Pirmas veiksnys, įtakojęs politikos procesus, pasak. V. Sirutavičiaus, buvo dviejų politinių tendencijų – revoliucinės ir parlamentinės-politinės tendencijų persidengimas, į politiką įsiveržus iki tol praktiškai nuo jos atskirtoms žmonių grupėms, kartu remiantis ir rinkimais.
„Tektų pripažinti, jog impulsą tokiems procesams davė sovietinės sistemos liberalizacija, jos demokratizacija – ta vadinama perestroika. Sistemos liberalizacija formavo tam tikrą politinių galimybių langą arba lauką, leidžiantį anksčiau minėtus revoliucinį ir parlamentinį principus derinti“, – sakė V. Sirutavičius.
Istoriko teigimu, viena iš svarbiausių demokratinei politinei sistemai formuotis buvo tai, kad visi kilę socialiniai
judėjimai, tarp jų ir Sąjūdis, buvo neprievartiniai.
Kitas labai svarbus veiksnys, turėjęs ypatingos įtakos politiniams procesams Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse ir tiesioginės įtakos Lietuvos valstybės atkūrimui, pasak V. Sirutavičiaus, tai nacionalinis veiksnys – nacionalinio
apsisprendimo ir tautos suverenumo veiksnys.
„Jei socialiniam pabaltijiečių judėjimų atsiradimui, Sąjūdžiui tame tarpe, prielaidas sudarė sovietinės sistemos liberalizacija, tai jų programoms vis labiau politizuojantis, vis labiau buvo remiamasi visuotinai Vakarų juridinėje tradicinėje, politinėje praktikoje įsitvirtinusiu tautų apsisprendimo ir nevaržomo suverenumo, iš kurio kildinama demokratinė politinė valdžia principais“, sakė V. Sirutavičius.
Istorikas atkreipia dėmesį, kad labai dažnai Baltijos šalių judėjimai buvo vadinami nacionalistiniais, tam suteikiant aiškiai negatyvią prasmę, mat buvo abejojama, ar kuriant nepriklausomą valstybę nacionaliniams judėjimams pavyks suderinti nacionalinius siekius su universaliais Vakarų demokratijos nusistovėjusiais ir įsitvirtinusiais liberalios, atstovaujamos demokratijos principais.
Tačiau Lietuvos valstybingumas buvo atkuriamas kitais principais: „lietuviai ir pirmiausia tik jie buvo suinteresuoti savo valstybės atkūrimu.
Šiuo požiūriu situacija priminė 1918 metus. Tačiau kaip ir tuomet, taip ir 1990 m., nacionalinis principas – tai, kas
vadinama tuo etnokultūriniu nacionalizmu, mechaniškai neatmetė demokratijos principo.
Situacija buvo tokia, kad tautinė dauguma turėjo nustatyti bendrus politinius valstybės principus, kartu atsiklausdavo ir mažumų“.
V. Sirutavičiaus įsitikinimu, būtent tiesioginė demokratija – tiesioginis piliečių dalyvavimas sprendžiant esminius svarbiausius politinės sistemos sandaros klausimus suvaidino svarbų vaidmenį naujausios Lietuvos valstybingumo istorijoje įvirtinant ir legitimizuojant demokratinę politinę sistemą.
To išraiška buvo 1991 m. vasario 9 d. vykęs referendumas, kurioje vienareikšmiškai buvo pasisakyta už nepriklausomos demokratinės valstybės sukūrimą.
