir didžiausią širdgėlą aš užspaudžiu savyje. Tai, be abejo, man kenkia.
Nebūtos nuodėmės
- Interneto portaluose gana plačiai pasklidę "liudijimai", kuriuose teigiama, kad "per sausio 16 dienos riaušes" prie Seimo buvę parlamente žmonės galėjo I.Degutienę matyti isteriškai bėgiojančią koridoriais ir reikalaujančią "kariuomenės". Ar tai tik prasimanymai?
- Kas čia taip sugalvojo, kaip gali atsirasti dalykai, kurių nebuvo? Net nežinau, kaip tokius įžeidžiamus dalykus komentuoti. Tai yra visiškas melas.
- Veikiausiai "iš tos pačios serijos" buvo ir pranešimai apie tai, kad esama rimtų nesutarimų tarp Jūsų ir Rasos Juknevičienės. Viena vertus, gal tai tiesiog pramanai, kita vertus, gal ir savo partijoje esate kam nors neparanki, sukeliate konkurenciją?
- Pirmiausia turime suprasti, kad yra man simpatizuojančių žmonių, bet yra ir tokių, kurie manęs nemėgsta. Tai natūralu. O į gandus, kurie pasiekia ir mane, apie nesutarimus tarp manęs ir R.Juknevičienės, tarp manęs ir A. Kubiliaus, visiškai nereaguoju. Suprantu, kad yra žmonių, o gal net ir struktūrų, kurios nori, kad svarbiausioje dešiniųjų partijoje vyktų kokie nors nesklandumai. Senas ir patikrintas principas - "skaldyk ir valdyk". Tačiau per daugelį metų politikoje visi puikiai žinome tuos "scenarijus" ir veikimo metodus. Jeigu kas nors tikisi pasiekti rezultatų, tai turi turėti mažai vilties. Bent jau aš tokiems poveikio metodams esu atspari, kad ir kiek tų gandų kas laidytų. Partijoje jokių "kovų" ar susiskaldymo nėra. O nuomonių skirtumai ar diskusijos dėl taktikos yra normalus reiškinys. Mus vienija bendra ideologija, diktatūros partijoje nėra, o kažkam iš šalies tokie dalykai nepatinka.
- Vyrauja nuomonė, kad šių metų pradžioje įvesti kurioziški ribojimai žiniasklaidai buvo ne tik tuomečio Seimo pirmininko Arūno Valinsko, bet ir Jūsų "produktas"?
- Mano iniciatyvos nebuvo visai. Tačiau kai kuriems žurnalistams trūksta elementarios etikos ar net žmogiškos kultūros. Tokia nepagarba Seimo nariams, kokia jaučiama iš mūsų žurnalistų, yra stebėtina. Tas sprendimas, žinoma, buvo drastiškas ir turėjo neigiamų pasekmių, bet tai buvo neetiškos žurnalistų elgsenos pasekmė. Jeigu reikalaujama tam tikros politinės kultūros iš Seimo narių, tai to paties reikėtų reikalauti ir iš savęs. Tai taikytina ir politikams, ir žurnalistams, nes šaukštas deguto gadina visas medaus statines. Bet pripažįstu, kad mūsų pasirinktas būdas, kuriuo bandyta išvalyti iš žurnalistų statinės degutą, nebuvo tinkamas.
Pirmiausia turime suprasti, kad yra man simpatizuojančių žmonių, bet yra ir tokių, kurie manęs nemėgsta. Tai natūralu.
- Opozicija minėjo ir ne vieną "neigiamą Jūsų politinės biografijos šleifą": palaiminta "Williams" afera, dėl kurios tapote neatspari oligarchų spaudimui, bei Degučių namo esą neteisėtos statybos?
- Gerai, kad paklausėte, nes nespėjau apie tai pasakyti iš Seimo tribūnos. Pirma, tvirtai sakau, kad jokios "Williams" aferos nebuvo. Dabar jau žinoma, kad šio sandorio antireklamai buvo mesti labai dideli pinigai. Taip buvo suformuota nuomonė, kad įvyko afera. O tai buvo tuo metu tinkamiausias sprendimas, turint omenyje, kad tai buvo ne tik finansinis-ekonominis, bet ir politinis sprendimas. Tik priminsiu, kad tuo metu nebuvome nei NATO, nei Europos Sąjungos nariai, o dar ir panašios krizės sąlygomis gyvenome. Ir puikiai žinome, kas norėjo privatizuoti "Mažeikių naftą". Tas pats "Gazprom" su savo satelitais, dėl to ir būta didžiausio susidirginimo.
Antra, Degučiai jokio sklypo Valakampiuose neturėjo ir neturi. Gediminas ir Irena Degučiai gyvena Noragiškių gatvėje šešių butų kotedže ir turi prie jo 2,5 aro sklypelį.
- Kalbėjote apie sveiką partijos sielą ir kūną. Tačiau jūsų partijai artimas politologas Vladimiras Laučius rašo, kad "persisėmę moralistinio reguliavimo aistros, kai kurie TS-LKD politikai ėmė skleisti aplink save kone Talibano dvasią. Prie Tėvynės sąjungos (TS) prisijungus krikdemams, ši dvasia sutirštėjo ir dar labiau dvelktelėjo politizuotais bažnytininkų pamokymais. Klerikalizmas ir davatkiškumas, prieš dešimt metų pasmerkę myriop tuomečius krikščionis demokratus, įsisiurbė į naują auką: buvusią konservatorių partiją - dabartinę TS-LKD". Arba: "Kai kurie TS radikalai bei jų gerbėjai įsivaizduoja nutuokią, kas yra konservatizmas, ir aiškina: "Juk konservatoriai visada pasisako už krikščioniškąsias vertybes, šeimos vertybes ir prieš netradicinius dalykus." Jų piešiamas vertybinis konservatoriaus paveikslas yra panašus į sovietmečio komunisto idealą, išskyrus tai, kad marksizmo-leninizmo ideologijos vietą jame užima "krikščioniškosios vertybės". Šiame paveiksle į laisvę žiūrima įtariai, žmogaus teisės kelia alergiją, kitaminčiai ir laisvamaniai laikomi priešais, vietoje teisės viešpatavimo - valdančiųjų voliuntarizmas, valstybė įsivaizduojama kaip visuomenės auklėtoja ir prievaizdė, privatų asmens gyvenimą stebi ir reguliuoja Didysis Brolis."
- Tokių minčių, kai partijoje yra ne tik Tėvynės sąjungos, bet ir krikščionių demokratų, tautininkų atstovai, esama...
- ... apie tai geriau patylėsiu. O tai, ką citavote, yra tautininkų mintys. Bet jeigu mūsų partija yra jungtinė ir demokratiška, tai galima reikšti įvairius požiūrius. Bet tai nėra visos partijos pozicija, o tik pavienių žmonių, kurie mato ar nori matyti gyvenimą kiek kitaip.
Kyla klausimų ir dėl mūsų vykdomos užsienio politikos prioritetų. Ar sukame ne ta linkme, kurią esame deklaravę "Rusijos sulaikymo strategijoje". Man atrodo, kad krypstame į šoną, tad esame numatę rimtą diskusiją partijoje apie šiuos reikalus. Norėtume daugiau aiškumo ir "išsigryninimo". Natūralu, kad gyvenimas keičiasi, bet nuo vertybių, aš taip manau, trauktis neturime. Kai kuriuos reveransus politikoje gal ir reikia daryti, bet svarbiausia - negalima prarasti savo vertybių sistemos ir tapatybės.
Lietuvos piktžaizdė
- Dalis jūsų partijos stojo į aktyvią priešpriešą su "valstybininkais". Neteko girdėti kiek aiškiau formuluotos Jūsų pozicijos šiuo klausimu, jei manote, kad ši valstybės užvaldymo problema egzistuoja?
- Labai gerai, kad paklausėte, nes viena nuoskauda mane vis kankina. "Lietuvos žinios" mane vis įvardija kaip "valstybininkų agentę" mūsų partijoje. Iš tikrųjų nieko bendro su jokiais "valstybininkais" aš neturiu. Taip, šiandien Lietuvą valdo "valstybininkai" - oligarchai. Tai faktas, tai akivaizdžiai matoma. Gal ką nors ir siutina, kad manęs nevaldo joks oligarchas. Esu absoliučiai laisvas žmogus. Baisiausia, kad prasideda rūšiavimas. Pavyzdžiui, man buvo prikišta, kad pas mane nuolat vaikšto VSD vadovas Povilas Malakauskas. Jis buvo vienintelį kartą atėjęs dar per aną kadenciją, kai buvo svarstomas saugumo pareigūnų socialinių garantijų įstatymas. Daugiau jokių ryšių su P.Malakausku neturėjau ir neturiu.
Kitas dalykas, nei Rimanto Stonio, nei kito kurio "valstybininko" nepažįstu, nesu gavusi jokių pinigų. Tad niekaip nesuvokiu, kodėl esu vadinama "valstybininke"? O iš tikrųjų, "valstybininkai" yra piktžaizdė, kuri buvo ir yra Lietuvoje. Jie bando tampyti gumytes, purslai krinta ant mūsų partijos, bandant mus supriešinti. Tas pats "skaldyk ir valdyk" principas, kurį "valstybininkai" labai puikiai taiko. Tikėdamiesi, kad mūsų partiją pavyks destabilizuoti. Jei taip nutiktų, Lietuvai būtų labai blogas ženklas.
- Bet, kaip galima suprasti, Jūs Seimui ketinate vadovauti iki kadencijos pabaigos? "Skaldyk ir valdyk" principas nesuveiks?
- Esu tvirtai nusiteikusi ir pasiryžusi dirbti. Ir užėmiau ne kėdę, drebėdama kinkomis dėl išlikimo joje. Turiu ryžto, turiu noro, ir man atrodo, galiu dirbti.
Apie Ireną Degutienę:
Gimė 1949 m. birželio 1 d. Šiauliuose.
Nuo 1956 m. mokėsi Druskininkų 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar - "Atgimimo" vidurinė mokykla). Ją baigė 1967 m.
1967-1968 m. dirbo Kauno dailės kombinato Druskininkų filiale.
1968 m. įstojo į Vilniaus valstybinio universiteto (dabar - Vilniaus universitetas) Medicinos fakultetą. Jį 1974 m. baigė ir įgijo gydytojo specialybę.
1974-1976 m. Alytaus medvilnės kombinate dirbo gydytoja terapeute.
1976-1994 m. Vilniaus universitetinėje Raudonojo Kryžiaus ligoninėje ėjo įvairias pareigas: anesteziologo reanimatologo, Gastroenterologijos skyriaus vedėjo, vyriausiojo gydytojo pavaduotojo, vyriausiojo gydytojo.
1994-1996 m. - Sveikatos apsaugos ministerijos sekretorė.
Nuo 1996 m. Seimo narė, išrinkta pagal Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) sąrašą.
1999 m. gegužės-birželio, spalio-lapkričio mėn. laikinai ėjo ministro pirmininko pareigas.
1997 m. buvo pripažinta medicinos ir socialinės apsaugos srities Metų žmogumi.
Mėgsta muziką, plaukioti, važinėti dviračiu, slidinėti, domisi daile. Visą laisvalaikį stengiasi praleisti su šeimyna, ir nesvarbu, ką veikti - tiesiog gera būti visiems drauge.
Nuo 2009 m. rugsėjo 17 d. Seimo pirmininkė.
