Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugpjūčio 15d. 19:22

Iš Žolinės prasmės liko tik jos aidai?

Žolinės atlaidai Pivašiūnuose
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Žolinės atlaidai Pivašiūnuose

Vasaros laikas augina, nokina, brandina, o Žolinė sukviečia į šventę, lengvai pakvimpančią rudeniu. Sakoma, Žolinė – tai metas, kai susitinka vasara ir ruduo. Joje persipynusios senosios lietuvių ir krikščionybės tradicijos. Pagal krikščionybę rugpjūčio 15-oji yra seniausia ir garbingiausia Marijos šventė. Nuo senų laikų protėviai tikėjo Dievo ir augalų galia. Šiandien yra kiek kitaip.

Padėka augalams

Pasak etnologės Gražinos Kadžytės, Žolinė – tai diena, kuomet švenčiama visuotinė augmenijos branda ir dėkojama už naują derlių. Lietuviai nuo seno šventė vasaros ir rudens sandūrą. Šventės šaknys ir pavadinimas taip pat slypi senovėje, o pavadinimas galėjo išlikti iš tų laikų, kai dar nebuvome žemdirbiai ir maitinomės tuo, ką motulė žemelė išaugindavo.

Laukiniai augalai gelbėdavo žmones ištikus badmečiams, todėl Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši šventė sutapatinta su Švč.

Mergelės Marijos dangun ėmimo diena. Žolinės prasmė – padėkoti už žemės subrandintą, aukštesniųjų jėgų palaimintą ir žmonių triūsu pelnytą derlių.

Vietoje kūno – žolynai

Pagal krikščioniškąją tradiciją pasakojama, kad po Kristaus nukryžiavimo jo motina Marija liko gyventi pas apaštalą Joną. Po Marijos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo, bet vietoj kūno kape rado tik žolynų pilną karstą, mat Mergelė Marija buvusi paimta į dangų.

Tuomet danguje esą pasirodė moteris, apsisiautusi saule, su mėnuliu prie kojų ir dvylikos žvaigždžių vainiku ant galvos. 1950 m. popiežius Pijus XII tikėjimą, kad Marija pateko į Dangų su siela ir kūnu, paskelbė dogma.

Kas lauke ar ant stalo – tas ir puokštėje

Žolynų puokštę Lietuvoje galima pripažinti kaip vieną išskirtinių šios šventės bruožų. Ką simbolizuoja per Žolinę bažnyčioje šventinamos puokštės?

Pasak etnologų, savo sandara jos simbolizuoja gyvenimo, pasaulio pilnatvę. Jose – visas vasaros derlius. Tokias puokštes būtų galima pavadinti lietuviškosiomis ikebanomis. Jose dera darželio gėlės, vaistinės bei maistinės žolės: diemedžio šakelė ar pelyno stiebas, medetkos, jurginai, mirtos, nasturtos, kraujažolės, šlamučiai, rugiagėlės, ramunės, dobilai, ir kitos lauko gėlės bei rugiai, avižos… Joje rasdavo vietą net daržo gėrybės – burokai, morkos, ilgesniu kotu nuskinta kopūsto gūžė.

Dėl to Pietryčių Lietuvoje ši šventė dar buvo vadinama Kopūstine. Su ja nuėjęs į bažnyčią padėkoji už darbus, kurie jau atlikti ir kurie dar laukia.

Apsauga

Pašventinti žolynai būdavo sudžiovinami ir laikomi užkišti prie šventųjų paveikslų ar balkio, kad saugotų nuo piktųjų dvasių, gaisro, nelaimių. Jei užklupdavo audra, šeimininkės sudžiovintą puokštę smilkydavo, kad į namus netrenktų žaibas. Jei susirgdavo namiškis, pagelbėdavo džiovintų puokštės augalų arbata.

Buvo tikima, jog, išmetus pašventintą Žolinės puokštę, namus aplankys nelaimės. Jei ji netyčia supelydavo, tai būdavo sudeginama ir pelenai išbarstomi daržuose bei laukuose, kad kenkėjai derliaus kitąmet nesunaikintų. Pašventintos daržovės būdavo padalijamos šeimos nariams, gyvuliams, esą jas suvalgius nepuls ligos ir nelaimės.

Taigi puokštė būdavo ir ritualinė, ir apsauginė, ir vaistinė. Jos svarbą nusako posakis: „Kas Žolinės dieną neturės žolynų puokštės, tam velnias į delną savo uodegą įbruks“.

Į bažnyčią – vežimais

Kokių dar tradicinių Žolinės papročių turi lietuviai?

Ankstesnių amžių etnografiniuose aprašuose minima, jog tą dieną į bažnyčią veždavo šventinti ne tik puokštes, bet ir naujo derliaus grūdus, daržoves, vaisius. Šiais laikais tokia tradicija atgaivinta didžiuosiuose Krekenavos (Panevėžio r.) bei Pivašiūnų (Alytaus r.) atlaiduose. Pastarieji pritraukia tūkstančius tikinčiųjų. Atlaidai vyksta aštuonias dienas, kasdien meldžiamasi vis kita intencija – už jaunimą, už ligonius ir apleistuosius, už mokytojus ir mokinius ir t.t.

Taip pat Žolinė yra viena svarbiausių Punsko krašte Lenkijoje gyvenančių lietuvių švenčių.

Kam aukoti šiais laikais?

Senesnių laikų ūkininkai dalį pašventintų gėrybių palikdavo parapijos špitolėms (senelių bei ligonių globos namams prie bažnyčių), o kitą dalį parsivežę į namus pašventindavo aruodus, rūsius bei podėlius, kad sočiai ir sveikai išgyventų iki kito derliaus. Šeimininkės Žolinės šventei iš to paties derliaus pirmųjų vaisių ruošdavo vaišes, į kurias kviesdavosi gimines, ypač kaimynus, kurių pagalbos ir talkos ne kartą prisireikdavo. Tą irgi liudija tautosakos užrašas: „Kas per Žolinę neviešės – tas visą amžių skurdžiai nugyvens.“

Rokiškio krašto muziejininkę Vilę Sarulienę šventėse dažnai galima pamatyti tarp įvairiausių žolynų ir išgirsti jos pasakojimus apie stebuklingas gydomąsias žoleles ir iš senovės atėjusius papročius, kuriuos šiuolaikiniai žmonės jau primiršę. P

asak jos, iš senovės atėjo tradicija atsidėkojant dievams aukoti pirmąjį derlių ir taip užsitikrinti savo gerovę. Baltiškoji tradicija taip pat paremta auka. Ką ir kam dabar galime aukoti? „Tikrai galime aukoti, dovanoti, dalintis savo gėriu su tais, kurie nepajėgūs to turėti ar susikurti, tad galime savo auką skirti ne tik dievams…“ – įsitikinusi muziejininkė.

Tampa tik prisiminimu?

Į miesto kultūrą įnikusiems žmonėms kopūstų ir morkų šventinimas šiandien jau gali atrodyti mažų mažiausiai keistas. Nebeaktuali atrodo ir žolynų teikiama apsauga, nes nuo perkūnijų apsišarvavome perkūnsargiais, nuo gaisrų – dūmų detektoriais. Namus apdraudžiame tūkstantinėmis sumomis, juos įsirengdami ar remontuodami kviečiamės profesionalius elektrikus. Susirgę norime akimirksniu pasveikti, kviečiame greitąją pagalbą arba lekiame į vaistinę nebepasikliaudami žolelėmis – nei užplikytomis, nei smilkytomis.

Matyt todėl turguose, mugėse siūlantieji augalų puokšteles tampa tik egzotika, su kuriais miela pašnekėti. Praėjusį savaitagalį Juodupėje vykusioje bendruomenių šventėje savo išaugintų ar iš gamtos surinktų augalų puokšteles siūlė tautodailininkė Rita Vaitiekauskienė.

Tai buvo gera proga likus savaitei iki Žolinės apsirūpinti puokšte, ypač, jei neturi nuosavo gėlyno, o į svetimus laukus nesinori bristi. Tačiau… „Į puokštes dėjau sausučių, bitkrėslių, linų, miežių, raudonėlio… Siūliau ir atskirų žolelių. Įsigyti nepanoro niekas. Tiems, kurie domėjosi, tiesiog padovanojau. Vieną puokštelę išmainiau į kitos prekybininkės delikatesą. Tiesa, sulaukiau vieno šventės dalyvio dėmesio. Jis labai nudžiugo užtikęs tai, kas priminė vaikystę pas močiutę – ji palėpėje džiovindavo augalus. Iš savos vaikystės tik pamenu, kaip močiutė nešdavo gėlių į gėlininkų draugijos parodas. Matyt, man šis polinkis ateina iš pasąmonės“, – apie „rezultatus“ pasakojo R.Vaitiekauskienė.

Atgaivinta tradicija

Anksčiau per Žolinę merginos pindavo skirtingų augalų vainikus. Po šventės jų neišmesdavo, o susidžiovindavo ir saugodavo, kad užėjus griaustiniui galėtų jais pasmilkyti namus ar susirgus išsivirti arbatos.

Prieš porą metų Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato parapija pakvietė tikinčiuosius pinti šimtmečio vainiką ir juo apjuosti bažnyčią. Kvietimą išgirdo dekanato parapijos, nemažai rajono visuomeninių organizacijų, įstaigų. Pynė ir dideli, ir maži. Vieni darbavosi bažnyčios šventoriuje, kiti atvežė jau nupintą dalį, treti sunešė šūsnis augalų. Rokiškėnų vainike susipynė laukų ir darželių spalvos – nuo geltonų saulėgrąžų, mėlynųjų astrų, iki baltažiedžių grikių ir auksinių javų.

Praėjusiais metais tokia iniciatyva irgi buvo aktyviai palaikyta, tad rugpjūčio 15 d. Rokiškio bažnyčią apjuosė spalvingas vainikas, kurio ilgis siekė net 228 metrus. Įdomus faktas: praėjusių metų vainike įpintos jonažolės buvo panaudotos arbatai.

„Gimtasis Rokiškis“
Temos: 1 Žolinė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Aplinka produktyvumui

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min