Omaro istoriją papasakoti nelengva. Tokia ji paini. Atrodo, kad šios šeimos istorija būtų verta filmo, kurio siužetas aprėptų mažiausiai šešias valstybes, du karus ir imperijos griūtį. Bet meilė viską pakelia. O Omaro tėvai vienas su kitu šiandien, gyvendami Vilniuje, vis dar kalbasi vengriškai. Vien todėl, kad kadaise – devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje – Issamas ir Ramunė susitiko studijuodami Budapešte.
Pora įsimylėjo ir netrukus Lietuvoje sukūrė šeimą. 1984-aisiais jau Vilniuje jiems gimė Omaras.
Galima sakyti, kad Omaro šeima jau dukart patyrė karo pabėgėlių likimą. Pirmą kartą iš Kuveito bėgdami į Siriją. Antrą – iš Sirijos į Lietuvą.
Tačiau ilgam Lietuvoje Ramunė, Issamas ir Omaras tuomet nepasiliko. Dėl įtempto tėvo darbo šeima netrukus persikėlė gyventi į Kuveitą. Ten susilaukė dar vieno sūnaus – Nurio. Paskui, prasidėjus Kuveito karui, visiems teko bėgti į Siriją. Tėvai ilgam įsikūrė Damaske, o abu broliai studijuoti išvyko į Lietuvą. Paskui Omaras dar dirbo Nyderlanduose ir Norvegijoje.
Tačiau galiausiai nusprendė – blaškytis gana – ir galutinai įsikūrė Vilniuje, kartu su broliu. Vos prasidėjus neramumams Sirijoje, į Lietuvą atvyko ir Omaro mama. Tėvui persikraustyti buvo sunkiausia – jis iš karo purtomos Sirijos išvyko tik pernai – tada, kai tapo galutinai aišku, kad greit situacija nepagerės. Dabar visi keturi Adi šeimos nariai vaikšto Lietuvos sostinės gatvėmis.
Dukart pabėgėliai
Galima sakyti, kad Omaro šeima jau dukart patyrė karo pabėgėlių likimą. Pirmą kartą iš Kuveito bėgdami į Siriją. Antrą – iš Sirijos į Lietuvą.
Kaip bėgo iš Kuveito, Omaras neatsimena. Buvo dar per mažas – vos šešerių. Tačiau dabar jį stebina, kad anuomet Kuveito pabėgėlius priglaudusiems Sirijos žmonėms dabar ši naftos turtinga Artimųjų Rytų valstybė abejinga.
„Man bjaurus jų politikų požiūris, kai sakoma, kad Kuveitui per brangu yra investuoti į pabėgėlių išlaikymą. Bet taip jau yra Kuveite. Mano tėvas ten dvidešimt metų dirbo, bet net neturėjo nuolatinio leidimo gyventi ir negalėjo pretenduoti į pilietybę. O tuomet jam nepriklauso ir jokios socialinės garantijos. Nenuostabu, kad į Kuveitą pabėgėliai iš Sirijos nė nesiveržia. Jie žino, kad ten niekas jų nepriims“, – pasakojo Omaras.
Žinoma, pats Omaras – dabar ne pabėgėlis. Jis, brolis ir mama – Lietuvos piliečiai, tik tėvui vis tenka varstyti Migracijos departamento duris prašant leidimo gyventi Vilniuje kartu su savo šeima.
„Nepasakyčiau, kad tai malonus ar labai paprastas procesas. Vien savo eilės sulaukti trunka pusdienį. Eilėn atsistoji 7.30 val., o dokumentus gali pateikti tik pralaukęs eilėje iki 12.30 val.“, – pasakojo vyras.
66 metų Omaro tėvui Issamui Lietuvoje trūksta ir bendravimo, nes lietuviškai jis kol kas neišmoko. Bandė mokytis kalbos specialiuose kursuose, tačiau ten sulaukė jaunesnių imigrantų patyčių ir nutarė nebesikankinti. Todėl tėvas kalbos mokosi tik šeimos rate ir Vilniaus gatvėse dar jaučiasi gana svetimas.
Dar sunkiau, pasak Omaro, būtų, jei tėvas nebūtų pensininkas ir jam reikėtų leidimo Lietuvoje dirbti.
Paprasčiau įkurti verslą
Tokie leidimai, anot pašnekovo, viena sudėtingiausių problemų, su kuriomis susiduria Lietuvoje įsikuriantys užsieniečiai. O būtent dėl galimo dykaduoniavimo pabėgėlių antplūdžio labiausiai baiminasi Lietuvos gyventojai. Pasak Omaro, susidaro toks uždaras ratas, kai lietuviai nenori išlaikytinių, bet dirbti jiems irgi neleidžia.
Žinoma, dauguma jų tikrai neturės įrodymų, kad yra baigę universitetus, tačiau jų kvalifikaciją galės patikrinti patys darbdaviai.
„Aš negaliu nesutikti su tais, kurie sako, kad ir patys lietuviai prastai gyvena, o dar apsiimame išlaikyti kažkokius pabėgėlius. Taip. Tačiau viskas priklauso nuo mūsų pačių. Dar yra laiko iki sausio suspėti pataisyti įstatymus taip, kad pabėgėliai bent jau turėtų neapsunkintas sąlygas darbo paieškoms“, – sako Omaras.
Šiuo metu ne iš Europos Sąjungos valstybės atvykusiam užsieniečiui leidimą dirbti gauti užtrunka ne mažiau nei mėnesį.
„Pavyzdžiui, darbo ieško IT specialistas. Įmonei jis labai patinka, bet jis negali pradėti dirbti iškart. Įmonė turi pirmiausia paduoti skelbimą į darbo biržą, kad ieško tokio darbuotojo. Skelbimas turi galioti mažiausiai mėnesį. Per tą laiką į užsieniečio vietą gali taikyti visi Lietuvos piliečiai ir tik, jei niekas kitas toje įmonėje nenori dirbti, įmonė gali pasamdyti nusižiūrėtą užsienietį, o jis gauna leidimą dirbti. Tai yra neadekvatu“, – pasakoja Omaras vieną jam gerai žinomą situaciją.
Kur kas paprasčiau pabėgėliams ar užsieniečiams iš trečiųjų pasaulio šalių Lietuvoje patiems įkurti įmonę, paskirti save direktoriumi, o tada pardavinėti savo paslaugas kitoms įmonėms. Tokiu atveju leidimo dirbti Lietuvoje prašyti nereikia.
„Žinoma, ką tik atvykęs žmogus tokių dalykų nežino. Tad jis tuomet ir gyvens iš tos pašalpos“, – apgailestavo Omaras.
Aukso gysla eksportuotojams
Tačiau pabėgėliai iš arabų šalių, pasak Omaro, galėtų būti itin naudingi Lietuvos įmonėms, kurios mėgina plėsti savo veiklą į Artimųjų Rytų šalis. Iki šiol Lietuvoje kalbančius arabiškai žmones buvo galima suskaičiuoti ant kelių rankos pirštų. Tuo tarpu atvykę pabėgėliai galėtų užpildyti šią nišą.
Kad nuo sausio Lietuvoje apsistosiantiems sirams, eritrėjiečiams ir irakiečiams būtų lengviau, o ir lietuviai nevadintų jų veltėdžiais, Omaras su kolegomis jau ėmėsi kurti pabėgėlių gyvenimo aprašymų duomenų bazę, kurioje būsimi darbdaviai galės ieškoti sau tinkamų darbuotojų.
„Žinoma, dauguma jų tikrai neturės įrodymų, kad yra baigę universitetus, tačiau jų kvalifikaciją galės patikrinti patys darbdaviai. Jau dabar yra ne viena įmonė, kuri drąsiai priimtų į darbą pabėgėlių“, – teigė pašnekovas.
Be to, jis ketina užsiimti organizuoti pabėgėliams skirtus IT kursus ir padėti vertėjaudamas. Omaras gerai moka arabų, lietuvių, anglų, mokosi ispanų, supranta lenkų ir rusų kalbas.
Nesuprato, kas tas „spindulys”
Pačiam Omarui 2002 m. atvykti studijuoti į Lietuvą taip pat nebuvo lengva. Jis privalėjo išsilaikyti lietuvių ir matematikos valstybinius brandos egzaminus. Visą gyvenimą su mama lietuviškai kalbėjusiam Omarui kalbos žinių patikrinimas nesukėlė problemų. O štai matematikos egzamine lietuviški terminai pakišo koją.
„Iškilo toks klausimas „kas yra spindulys“ ir nesugebėjau atspėti, kas tai galėtų būti“, – iki šiol prisiminęs savo egzaminą juokiasi Omaras.
Vaikinas įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, mokėsi mechanikos inžinerijos. Šiuo metu jis dirba „Western Union“. Šioje tarptautinėje bendrovėje vaikino kilmė tikrai niekam nekliūva.
Tačiau lygiai taip pat tolerantiškai, pasak Omaro, į užsieniečius žiūri ir kai kurios lietuviško kapitalo bendrovės. Štai anksčiau dirbdamas „Avia Solutions Group“ priklausančioje įmonėje „Locatory“ jis visai netyčia sužinojo esantis ne vienintelis bendrovėje dirbantis siras.
„Netyčia susitikome su bendradarbiu pirmąją darbo dieną. Paskui sužinojau, kad įmonė biure buvo paskyrusi jam kambarėlį melstis. Mane iš tikrųjų tai labai maloniai nustebino. Yra gerų pavyzdžių Lietuvoje, tik ne visi apie tai žinome“, – pasakojo Omaras.
Bijo, nes nežino
Omaras pastebi, kad lietuviai iš tikrųjų nei apie islamą, nei apie Siriją nieko nežino, todėl ir prisikuria įvairiausių baubų.
Keistai skamba, kai lietuviai gąsdinasi, kad privažiuos musulmonų ir pasistatys mečečių. Tai rodo, kad žmonės net Lietuvos istorijos nežino.
„Keistai skamba, kai lietuviai gąsdinasi, kad privažiuos musulmonų ir pasistatys mečečių. Tai rodo, kad žmonės net Lietuvos istorijos nežino, juk Lietuvoje nuo seno veikia mečetės, yra totorių musulmonų bendruomenė, veikia keturios mečetės ir dabar. Esu girdėjęs net tokių dalykų, kad Sirija iš tikrųjų yra Afrikos žemyne. Tai manęs tikrai nebestebina pasakymas, kad visi sirai beraščiai ir visi radikalūs musulmonai“, – šypsosi pašnekovas.
Iš tikrųjų, pasakoja Omaras, Sirijoje tokia kultūrų ir religijų maišalynė, kad nė vieni savęs nebelaiko kažkuo išskirtiniais. Žinoma, musulmonų sunitų yra dauguma, tačiau, nepaisant to, kad vienoje gatvėje gyvena jie, o kitoje krikščionys – konfliktų dėl religijos nekildavo.
„Atsimenu, kaip mes Naujuosius metus šventėme su giminėmis Sirijoje. Niekas ten Naujųjų metų nešvenčia. Tai – paprasta diena. Tačiau mes nuvykome į krikščionišką rajoną, atsisėdome restorane ir smagiai atšventėme. Niekas nieko nesakė“, – pasakojo Omaras.
Be to, pasak Omaro, nereikia įsivaizduoti, kad visi musulmonai yra vienodai religingi. Nors pats vyras sako esąs praktikuojantis musulmonas, tačiau tikrai nėra taip, kad melstųsi penkis kartus per dieną, kiaulienos neimtų į burną ir žiūrėdamas krepšinį nepaskanautų alaus.
Sirus pabėgėlius jis siūlytų apgyvendinti nedideliuose Lietuvos miesteliuose, kur sirai galėtų verstis jiems įprasta žemdirbyste, dirbti fabrikuose, statybose.
„Krikščionybė, islamas ir judaizmas turi labai daug panašumų. Visose yra vienas Dievas. Žydai ir musulmonai nevalgo kiaulienos ir taip toliau. Viskas yra tik interpretacijos klausimas“, – kalbėjo Omaras, pats artimiausiai Lietuvoje bendraujantis ne su musulmonais ir ne su arabais.
Mažosios Sirijos Lietuvoje jis siūlytų nekurti ir čia nuo sausio atvyksiantiems pabėgėliams. Pasak jo, bandrauti savo kalba su panašią patirtį turinčiais, žinoma, lengviausia, bet tikrai ne geriausia norint susikurti naują gyvenimą naujoje vietoje. Kad pabėgėliai nesusiburtų į getus, pasak Omaro, turėtų rūpintis ir valdžia. Sirus pabėgėlius jis siūlytų apgyvendinti nedideliuose Lietuvos miesteliuose, kur sirai galėtų verstis jiems įprasta žemdirbyste, dirbti fabrikuose, statybose ir t.t.
Išsilavinimas – svarbiausia
Lietuva ir Sirija, anot pašnekovo, turi ir dar vieną bendrą dalyką. Abiejose šiose šalyse teikiamas ypatingas dėmesys išsilavinimui. Visi be išimties sirai, tiek moterys, tiek vyrai, siekia įgyti kuo geresnį išsimokslinimą. Dauguma jų stoja mokytis į universitetus.
Tačiau Sirijoje iki šių dienų išsilavinusios merginos yra labai vertinamos ir kiekviena šeima daro viską, kad vaikai baigtų mažų mažiausiai kolegijas, bet geriau – universitetus.
„Dabar stengiamasi užkabinti etiketę, kad moterys musulmonams reikalingos tik tam, kad sėdėtų namuose. Tačiau Sirijoje iki šių dienų išsilavinusios merginos yra labai vertinamos ir kiekviena šeima daro viską, kad vaikai baigtų mažų mažiausiai kolegijas, bet geriau – universitetus“, – sakė Omaras.
„O kas sirų kultūroje lietuviui būtų absoliučiai svetima ir nesuvokiama?“ – paklausiau.
Omaras ilgai galvojo. Galiausiai ištarė: „Hidžabai“. „Tiesą sakant aš ir pats esu prieš juos. Mano nuomone, tai nereikalingas dalykas. Be to, turbūt labai mažai musulmonų patys paaiškintų, kodėl tokių apdarų reikia ir ką jie reiškia. Iš tikrųjų dėvimas hidžabas reiškia, kad žmogus yra doras ir nenusideda, tačiau vien apdangalu prisidengęs juk šventesnis netapsi“, – tęsė Omaras.
Bet, nors ir norėdamas visas moteris musulmones išlaisvinti iš hidžabų, Omaras sako, kad draudimais to nepadarysi. „Tai yra žmogaus pasirinkimo teisė“, – tvirtina jis.
Štai jo mama, nors ir ištekėjo už pamaldaus musulmono, pati islamo nepriėmė. Ir niekas šeimoje už tai jai nepriekaištauja, nes tikėjimo neįbruksi, įsitikinęs Omaras.
Į Siriją nebegrįš
Pats Omaras Sirijoje pastarąjį kartą lankėsi prieš trejus metus. Dabar vėl ten sugrįžti vyras bijotų. Ne tik dėl saugumo, bet dar ir dėl to, kad iki šiol nėra atlikęs karinės tarnybos, kuri Sirijoje privaloma ne tik šalies piliečiams, bet ir piliečių sūnums, nepaisant to, kokį pasą jie beturėtų.
Omaras sako, kad nuo tarnybos jis yra išsipirkęs. Anksčiau, pasak pašnekovo, užsienyje gyvenantys Sirijos šauktiniai buvo atleidžiami nuo tarnybos sumokėję 10 tūkst. dolerių. Vėliau ši suma sumažinta iki 5 tūkst. dolerių. Tačiau net ir sumokėjęs už praleistą karinę tarnybą, Omaras sako nesąs tikras, kad įmokos popieriai niekur nedingo.
„Jie išduodavo tokį lapelį, įrašydavo į armijos knygą, kad susimokėjai, bet ta knyga popierinė. Popieriaus lapas, kuris gali būti išplėštas, gali sudegti ir ypač tokiu metu, kai prezidentui Basharui Al Assadui prireikia karių“, – aiškino jis, kodėl 2012 m. pavasarį nutarė nebegrįžti į Siriją bent tol, kol ten egzistuos diktatoriaus režimas.
Kol kas Omaras išvis niekur iš Lietuvos išvykti nenori. „Man čia gerai. Jaučiuosi čia namuose“, – sakė jis.
