Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugpjūčio 10d. 09:00

Ingrida Šimonytė: normali politika nėra kova iki paskutinio kareivio, o nustoti ginčytis – nereikia

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) rinkiminio sąrašo lyderė Ingrida Šimonytė teigia, kad pasekmes ekonomikai duoda ne karantinas, o pats koronavirusas ir tik rudenį bus aišku, kokių priemonių teks imtis rinkimų laimėtojui, kad jį suvaldytų. Ką konservatoriai siūlytų į sveikatos apsaugos ministrus, ji neatskleidžia.

Specialiame Seimo rinkimams skirtame interviu cikle „Už ką balsuoti?“ su TS-LKD sąrašo lydere, kartu ir šios partijos kandidate į premjeres I.Šimonyte kalbėjomės apie pustuščių mokyklų problemą, kaip reikės kovoti su antrąja koronaviruso banga ir tai, kokius „valstiečių“ sprendimus konservatoriai atšauktų, jei po rinkimų formuotų valdančiąją koaliciją.

– Konservatoriai į rinkimus eina su šūkiu, kad laikas normaliai politikai. Kas jums yra normali politika ir kokią laikote nenormalia?

– Nenormali politika galbūt yra tai, ką mes stebime pastaruosius keletą metų, kai politika yra suprantama kaip kažkokia kova iki paskutinio kareivio.

Kai tai nėra suprantama kaip skirtingų idėjų, įsitikinimų, vertybių, prieigų, kaip spręsti konkretų klausimą, kova – kas yra visiškai normalu, kas ir yra politika.

Nereikia nustoti ginčytis, nes kai politikai nustos ginčytis, čia bus Baltarusija.

Žmonės kartais sako – nustokit ginčytis. Nereikia nustoti ginčytis, nes kai politikai nustos ginčytis, čia bus Baltarusija.

Ginčytis reikia, bet gerbiant oponentą. Jį laikyti oponentu, o ne asmeniniu priešu. Mes ir šioje kadencijoje esame matę daug atvejų, kai siūlymai yra nepriimami vien todėl, kad juos siūlo ne tie žmonės.

Tai jei yra gera mintis, tiesiog pasidžiauk, kad kažkas tą gerą mintį sugalvojo, vis tiek gausite galutinius laurus, jei tai bus įgyvendinta tinkamai. Bet tokio asmeninio priešiškumo, mano nuomone, politikoje neturėtų likti ir mes turėtumėm vėl grįžti prie ramaus ir pagarbaus diskutavimo apie idėjas.

Kitas dalykas – ta teisėkūros pasiutpolkė, kuria mes garsėjame šioje kadencijoje dar labiau, nei kitose kadencijose.

Per sesiją parengiame kelis šimtus įstatymų, pridarome klaidų, paskui tas klaidas taisome.

Ir paskui labai džiaugiamės, kad tų įstatymų taip labai daug priimame, kad vienam įstatymui galime skirti vidutiniškai septynias minutes diskusijos.

Mokesčių, pensijų reformas priimame ypatingos skubos tvarka – Konstitucinis Teismas jau šiek tiek šitą dalyką užkardė, bet pats principas tokios veiklos, nėra tai, kaip politika turėtų atrodyti ir manau, kad mums reikėtų grįžti ar prieiti prie kitų parlamentų tradicijos, kur mažiau yra daugiau.

– Pastaruoju metu viena iš plačiai aptarinėjamų temų – skirtingos pažiūros Tėvynės sąjungoje. Jūs sakote, kad jus vienija pamatinės vertybės, bet štai europarlamentarė Aušra Maldeikienė parašė gana įdomų komentarą, kuriame jus įvardijo Trojos arkliu, dirbančiu nacionalistams. Ar jums neatrodo, kad TS-LKD iš tiesų reikėtų apsispręsti, kaip sako A.Maldeikienė, kokia Lietuva jums atrodo teisinga, ar Lauryno Kasčiūno tautinė valstybė, ar europietiška Lietuva?

– Aš manau, kad tai yra europietiška Lietuva ir dėl to nėra jokio ginčo. Galiausiai, partija yra priėmusi ne vieną dokumentą tuo klausimu – apie Lietuvą Europoje ir apskritai apie Lietuvos santykį su Europa.

Ir aš drįstu sakyti, kad TS-LKD yra labai europietiška partija ir jos dalyvavimas Europos liaudies partijoje turbūt yra gan išskirtinis bruožas Lietuvos politiniame gyvenime, todėl kad mes aktyviai bendradarbiaujame su ta motinine europine partija: turime bendrų veiksmų, bendrų sprendimų ir bendrų vertinimų.

Tas priešpriešas dažniausiai mato tie, kurie gal gyvenime nelabai balsuoja už TS-LKD ir nelabai stebi jos nuolatinį gyvenimą.

Aš noriu priminti 2016-ųjų metų rinkimus. Ar nepamenate, kiek žmonių sakė: balsuočiau už TS-LKD, bet ten yra Rimantas Dagys. Na, buvo R.Dagys. Ir su tuo pačiu R.Dagiu aš nesutariau galbūt ne vienu klausimu...

– Bet R.Dagio nebėra.

– Dabar R.Dagio nebėra, bet tuo metu jis buvo. Mes turėjome tą pačią diskusiją. Tėvynės sąjungoje taip jau yra, kad sąraše yra žmonių, kurie yra galbūt labiau linkę į tokius griežtesnius dalykų vertinimus, yra žmonių, kurie mažiau griežtai vertina įvairius klausimus.

Bet mes prieiname prie kažkokių pamatinių dalykų, kurie yra laisvė, atsakomybė, netolerancija autokratizmui ir panašiems režimams.

Man atrodo, kad tai yra labai svarbu.

– Buvo žmonių, kuriems užkliuvo, kad jūs nedalyvavote balsavime dėl Lukiškių aikštei skirto įstatymo – ar tai padarėte sąmoningai, nenorėdama akcentuoti požiūrių skirtumų?

– Ne vienoje stadijoje aš esu tikrai dalyvavusi ir esu balsavusi prieš.

Bet galutiniame balsavime aš tiesiog nespėjau į patį priėmimą. Tačiau jeigu kas nors pasižiūrėtų į tas kelias stadijas, aš tikrai bent vienoje stadijoje – svarstyme, esu dalyvavusi ir esu balsavusi prieš.

Jeigu kažkas man tai nori pareikšti kaip priekaištą, kad balsavau prieš – aš balsavau prieš. Nes tikrai nemanau, kad Seimas įstatymais turėtų tokius dalykus reguliuoti.

– Pakalbėkime apie tai, kas būtų, jei konservatoriai po rinkimų atsidurtų valdžioje. Ar jau dabar žinote konkrečias priemones, kurių imtumėtės kovai su antrąja viruso banga? Ko žmonės galėtų tikėtis: ar bus uždaromi verslai, ar reikės skolintis daugiau pinigų?

– Šito pasakyti aš negaliu.

Ypatingai negaliu atsakyti į antrąjį klausimą, todėl, kad didžiausia šių metų problema yra ta, jog mes, tiesą sakant, nelabai suprantame, kokia yra mūsų finansinė padėtis. Ir ką iš to, ką jau pasiskolinome, mes jau esame išleidę, ką dar turime sąskaitose, kokie yra jau dabar prisiimti įsipareigojimai.

Nes jums turbūt yra puikiai žinoma, kad Vyriausybė vengia ateiti į Seimą su patikslintu biudžetu, tuos pinigus skirsto savo Vyriausybės nutarimais, mano, kad tokią teisę turi, aš manau priešingai, bet čia turbūt mūsų manymų skirtumas gali būti išaiškintas tik Konstitucinio Teismo. Vadinasi, užtruks kažkiek laiko.

Bet labai sunku pasakyti, kokią iš tikrųjų tą faktinę padėtį gali rudenį turėti. Ypač kai nežinai, kaip gali klostytis pajamų dinamika. Šiandien paskelbti duomenys sako, kad ekonomikos smukimas buvo mažesnis, negu daugelis prognozavo antrąjį ketvirtį, bet pajamų smukimas buvo pakankamai ženklus, pajamų netekimą reikia padengti skolintomis lėšomis. Jeigu išlaidos nemažinamos, bet Vyriausybė šalia to prisiima kitus įsipareigojimus, tvirtina DNR planus, kitus skambiai skambančius sprendimus. Ir kiek tų sprendimų kiek toli pažengę, tos informacijos daug nėra.

– Bet jei sirgtų labai daug žmonių, ar konservatoriai yra šalininkai to, kad reikėtų viską uždaryti?

– Kai kovo mėnesį buvo priimami sprendimai, niekas nelabai žinojo, koks sprendimas yra geriausias. Klausimas, ar dabar žino.

Griežtais suvaržymais mes apribojome žmonių galimybes užsikrėsti, bet tuo pačiu metu, esant tai antrajai bangai, reikia tada vėl – arba labai griežtų apribojimų, nes yra potencialiai daug žmonių, kurie gali užsikrėsti, nes liko nepersirgę... Ar vis dėlto yra kažkokių kitų sprendimų.

Bet dabar padėtis yra geresnė tuo, kad galima labai iš daug ko pasimokyti.

Kita vertus, nereikia turėti ir iliuzijų. Ir čia jau aš ne ministro Aurelijaus Verygos veikimą, kuris, mano nuomone, yra netoleruotinas, o patį principą būčiau linkusi reabilituoti bent jau tuo požiūriu, kad imkime tą pačią kontroversiškiausią šalį daugelio nuomone – Švediją. Ji nedarė to labai griežto karantino – negalima sakyti, kad nedarė nieko, nes tam tikri apribojimai vis dėl to buvo. Bet jeigu pasitikima visuomenės sąmoningumu, kas gal ir teisinga, kai visuomenė ir valdžia linkę pasitikėti vienas kitu, ir todėl daug dalykų veikia.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Prekybos centro lankytojai
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Prekybos centro lankytojai

Ekonomikai pasekmės vis tiek labai ženklios, nes pasekmės yra ne karantino, pasekmės yra viruso. Dėl to tiesiog visa ekonomika, kuri maža, atvira, daug eksportuoja, priklauso nuo tarptautinių tiekimo grandinių... Mes galime laikyti visus restoranus atidarytus kiaurą parą, ir vis tiek nekompensuosime tų netekimų, kurie mus ištiks todėl, kad globali ekonomika tiesiog įstrigo.

Visa tai reikia turėti minty.

Rudenį viskas priklausys nuo to, kaip klostysis situacija, nes yra svarbus klausimas – kiek mes esame dabar pasiruošę.

Kiek tenka kalbėti su medikais, medikai asmeninę patirtį yra sukaupę gana rimtą, gali greitai pertvarkyti darbą, prisitaikyti prie kitos situacijos, bet pajėgumų požiūriu mes neturime jų tiek daug, kad jeigu daug žmonių vienu metu susirgtų, sveikatos sistemos neištiktų kolapsas, mums vis dar reikia apie tai galvoti.

– Ar esate numatę, ką siūlysite į sveikatos ministrus? Ar pasirašinėjant koalicinę sutartį reikalautumėte, kad ši pozicija priklausytų konservatoriams?

– Visada reikia žiūrėti labai praktiškai. Jei yra koalicijos partneriai, kurie turi labai nuostabų kandidatą, kuris turi labai didelį visuomenės pasitikėjimą ir galima galvoti, kad tikrai gali puikiai atlikti tas pareigas, tai turbūt užsikalti sau kuoliuką, kad šitos ministerijos tai jau niekam neatiduosiu, nebūtų labai išmintinga.

Bet viskas galiausiai priklauso būtent nuo tų asmenybių ir galimybių jas palyginti.

Ministerijos koalicijos partneriams turėtų atitekti ne pagal principą, kur ten kam pinigų išeina biudžete pasiskaičiuoti, o pagal tai, kas gali pasiūlyti išties geriausią kandidatą. Ir gali būti taip, kad tokį kandidatą gali pasiūlyti koalicijos partneriai.

Mes stengsimės rugsėjo mėnesį paskelbti potencialų šešėlinį kabinetą, bet reikia suprasti, kad šešėlinis kabinetas niekada nėra tikras kabinetas.

– Ramūnas Karbauskis prieš kurį laiką gąsdino konservatoriais, kad jei jie ateis, tai viską atšauks. Ar būdami valdžioje svarstytumėte atšaukti kuriuos nors „valstiečių“ sprendimus, pavyzdžiui, dėl galimybės pasirinkti vaistus? O kaip su vaiko pinigais?

– Mes esame labai daug kalbėję ir diskutavę dėl tų sprendimų. Ir tie sprendimai galbūt ne visada man atrodo patys išmintingiausi.

Esame diskutavę, kur yra vaiko pinigų problema – ne pačiuose vaiko piniguose, o tame, kad labai lengva įvesti tokią sistemą, bet vėliau tu labai greitai įstringi finansinių galimybių rėmuose.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vaiko pinigai
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vaiko pinigai

Ir tai jau buvo labai aišku šiais metais, kai teko priiminėti kvailiausius mokesčių įstatymus, kad galėtum padidinti vaiko pinigus ir vis vien tie vaiko pinigai padidėjo nedaug.

O labiausiai padidėjo vaiko pinigai kam? Toms šeimoms, kurioms labiausiai reikėjo padėti, nes yra daug vaikų, mažos pajamos? Čia ir yra tas amžinas pasirinkimas – mes nesame Skandinavija, kur turi biudžetą 50 proc. nuo BVP ir todėl gali skirti universalias išmokas, nes žmonės, kurie gauna dideles pajamas, įskaitant ir tas išmokas, sumoka santykinai didesnius mokesčius negu vidutiniokai.

Lietuvoje vidutiniokas sumoka daugiau mokesčių – bent jau santykinai, nei Ramūnas Karbauskis, o vaiko išmokas gali gauti ir vienas, ir kitas.

Ir tai reiškia, kad prie mažo biudžeto tos išmokos gali būti tiktai mažos. Tada paskleidi mažas išmokas dideliam būriui žmonių, o tie, kuriems koncentruotai padėtum labiau, didesnėmis išmokomis, jie lieka kažkuria prasme nuskriausti.

Toks ir yra pasirinkimas ir su tokiu pasirinkimu mes šiais metais labai akivaizdžiai susidūrėme, kai nebeišeina penkiasdešimtimis vaiko pinigų didinti. Kalbame 10, 20 eurų, kas išeina. Ir tada – aha, reikia padėti tiems, kieno pajamos yra mažos. Voila, tą sakėme nuo pat pradžių.

Mažas biudžetas savaime diktuoja tokius apribojimus.

Dabar dėl vaistų – pritariu tai logikai, kad generikas gali būti lygiai tinkamas žmogui kaip ir etinis vaistas. Ir tikrai nėra kažkokio užsikepimo, kad grąžinkime etinius vaistus arba leiskime žmonėms patiems spręsti, ką jie nori gerti.

Mano pagrindinė žinia yra pasitikėjimas – pasitikėkime medikais.

Bet medikams leisti spręsti, ką jie nori skirti, vis dėlto išties reikėtų.

Todėl, kad yra daug paralelinių būklių, susijusių ligų, kartu geriamų vaistų – daug individualių situacijų. Mano pagrindinė žinia yra pasitikėjimas – pasitikėkime medikais, jų galimybe nuspręsti, koks vaistas yra geriausias pacientui, ne ministerijų žmonės turi tą nuspręsti.

Kad reikia skatinti vartoti generikus žmones, kurie neturi neigiamų pojūčių, vien dėl to, kad tai yra pigiau, tvarkoj – taip gyvena Skandinavijos šalys, bet tai yra edukacija, įgyjamas dalykas.

O mes kažkodėl norime tą dalyką – apsisukome iš kojos, visiems įmušėme ir sakome: o dabar vykdykit. Mūsų visa politika yra tokia, kad mes nenorime pasitikėti, norime komanduoti, visada norisi nurodinėti, kai galima prie to paties rezultato prieiti ilgesniu, bet sėkmingesniu keliu.

– Pakalbėkime apie pustuščių mokyklų problemą. Skaičiau partijos programą, nemačiau nusiteikimo ten, kad reikėtų pustuštes mokyklas uždaryti. Norėjau pasiteirauti, kodėl tos drąsos konservatoriai neturi – ar jums atrodo, kad ne taip reikėtų spręsti šią problemą?

– Mes visą laiką pateikiame diskusiją... ji tokia – juoda arba balta, arba viską laikyti, arba kita alternatyva – uždaryti.

Man visada yra tikslo klausimas – ką norime padaryti? Norime uždaryti mokyklas? Ar kažką kito norime padaryti? Tai gal norime padaryti, kad vaikai, kurie gyvena ne mieste, gautų mokyklą bent jau panašią į tą, kurią gali gauti miesto vaikai.

Akivaizdu, kad ne pastatas yra problema, o problema mokytojai, jungtinės klasės.

Akivaizdu, kad ne pastatas yra problema, o problema mokytojai, jungtinės klasės.

Man atrodo, kad tie procesai savaime vyks, bet ką mes pasiūlysime tiems kaimo vaikams mainais? Ar mes jiems pasiūlysime keltis 5 valandą ryto ir bogintis į kitame savivaldybės krašte esančią mokyklą, nes galima taip techniškai išspręsti problemą – yra viena gera mokykla savivaldybėje, tai visus surenkame autobusu penktą ryto, išvežame ir parvežame ir tegu jie ten veikia, ką nori.

Ar vis dėlto reikia galvoti apie kažkokius kitus sprendimus, net jeigu jie kainuoja.

– Kokie tie sprendimai galėtų būti?

– Ta idėja, kuri yra pateikta – Šalčininkų Tūkstantmečio gimnazijos, galite pasižiūrėti, kaip atrodo: tai yra antstatas, kuris tampa hubu, atsiprašau už nelietuvišką žodį (...). Man atrodo, toks sprendimas galėtų būti, o mes dar diskutuojame, uždaryti ar laikyti, mes dažnai supaprastiname klausimą iki to.

– Na, teigiama, kad tai pinigų švaistymas į orą, kuriuos galima būtų geriau panaudoti.

– Taip, bet reikia turėti tą sprendimą, kaip geriau panaudoti.

Nes tas sprendimas negali būti nehumaniškas, nehigieniškas, toks, kad vaikas kankinsis – kaip fizinis asmuo, kaip žmogus.

Jis kankinsis dėl to, kad jam reikės kažkokioje mokykloje kaip toli važiuoti nežinia kaip anksti. Ar mes galime jam pasiūlyti kažką, jei galime, tai ir siūlykime.

– 2009 m. liepą Kubiliaus Vyriausybė, kurioje dirbote, PVM tarifą padidino iki 21 proc. – kaip tada sakyta, laikinai. Ar atėję į valdžią jį sumažintumėte?

– Aš tai tikrai nesiūlysiu.

Ir tas, kas sakė, kad tai yra laikinai, tai turbūt tegul visą atsakomybę ir prisiima. Čia ir yra labai dažna mūsų politikos problema, kad yra bandoma žmonėms suformuoti lūkesčius, kurie nėra visiškai pagrįsti.

Kita vertus, tam tikrai A.Kubiliaus ir kitų politikų reabilitacijai aš pasakysiu, kad nesame toje pačioje situacijoje, kurioje buvome.

Nes jeigu laikinai pakeli mokestį, vėliau ekonomika atsigauna ir pradeda vėl pildyti biudžetą, tu gal ir gali tą mokestį žemyn nuleisti, jeigu visos kitos sąlygos lieka nekintamos.

Bet juk taip nėra. GPM sumažėjo žymiuoju milijardu milijonui, ir tu negali visų mokesčių vienu metu mažinti ir dar išlaidų visų didinti. Tai yra pasirinkimo dalykai – jei valdžia nusprendžia, kad reikia didinti išlaidas, ji negali tuo pačiu metu dar ir mažinti mokesčių, nes ta karvutė anksčiau ar vėliau užtrūks.

Arba jeigu nusprendžia, kad jei geriau mažinti GPM, tai tu negali mažinti ta pačia didele suma ir PVM.

Aš žinau, kad per rinkimus bus labai daug pažadų ta tema – anuose rinkimuose buvo, prieš tai vykusiuose buvo, bet niekas to sprendimo neįgyvendino. Neįgyvendino todėl, kad turi realius pasirinkimus, kuriuos reikia daryti. Ir jeigu norėsi mažinti GPM, negalėsi mažinti PVM, jei norėsi didinti kažkokias išlaidas, negalėsi mažinti PVM, kažko turėsi nedaryti.

– Kokią viziją turite, kaip galima premjerė, kalbant apie mokesčius? Kažko atsisakyti, kažką naujo įvesti?

– Aš turbūt esu iš tų tokių atbulinių politikų, kur labai apie mokesčius nemėgstu kalbėti, ne todėl, kad aš negaliu pasakyti kažko, kas nepopuliaru.

O todėl, kad man mokesčiai yra išvestinė tema, ji nėra tema savaime.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ingrida Šimonytė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ingrida Šimonytė

Taip, mokesčių sistemai yra tam tikri reikalavimai, kokia ta sistema bebūtų. Reikalavimai yra teisingumo, administracinio paprastumo, efektyvumo, kad nekainuotų milijono surinkti mokesčių už milijoną, ir t.t.

Kad žmonės, esantys vienodoje padėtyje, prisidėtų daugmaž vienodai. Žmonės, kurie gali labiau prisidėti, prisidėtų labiau, klausimas – kiek labiau, čia jau prasideda politika ir vertybinės diskusijos.

Bet šiaip jau visko pradžia vis tiek yra – o kas yra tas daiktas... Nes mes nemokame mokesčių tiesiog dėl mokesčių mokėjimo. Nėra taip, kad valstybėje visi turi mokėti mokesčius, ir mes mokame mokesčius.

Mes mokame mokesčius tam, kad būtų išlaikytas tam tikras socialinis kontraktas, tam tikras viešų paslaugų mastas, tam tikra apimtis sveikatos, socialinės apsaugos, švietimo, viešosios tvarkos ir kitų dalykų.

Mūsų pagrindinė problema yra ta, kad mes neapsisprendžiam, kas yra tas bendras reikalas.

Mūsų pagrindinė problema yra ta, kad mes neapsisprendžiame, kas yra tas bendras reikalas.

Nes tada pasidaro kainos klausimas – kiek tai kainuoja ir kaip tą kainą padalinti visuomenei taip, kad visuomenė jaustųsi, kad padalijimas yra daugmaž sąžiningas. Niekada gi nebus, kad kiek įmoku, tiek gaunu.

Per gyvenimą maždaug taip ir išeina: gali nesirgti, bet moki sveikatos draudimą, gali neturėti vaikų, bet moki mokesčius, kurie išlaiko švietimą, bet kažkada mokeisi pats. Per gyvenimą tas susidėlioja.

Mūsų tikslas yra apsispręsti, tai kur yra ta viešo ir privataus gyvenimo riba. Mes dabar garantuojame viską – visi viską gali gauti.

O kas tas viskas? Kur yra tas mastas sveikatos prieinamumo, švietimo to paties, tų pačių mokyklų.

Reikia? Tai kainuoja tiek ir tiek. Mes esame pasiryžę tiek mokėti kaip visuomenė, reiškia, čia tik klausimas technikos, kaip tą kainą padalinti visuomenės grupėms.

Todėl iki šiol yra neišspręsti kai kurių lengvatų klausimai, kurios turi mažai pagrįstumo. Yra, aišku, ekologinių mokesčių, kuriais norėtum žmonių elgesį keisti, ne tai, kad labai norėtum tų pinigų daug.

Bet čia ne tik mokesčiai. Yra ES pinigų liūtis, kuri gali mus netyčia ištikti ir kuri gali sudaryti sąlygas išspręsti ilgai grojančias problemas, kalbant apie infrastruktūrą, IT technologijas – bent jau sukurti tą karkasą, ant kurio viskas laikosi.

Čia dar yra papildomas klausimas, bet visko pradžia yra – tai kokią mes valstybę apskritai kuriam.

Mano vaizdinys toks, kad mes nesame nei JAV, nes mes niekada savo žmonėms nepaaiškinsime, kad gali būti privatus sveikatos draudimas, privatus aukštasis mokslas tokiu mastu, kai už viską tu daugiau mažiau esi atsakingas pats, išskyrus gana ribotą gyvenimo dalį, už kurią atsakinga federalinė arba vietinė valdžia.

Ir mes nesame Skandinavija. Mūsų bandymas žadėti žmonėms, kad taip yra Švedijoje ir mes taip padarysime... Kai mūsų biudžetas bus panašus į Švedijos, mes galėsime apie tai kalbėti, o kol kas bandykime bent jau susitvarkyti tiek, kad sueitų tos abi pusės. Prezidentas tai vadina 35 procentais nuo BVP, aš procentais nuo BVP to vadinti nenoriu, nes, man atrodo, kad tai yra išvestinis klausimas.

Bet pagrindinis klausimas labai aiškiai atriboti – už ką tu pats esi atsakingas, ir už ką gali tikėtis visuomenės dalyvavimo tavo gyvenimo klausimų sprendime.

– Ir pabaigai – kad ir kas būtų valdžioje po rinkimų, kaip jūs manote, ar bus tiems politikams didelis iššūkis sudėlioti kitų metų biudžetą?

– Manau, kad greičiausiai su kitų metų biudžetu bus taip, kaip labai dažnai būna su rinkiminiais biudžetais.

Visus mano biudžetus opozicija nuožmiai kritikavo, tikrai labai labai nuožmiai. Turbūt sausos vietos ant manęs nelikdavo.

Bet 2012 metais, kai po pirmojo turo buvo daugiau mažiau aišku, kad valdžią perims socialdemokratai, „darbiečiai“ ir kas ten dar buvo – aš didelės kritikos 2013 metų biudžetui nesulaukiau ir galiausiai tas projektas buvo priimtas su labai labai mažais pakeitimais.

Konservatoriai tada irgi balsavo už biudžetą paremdami Vyriausybę, nes iš esmės tai buvo mūsų ruoštas biudžetas. Ir jokių ten didelių diskusijų... Nes tu supranti, kad ateini į valdžią ir tau to biudžeto reikės, aišku, nebuvo ir padėtis tuo metu dramatiška, nuosekliai kapstėmės iš krizės ir jau buvo galima tą retoriką padėti į stalčių.

Dabar galėtum galvoti, kad gali būti tas pats, bet yra dvi aplinkybės: pirma, kad mes nelabai žinome, kaip atrodys ruduo, kokia bus ekonominė, epidemiologinė padėtis, bet kitas dalykas, kuris man kelia patį didžiausią nerimą, kad mes nežinome, nuo ko mes atsispiriame kitiems metams.

Grįžtu prie to paties – ministras vakar pakalbėjo, kad reikia susilaikyti nuo išlaidų didinimo kitais metais, tai apie kokį atskaitos tašką jis kalba – ar apie tokį, koks yra šių metų biudžetas, patvirtintas Seimo? Ar jis kalba apie tokį atskaitos tašką, koks jis yra, plius 5 mlrd., kuriuos Vyriausybė vienaip ar kitaip išleidžia.

Kai nežinai, kas tai yra... Ir biudžetas tikrai nepasimatys anksčiau nei po pirmojo Seimo rinkimų turo, nes jeigu ten nebus labai gerų žinių, valdžia nenorės apie tai pranešti labai iš anksto, pasitaupys iki paskutinės minutės.

Bijau, kad bus toks gana chaotiškas ir gana skubotas svarstymas nelabai aišku kokio dokumento.

Šis interviu yra naujienų portalo 15min specialiai 2020 m. Seimo rinkimams skirto interviu ciklo „Už ką balsuoti?“ dalis. Tai yra naujienų portalo 15min Aktualijų skyriaus žurnalistų parengta medžiaga ir ji nėra finansuojama politinių partijų, Vyriausiosios rinkimų komisijos ar kitų šaltinių. Projektui kalbinami didžiųjų politinių partijų sąrašų lyderiai, kurių interviu 15min portale publikuojami kiekvieną sekmadienį ir pirmadienį. Jau parengtus interviu galite skaityti čia: „Už ką balsuoti?“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Video

00:38
13:16
01:03

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min