Studentai pasidalijo į keturias grupes. Dvi jų rengė planus kaip gintų parlamentą 1991 m. ir dabar, kitos dvi kūrė priešui Seimo atitinkamus puolimo planus. Sumanymus vertino realiai per Sausio 13-osios įvykius parlamentą gynę atsargos pulkininkas Jonas Gečas ir atsargos majoras Algirdas Daugirdas.
Pultų nuo Rusijos ambasados
Priešo atakos strategiją pristatė III kurso kariūnas Mykolas Rutkauskas. Jo teigimu, šiais laikais puolimas vyktų dviem frontais – viena tankų eilė pajudėtų iš Antakalnio, kita – nuo Latvių gatvėje Žvėryne įsikūrusios Rusijos ambasados.
„Mes pajudėsime iš dviejų skirtingų atsakomybės rajonų: iš Antakalnio pajudės vienas batalionas ir maždaug nuo Rusijos ambasados pajudės kitas padalinys“, – pasakojo M.Rutkauskas, nors ir nesukonkretino įsivaizduojąs, kad Lietuvą ir vėl pultų Rusija.
Pasak jo, ataka būtų planuojama vėlyvą sekmadienio vakarą.
Šiais laikais puolimas vyktų dviem frontais – viena tankų eilė pajudėtų iš Antakalnio, kita – nuo Latvių gatvėje Žvėryne įsikūrusios Rusijos ambasados.
„Šių metų sausio 13-ąją dieną, 23 valandą, vykdyti ataką ir užimti objektą „BRAVO“, tai yra Lietuvos Respublikos Seimą“, – ėmė dėstyti kariūnas.
Kariūnas pažymėjo, kad parlamento gynybai Lietuva būtų gerai pasiruošusi, įrengusi inžinerines kliūtis, apsirūpinusi amunicija, todėl Seimą užimti pavyktų tik pasitelkus apgaulę.
Jo įsivaizdavimu, nuo Rusijos ambasados pajudėję tankai šaudyti į Seimą pradėtų iš kitos Neries pusės. Tokiu būdu parlamento gynėjai būtų suklaidinti, atsišaudytų ir nepajustų, kad nuo Antakalnio atvažiavę tankai imasi veiksmų iš Martyno Mažvydo bibliotekos pusės.
Jis paskaičiavo, kad Seimą užimti nebūtų didelių bėdų. Pastatas būtų „valomas“ lygiai taip, kaip bet kuris kitas.
Studento strateginis mąstymas buvo teigiamai įvertintas atsargos pulkininko J.Gečo, sausio 13-ąją užėmusio Aukščiausiosios Tarybos gynimo štabo viršininko pareigas.
„Planas truputėlį netikėtas, bet jis labai logiškas“, – apibendrino jis.
Jis pripažino, kad ir 1991 m. puolimas nuo bibliotekos pusės buvo mažiausiai tikėtinas, o laikantis šios strategijos priešas prie Seimo, jei nebūtų tinkamos aplinkinių pastatų gynybos ir žvalgų, būtų pastebėtas gerokai vėliau, nei puolant iš kitų pusių.
Studentas pripažino, kad netikėtumo faktorius buvo pagrindinis strategijos motyvas.
„Ruošiant planą buvo remtasi Pirmuoju Persijos karu, kai buvo tikimasi NATO puolimo iš jūros, o buvo puolama visai iš kitos pusės“, – pažymėjo jis.
Civiliai nebegintų
2013 m. parlamento rūmų pastato gynybos planą pristatęs III kurso karo akademijos kariūnas Martynas Žukovas teigė, kad šiais laikais Lietuvos kariuomenė Seimui apginti naudotų dabar kariuomenės turimą ginkluotę.
„Kuopa ginkluota automatiniais šautuvais, turime du granatsvaidžius, snaiperiniai ginklai, kulkosvaidžiai, artilerijos pabūklas ir kiti ginklai”, – vardijo M.Žukovas.
Pasak jo, granatsvaidžiai būtų įtaisyti ant stogų ir dengtų pagrindines gatves bei tiltus.
„Kulkosvaidžiai nukreipti į tiltą ir pagrindines gatves, kur, tikėtina, yra pagrindinės priešų judėjimo kryptys“, – pasakojo kariūnas.
Visą Seimo perimetrą juostų vielinės užtvaros, „ežiai“, sunkioji technika. Būtų iškasti tankų judėjimą ribojantys grioviai, o Žvėryno tiltą būtų pasirengta susprogdinti.
Negalėtume civiliams leisti aktyviai dalyvauti.
Tiesa, pasak studento, 2013-ųjų ir 1991 m. parlamento gynyba skirtųsi vienu esminiu klausimu – šiemet prie parlamento nebūtų žmonių dėl to, kad Lietuva yra pasirašiusi Ženevos konvenciją, kuri draudžia civilius naudoti kaip skydą kare.
„Negalėtume civiliams leisti aktyviai dalyvauti. Stengtumėmės, kad civiliai bent jau iš lauko pusės netrukdytų mums gintis iš vidaus, nes negalėtume tada atidengti efektyvios ugnies“, – kalbėjo studentas.
Aukščiausiosios Tarybos gynimo štabo viršininkas J.Gečas pažymėjo, kad studentų grupė per mažai dėmesio skyrė aplinkinių pastatų ginkluotei. Pasak jo, 1991 m. sausio mėnesį gynėjai buvo išsiųsti į aplinkinius pastatus, kad sulaukus atakos priešas atsidurtų tarp dviejų ugnių.
Nuo realybės nenutolo
Studentai, kurie ruošė parlamento gynybos planą 1991 m. sąlygomis nuo realiai vystyto plano daug nenutolo.
Jie numatė iškasti prieštankinį griovį šiaurinėje rūmų pusėje, blokuoti tiltus ir kelius, saugoti stogą. Vidaus gynybai, kaip iš tiesų buvo prieš 22 metus, kariūnai numatė smėlio maišų, geležinių tvorų naudojimą bei medžioklinius, mažo kalibro šaunamuosius ginklus, „Molotovo“ kokteilius.
Realiai parlamentą gynę karininkai teiravosi, iš kur kariūnai tikėtųsi gauti įrangos barikadoms statyti. Studentų nuomone, čia mielai gelbėtų tokios įrangos turinčios įmonės. Be to, A.Daugirdas pažymėjo, kad kariūnai nenumatė, kas gelbėtų sužeistus žmones.
„Nei žvalgybos, nei logistikos, nei gelbėjimo...“ – kritikos studentams pažėrė J.Gečas, paskui paaiškinęs, kad kritika nenorįs nieko įžeisti, tik padedantis studentams patiems įžvelgti savo planų spragas.
Laistytų vandeniu
Itin daug klausimų ir pagyrų sulaukė priešui 1991 m. sąlygomis strateginį planą kūrę kariūnai. Sumanymą pristatęs studentas Jonas Averka teigė, jog įvertinant parlamento gynybines pajėgas Aukščiausiąją Tarybą būtų buvę parankiausia pulti 4 val. ryto.
„Greitis, jėga ir agresija“, – savo sumanymo šūkį paskelbė J.Averka.
Anot jo, puolimas būtų vykdomas iš šiaurinės rūmų pusės, nes dauguma žmonių, kurių nesinori sužeisti būriavosi Nepriklausomybės aikštėje.
Be to, kariūnas pristatė ir tokį būdą išbaidyti žmones, kurio, istorija rodo, nebuvo apsvarstę tikrieji Sausio 13-osios puolimo kūrėjai.
„Sraigtasparniu ir iš ugniagesių automobilių būtų pilamas vanduo ant žmonių norint demoralizuoti priešą. Per garsiakalbius skelbiama, kad nenukentės tik išėjusieji“, – karinę taktiką pristatė studentas.
Į pastatą būtų veržiamasi iš vidinio kiemo. „Vadai ir kiti asmenys paimami į nelaisvę ir likviduojami Šiaurės miestelyje II kuopos, nes mes nenorime išprovokuoti kontratakos ir panaikiname tam sąlygas“, – aiškino priešo tikslus J.Averka.
Tokius planus dėstytojai ir parlamento gynėjai įvertino teigiamai.
Aš jus dabar nuvesčiau į II rūmus ir jūs neberastumėte kaip grįžti, - aiškino, kad rūmuose kariams būtų buvę sunku, J.Gečas.
„Vandens pylimas – įdomus variantas. Man nepavyko rasti tokių minčių priešo pusėje. Kiek žinoma, dujų ataką tik ketinta panaudoti iš viršaus“, – pagyrė A.Daugirdas.
Be to, J.Gečas teiravosi, kaip kareiviai būtų orientavęsi pastato viduje, ar turėjo pastato vidaus planą.
„Detalų planą jūs turėjote turėti, nes bet kuris jedinstvininkas jį jums galėjo gauti. (...) Aš jus dabar nuvesčiau į II rūmus ir jūs neberastumėte kaip grįžti, todėl jis buvo būtinas ir „Alfa“ jį tikrai turėjo“, – pažymėjo pulkininkas.
J.Gečas atkreipė dėmesį, kad puldamas parlamentą iš Šiaurės, priešas būtų patekęs į minų lauką.
„Paleistume gaisrinę, nelabai brangus transportas, o paskui jau tankus, jei nesprogs“, – skubiai rado sprendimą studentas J.Averka.
