Interviu naujienų agentūrai BNS politikos strategas taip pat teigė, kad Lietuva turi pagrindo nerimauti dėl Rusijos, kuri gręžiasi nuo demokratijos ir stiprina karines pajėgas regione.
– Vladimirui Putinui paskelbus apie planus grįžti į Kremlių, Lietuvos premjeras Andrius Kubilius pareiškė, kad perkrovimo politiką reikia padėti į stalčių su užrašu „naivios svajonės pasibaigusios“. Ar sutinkate, kad prezidento Baracko Obamos perkrovimo politika žlugo?
– Žlugimas yra per stiprus žodis. Tačiau ši politika nesukūrė iš esmės naujų santykių tarp Rusijos ir Vakarų, tarp Rusijos ir Jungtinių Valstijų.
Dėl to gaila, nes yra daug potencialo abiem šalims spręsti bendrus iššūkius. Problema ta, kad V.Putinas neatsilygino tuo pačiu. Jis nebendradarbiauja tokiais svarbiais klausimais kaip Iranas, jaučia praeičiai nostalgiją, kuri apima Rusijos viešpatavimo artimiausioje periferijoje viziją. Tai neatitinka kaimyninių šalių teisių būti suvereniomis valstybėmis, neatitinka euroatlantinės bendruomenės interesų. V.Putino stilius išlieka konfrontacinis.
Nemanau, kad perkrovimas buvo sėkmingas. Tai akivaizdu matant, kad Rusija šiandien yra mažiau demokratiška šalis nei buvo prieš ketverius metus.
– Ar Lietuva turėtų nerimauti dėl šios Rusijos nostalgijos praeičiai ir tokio elgesio su kaimynais?
– Lietuva turi rimtą pagrindą būtų sunerimusi, tačiau neturėtų skleisti panikos. Apmaudu, kad Rusija skiria tiek pinigų gynybos biudžetui ir stiprina karines pajėgas regione dėl priežasčių, kurios nelabai suprantamos. Galbūt taip siekiama įbauginti kaimynus.
Tokios politikos priežastys glūdi praeityje, nostalgijoje praeičiai.
– Tačiau kai kurios šalys nepatenkintos ir dėl to, kad, jų nuomone, nugarą Europai, posovietiniam regionui atsuka JAV, kurios pasirinko kitus prioritetus.
– Man kelia nerimą, kad pradeda irti tai, ką vadinu transatlantiniu sandoriu, susiformavusiu po šaltojo karo. Jo esmė – JAV realiai lieka įsipareigojusios Europos saugumui, o mainais Europa pasirengusi dirbti su JAV sprendžiant globalius klausimus. Tam tikru mastu matėme šio transatlantinio sandorio išraišką, kai europiečiai stovėjo kartu su Amerika Afganistane, o amerikiečiai išlaikė pajėgas Europoje.
Bet šiandien abi pusės silpnina savo įsipareigojimus šiam susitarimui. Tai rodo B.Obamos administracijos paskelbta nauja gynybos strategija ir europiečių nesugebėjimas išlaikyti gynybos biudžetų, tinkamų veikti su JAV globaliu mastu.
Manau, kad tai nesėkmė, nes transatlantinis ryšys atspindi tiek regionines, tiek globalias realijas. Verta prisiminti, kad kai JAV dirba su Europa, o Europa su JAV – esame stipresni kartu. Susiskaldę ir veikdami atskirai esame silpnesni.
– Lietuva gynybai dabar skiria mažiau nei 1 proc. BVP. Kokias pasekmes tai gali turėti?
– Lietuva daro klaidą, skirdama mažiau nei 1 proc., ji turėtų siekti 2 proc. Puikiai suprantu, kad taupymo metu apkarpymai yra būtini. Tačiau apmaudu, kad nėra ilgalaikio plano, kaip vėl padidinti gynybos finansavimą iki 2 proc. Pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė taip pat mažina išlaidas, bet, kiek žinau, yra vienintelė Europos šalis, kuri planuoja, kad gynybos biudžetas iš pradžių sumažės, bet paskui vėl išaugs. Priimtas politinis įsipareigojimas dėl realių biudžetinių tikslų ateityje, kuriuose numatomas gynybos biudžeto augimas. Taip turėtų būti ir Lietuvoje.
Jei Lietuva nedemonstruoja įsipareigojimo padidinti išlaidas gynybai, tai prisideda prie transatlantinio ryšio nykimo.
– Kuo svarbios yra JAV karinės pajėgos Europoje? Kaip vertinate B.Obamos administracijos planus šioje srityje?
– Amerikos karinis buvimas Europoje pirmiausia svarbus tuo, kad tai yra realus mūsų, kaip NATO narės, įsipareigojimas. Mūsų pajėgų dislokavimas Europoje pabrėžia mūsų įsipareigojimą pagal penktąjį straipsnį.
Antras argumentas, kuris dažnai ignoruojamas, yra tas, kad mūsų karinis buvimas pagerina sąveiką, būtiną tarptautinėms operacijoms. Mūsų pajėgos Europoje treniruojasi kartu su Europos sąjungininkais. JAV mažinant pajėgų struktūrą Europoje, mažėja galimybė vykdyti tokias treniruotes. Iš JAV perspektyvos, mūsų pajėgų buvimas yra pajėgų multiplikatorius, nes mūsų pajėgoms dirbant su Vokietijos, Lenkijos, Lietuvos, Italijos, Ispanijos pajėgomis, atsiranda pajėgos, kurios gali dirbti su Jungtinėmis Valstijomis kitose pasaulio vietose.
Manau, kad darome klaidą, mažindami karinį buvimą Europoje.
– Ar matote galimybių, kad NATO ir Rusija susitartų dėl priešraketinės gynybos?
– Nesu optimistas dėl persilaužimo JAV ir Rusijos, NATO ir Rusijos bendradarbiavime priešraketinės gynybos srityje. NATO ir JAV priešraketinės gynybos programoms Rusija prieštarauja ne dėl techninių, o dėl geopolitinių priežasčių. Kremliui labai nepatinka, kad JAV išplėtė karinį buvimą Vidurio Europoje, o ypač jis nepatenkintas dėl priešraketinės gynybos elementų, kurie planuojami Lenkijoje ir Rumunijoje.
Dabar jie nemato jokio reikalo bendradarbiauti priešraketinės gynybos srityje, nes ši realija nepasikeis. Manau, kad tai rusų klaida, nes, jei galima taip sakyti, transatlantinės priešraketinės gynybos traukinys jau palieka stotį. Ir kuo ilgiau Rusija atidėlios bendradarbiavimą su NATO, JAV dėl transatlantinės priešraketinės gynybos, tuo mažiau galimybių ji turės dalyvauti viename iš svarbiausių karinių procesų transatlantinėje bendruomenėje artimiausią dešimtmetį.
– Ačiū už interviu.
I.Brzezinskis yra vyresnysis bendradarbis Tarptautinėje saugumo programoje ir dirba Atlanto tarybos strateginėje patarėjų grupėje. Pirmosios George'o W.Busho kadencijos metu jis dirbo JAV gynybos departamente, kur rūpinosi NATO plėtros, NATO operacijų klausimais.
Prieš tai I.Brzezinskis septynerius metus dirbo JAV senate. Jo tėvas Zbigniewas Brzezinskis yra žinomas lenkų kilmės JAV geostrategas, 1977–1981 metais buvęs prezidento Jimmy Carterio patarėju nacionalinio saugumo klausimais.
