Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ką reikėtų žinoti apie išpažinį?

Kryželis
Kęstučio Vanago/BFL nuotr. / Kryželis
Šaltinis: Bernardinai.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Netrukus Lietuvos knygynuose pasirodys „Katalikų pasaulio leidinių“ knyga „Išpažinties pradžiamokslis“ (sudarė Kurt Gartner, Bettina Oberhuber, Elisabeth Hackenberg), kuri turėtų sudominti tuos, kas nori geriau suprasti ir išgyventi išpažintį.

Skaitytojams siūlome jos ištrauką.

„O ką to­kio man rei­kė­tų išpažin­ti?“ – klau­sia dažnas, ma­ny­da­mas, kad jis yra vi­sai ne­blo­gas žmo­gus ir jo gy­ve­ni­me vis­kas ge­rai. Bet bū­ki­me są­ži­nin­gi: ar­gi ne kiek­vie­nas tu­ri­me sil­pny­bių ir klys­ta­me, o klai­dos ga­li pri­da­ry­ti di­de­lių rū­pes­čių ki­tiems? Ar ne kiek­vie­nam iš mū­sų pa­žįs­ta­mas pa­vo­jus pa­tek­ti pik­to­jo valdžion? Ko­dėl mū­sų są­ži­nė kar­tais tam­pa to­kia ne­ra­mi? Da­bar žmo­nės gy­ve­na taip, tar­si nuo­dė­mė ne­eg­zis­tuo­tų. Ta­čiau Šven­ta­sis Raš­tas tei­gia: „Jei sa­ky­tu­me, jog ne­tu­ri­me nuo­dė­mės, klai­din­tu­me pa­tys sa­ve ir ne­bū­tų mu­my­se tie­sos“ (1 Jn 1, 8).

Tap­ti re­gin­čiaisiais

Dau­gu­ma žmo­nių, ta­pę krikš­čio­ni­mis, vė­liau pri­si­pa­žin­da­vo, kad yra bu­vę ak­li sa­vo nuo­dė­mei.  Abe­jin­gu­mas Die­vui pa­da­ro mus ak­lus, tai vi­sų pir­ma pa­si­reiškia kaip mū­sų vi­di­nis pa­si­priešini­mas tie­sai. Šio laiko dva­sia tei­gia, kad pa­tys ga­li­me spręs­ti, kas yra nuo­dė­mė, o kas ne. Pa­si­jun­ta­me lyg tam­so­je. Ta­čiau jei­gu į sa­vo šir­dį įsi­lei­džia­me Die­vo mei­lės spin­du­lį, Jo ŽODĮ, mu­my­se pa­si­da­ro švie­siau. Taip, tai tie­sa: kuo la­biau ar­tė­ja­me prie Die­vo, Jam at­si­ve­ria­me, tuo aiš­kiau ma­to­me, kad iš tik­rų­jų esa­me „nu­si­dė­jė­liai“. Šis su­vo­ki­mas mums yra skaus­min­gas. Ta­čiau liū­de­sys, gai­les­tis, ku­rį pa­jun­ta­me, kai nuo­sta­bio­je Die­vo švie­so­je pa­ma­to­me sa­vo šir­dies pa­tam­sius, ve­da mus į tik­rą­jį gy­ve­ni­mą. „Ieš­ko­ki­te ma­nęs ir bū­ki­te gy­vi“ (Am 5, 4), pa­ža­da Die­vas. Jei­gu pri­si­pa­žįs­ta­me, kad pa­da­rė­me kaž­ką ne­ge­ro, Die­vui nė­ra nie­ko ma­lo­niau, kaip vėl pri­im­ti mus, kaip kad tė­vas pri­ima pa­kly­du­sį sū­nų: „Jei­gu iš­pa­žįs­ta­me sa­vo nuo­dė­mes, jis iš­ti­ki­mas ir tei­sin­gas, kad at­leis­tų mums nuo­dė­mes ir ap­va­ly­tų mus nuo vi­sų ne­do­ry­bių“ (1 Jn 1, 9).

„Ta­čiau, kad ma­lo­nė veik­tų, ji tu­ri ati­deng­ti nuo­dė­mę idant ap­gręž­tų mū­sų šir­dį ir mus ves­tų... Kaip gy­dy­to­jas ap­žiū­ri žaiz­dą prieš ją tvars­ty­da­mas, taip ir Die­vas sa­vo žodžiu ir sa­vo Dva­sia ryškiai ap­švie­čia nuo­dė­mę“ (Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios ka­te­kiz­mas, to­liau – KBK, 1848).

Nuo­dė­mė at­ski­ria

Bib­li­ja mus mo­ko: nuo­dė­mė ir kal­tė vi­sa­da tu­ri kaž­ką, kas at­ski­ria. Net ir kai ku­rios ne­drau­giš­ku­mo ap­raiš­kos bei ne­tei­sy­bė su­trik­do mū­sų san­ty­kį su Die­vu ir ar­ti­mai­siais. Ben­drys­tė yra pa­žei­džia­ma, net­gi su­griau­na­ma.

Gal­būt ir tu pats esi iš­gy­ve­nęs kaž­ką pa­na­šaus: kas me­luo­ja, ap­gau­di­nė­ja, va­gia, nau­do­ja prie­var­tą ar pa­lie­ka ki­tą ne­lai­mė­je, tas gi­liai pa­žei­džia sa­vo ar­ti­mų­jų pa­si­ti­kė­ji­mą. San­ty­kis su jais yra tar­si til­tas, o  šitoks el­ge­sys stip­riai jį ap­ga­di­na ar­ba net ir su­griau­na. Nuo­dė­mė at­ski­ria mus vie­ną nuo ki­to.

Pa­na­ši yra ir mū­sų ben­drys­tė su Die­vu: yra nuo­dė­mių, ku­rios pri­da­ro daug ža­los mū­sų san­ty­kiui su Die­vu, su­žei­džia jį, ta­čiau ryšys su Die­vu bei mei­lė Jam mū­sų šir­dy­je iš­lie­ka. To­kiu at­ve­ju yra kal­ba­ma apie „su­žei­džian­čias nuo­dė­mes“, ku­rios dar va­di­na­mos „at­leis­ti­no­mis nuo­dė­mė­mis“.

Ki­taip yra, kai pa­da­ro­ma sun­ki nuo­dė­mė, taip va­di­na­ma mir­ti­na nuo­dė­mė, per ku­rią mei­lė žmo­gaus šir­dy­je su­griau­na­ma. Dėl to­kios nuo­dė­mės, kai žmo­gus lais­va va­lia bū­da­mas blai­vaus pro­to nie­ki­na Die­vo šven­tu­mą ir vei­kia priešin­gai Jo įsa­ky­mams, dažnai nu­trūks­ta jo ryšis su Die­vu.

Kaip bai­su, kad žmo­gus, ku­rį Die­vas iš mei­lės su­kū­rė pa­gal sa­vo pa­veiks­lą, ga­li at­si­skir­ti nuo Jo. Ta­čiau mū­sų lais­vė iš tik­rų­jų yra to­kia pat di­de­lė kaip ir mū­sų at­sa­ko­my­bė.

Nuo­dė­mė ir ben­drys­tė

Kiek­vie­na nuo­dė­mė pa­lie­čia mū­sų ry­šį su Die­vu, taip pat ir mū­sų ben­drys­tę su ar­ti­mai­siais. Baž­ny­čia yra žmo­nių, tu­rin­čių ry­šį su Die­vu ir ti­kin­čių Jį, ben­druo­me­nė. Pau­lius sa­ko, kad ši ti­kė­ji­mo ben­druo­me­nė tai „Kris­taus Kū­nas“ šia­me pa­sau­ly­je, „Šven­to­sios Dva­sios ben­druo­me­nė“. Kiek­vie­na mal­da, kiek­vie­na ge­ra min­tis ir kiek­vie­nas ge­ras dar­bas, taip pat ir kiek­vie­nas gar­bin­gas nuo­dė­mių iš­pa­ži­ni­mas stip­ri­na ir gy­do vi­są kū­ną. Ir priešin­gai, kiek­vie­na nuo­dė­mė mū­sų šir­dy­je ir mū­sų dar­buo­se, kiek­vie­na ne­tei­sy­bė, bešir­dys­tė ar bet koks priešišku­mas sil­pni­na ti­kin­čių­jų ben­druo­me­nę, Baž­ny­čios kū­ną.

Jei kas nors sun­kiai nu­si­de­da ir at­si­ski­ria nuo Die­vo, tai jis at­si­ski­ria taip pat ir nuo Baž­ny­čios ben­druo­me­nės ir pa­lie­ka žaiz­dą Kris­taus Kū­ne. Ta­čiau Die­vo mei­lė se­ka mums iš pas­kos. „Bet jei­gu mes ir tap­si­me neišti­ki­mi, tai jis lie­ka išti­ki­mas“ (2 Tim 2, 13). Jis ieš­ko mū­sų ir kvie­čia su­grįž­ti.

Iš kur ky­la nuo­dė­mė?

Jau iš pir­mo Šven­to­jo Rašto pus­la­pio sužino­me: Žmo­gus, ar­ba žmo­ni­ja, nu­si­dė­jo dar pa­čio­je pra­džio­je. Šven­ta­sis Raštas apie šią žmo­ni­jos pra­džią pa­sa­ko­ja mums vaiz­dais (skai­ty­ki­te Pradžios kny­go­je 1–4).

Die­vas su­kū­rė žmo­gų iš mei­lės kaip sa­vo pa­ties gy­va­vaiz­dį. Žmo­gus bu­vo ro­ju­je, tai reiš­kia har­mo­ni­jo­je su sa­vo kū­rė­ju ir sa­vo ar­ti­mu. Ši har­mo­ni­ja, šis pir­mykš­tis pa­si­ti­kė­ji­mas Die­vu bu­vo su­ar­dy­tas žmo­gaus nuo­dė­mės. Šią nuo­dė­mę mes va­di­na­me gim­tą­ja nuo­dė­me. Per gim­tą­ją nuo­dė­mę žmo­gus nu­si­su­ko nuo Die­vo, jis pats no­rė­jo „bū­ti kaip Die­vas“. Jis lai­kė sa­ve svar­bes­niu už Die­vą ir taip ne­ger­bė Die­vo. Taip elg­tis jį pa­stū­mė­jo ne­pa­si­ti­kė­ji­mas Die­vu, ku­rį jo šir­dy­je pa­ža­di­no „žal­tys“, Die­vui prie­šiš­kas bal­sas. Šven­ta­sis Raš­tas šį bal­są va­di­na gun­dy­to­ju, vel­niu, šė­to­nu.

Blo­gio pradžia

Iš to, ką tu ką tik per­skai­tei, ky­la daug svar­bių klau­si­mų: Iš kur ky­la blo­gis? Kas yra tas gun­dy­to­jas? Die­vas pa­sau­lį su­kū­rė ge­rą! Ko­dėl ta­da Ado­mas ir Ie­va ro­ju­je išgir­do Die­vui prie­šiš­ką bal­są? Gal­būt tas bal­sas iki šiol te­be­gun­do žmo­gų ne­pa­si­ti­kė­ti Die­vo mei­le?

Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios ka­te­kiz­mas (414) mums sa­ko: „Šė­to­nas ar­ba vel­nias bei ki­ti de­mo­nai ki­ta­dos bu­vo (Die­vo su­kur­ti) an­ge­lai, ta­čiau nu­si­dė­jo, nes ne­no­rė­jo tar­nau­ti Die­vui ir vyk­dy­ti Jo spren­di­mų. Jų spren­di­mas yra ga­lu­ti­nis. Jie sten­gia­si įtrauk­ti žmo­nes į sa­vą­jį su­ki­li­mą prieš Die­vą.“

Pa­sa­ko­ji­me apie nuo­puo­lį gun­dy­to­jas vi­lio­ja žmo­nes žo­džiais: „Jūs bū­si­te kaip Die­vas“ (Pr 3, 5), prieš tai me­la­gin­gu bū­du pa­sė­jęs ne­pa­si­ti­kė­ji­mą Die­vu kū­rė­ju. „Jū­sų tė­vas – vel­nias“ (Jn 8, 44), – sa­ko Jė­zus. Šven­ta­sis Raš­tas pa­tvir­ti­na pra­žū­tin­gą, griau­nan­čią gun­dy­to­jo įta­ką kiek­vie­nam žmo­gui ir vi­sai ben­druo­me­nei. Šė­to­nas net­gi ban­dė ati­trauk­ti Jė­zų nuo Tė­vo jam pa­skir­tos užduo­ties (Mt 4, 1–11). To­dėl „pa­si­ro­dė Die­vo Sū­nus, kad vel­nio dar­bus su­griau­tų“ (1 Jn 3, 8). Baž­ny­čia prieš Krikš­tą klau­sia ka­te­chu­me­no (be­si­krikš­ti­jan­čio­jo): „Ar at­sižadi pik­to­sios dva­sios?“ Ka­te­chu­me­nas (be­si­krikšti­jan­ty­sis) at­sa­ko: At­sižadu.“ Baž­ny­čia klau­sia: „Ar ti­ki Die­vą?“ Ka­te­chu­me­na­tas (be­si­krikšti­jan­ty­sis): „Ti­kiu.“ Taip jis iš nau­jo at­si­sto­ja Die­vo pu­sė­je.

Blo­gio pradžia mums nė­ra aiški. Ta­čiau mes ži­no­me, kaip „blo­gio pa­slap­tį“ aiš­ki­na Baž­ny­čia: blo­gio es­mė yra ta, kad di­džio­ji lais­vės do­va­na, ku­ri da­ro mus ge­ban­čius my­lė­ti, yra pa­nau­do­ja­ma pik­tam prieš mei­lę. Ma­ri­ja, Jė­zaus mo­ti­na, nau­do­da­ma­si šia lais­ve, nau­jai iš­ta­rė „Taip“ Die­vui ir jo šven­tai Va­liai. Šį ke­lią mes nu­ei­na­me per Krikš­tą.

Gim­to­ji nuo­dė­mė pa­sau­ly­je ir mū­sų gy­ve­ni­me

Gim­to­ji nuo­dė­mė pa­žei­dė ne tik žmo­gaus ry­šį su Die­vu, bet ir žmo­nių tar­pu­sa­vio ry­šį. Mei­lė yra su­žeis­ta ir pa­sau­ly­je eg­zis­tuo­ja nuo­dė­mė. Kiek­vie­nas žmo­gus yra lin­kęs į nuo­dė­mę.

Dėl to­kios pa­sau­lio ir žmo­gaus bū­se­nos ken­čia­me mes vi­si. Vi­sa žmo­ni­jos is­to­ri­ja yra sle­gia­ma nuo­dė­mės ga­lios ir kal­tės.

Šven­ta­ja­me Rašte mums vaizdžiai sa­ko­ma, kad li­ga, kan­čia ir mir­tis yra ano su­tri­ki­mo, ku­ris įvy­ko dėl nuo­dė­mės, pa­da­ri­nys. Die­vas ne­su­kū­rė mir­ties ir li­gų.

Gam­ta ir vi­sa kū­ri­ni­ja nuo pat pra­džių ken­čia to­dėl, kad žmo­nės ir kai ku­rie an­ge­lai nu­si­grę­žė nuo Die­vo mei­lės.

Ka­ta­li­kų bažny­čia šią klai­dą ar­ba „žaiz­dą“ pa­sau­ly­je ir mū­sų žmo­giška­ja­me gy­ve­ni­me va­di­na „gim­tą­ja nuo­dė­me“, ka­dan­gi šį su­tri­ki­mą Ado­mas ir Ie­va per­da­vė sa­vo pa­li­kuo­nims, t. y. vi­siems mums. Ta­čiau jau nuo pat pra­džių Die­vas žmo­gui su­tei­kė di­de­lę vil­tį. Baž­ny­čios ka­te­kiz­mas sa­ko: „Nu­puo­lu­sio žmo­gaus Die­vas ne­ap­lei­do. At­virkš­čiai, Jis žmo­gų šau­kia ir pa­slap­tin­gai jam pra­ne­ša, kad blo­gis bus nu­ga­lė­tas, o jis iš nuo­puo­lio pa­kel­tas“ (410). „Bet kur bu­vo pil­na nuo­dė­mės, ten dar ap­stes­nė ta­po ma­lo­nė“, – rašo apašta­las Pau­lius Laiške ro­mie­čiams (5, 20).

Ar Die­vas yra kal­tas?

Kai mes ken­čia­me dėl li­gų, mir­ties, ne­tei­sy­bės, kai mums skau­da, tai to­kiu bū­du daž­nai vyks­ta gi­lus mū­sų ti­kė­ji­mo pa­tik­ri­ni­mas. Mes ga­li­me bū­ti gun­do­mi, abe­jo­ti Die­vo mei­le, ne­pa­si­ti­kė­ti Juo, kal­tin­ti Jį. Ir da­bar Die­vui priešta­rau­jan­tis bal­sas te­be­ban­do mus su­vedžio­ti ir at­skir­ti nuo Jo mei­lės. Kris­tus, gy­vo­jo Die­vo Sū­nus, vis­ką iš­ken­čia su mu­mis ir pa­de­da mums skaus­me pa­si­ti­kė­ti Tė­vo mei­le, taip kaip Jis pats pa­da­rė mir­da­mas.

„Die­vas yra švie­sa ir ja­me nė­ra jo­kios tam­sy­bės“, – pa­sa­ky­ta pir­ma­ja­me Jo­no laiške (1, 5). Šven­ta­sis Raš­tas stip­ri­na mū­sų ti­kė­ji­mą, Se­na­ja­me Tes­ta­mente rašoma, kad „Juk Die­vas mir­ties ne­pa­da­rė ir ne­si­džiau­gia gy­vų­jų žū­ti­mi... (Išm 1, 13). Bet mir­tis at­ėjo į pa­sau­lį per vel­nio pa­vy­dą (Išm 2, 24).

Kur dė­tis su sa­vo kal­te?

Kai mes nu­si­de­da­me ir pra­si­kals­ta­me, mū­sų šir­dį už­gu­la naš­ta. Kur dė­tis su sa­vo kal­te? Jei kal­tė ig­no­ruo­ja­ma, ji mu­my­se ima rūg­ti ir ga­li už­nuo­dy­ti vi­są gy­ve­ni­mą. Tai tar­si dvo­kian­ti šiukš­lių krū­va. Jei ta­vo šir­dis pri­me­na pil­ną šiukš­lių kam­ba­rį ir nie­kam dau­giau ten nė­ra vie­tos, tai ir tu pats pa­si­ju­si blo­gai.

Ar vi­sas pa­sau­lis nė­ra tik „kam­ba­rys“, ku­ria­me su­si­kau­pė ir vis dar kau­pia­si kal­tė? Ar ši­ta kal­tė nė­ra mus su­pan­ti sie­na, ku­ri at­ski­ria nuo tik­ro, lais­vo gy­ve­ni­mo?

Dievas gelbsti       

Ge­ro­ji žinia yra ta, kad Die­vas su­grio­vė šią sie­ną! Jis nu­tie­sė ke­lią į lais­vę. Jis pats at­ėjo, at­siun­tė sa­vo Sū­nų, ku­ris sa­vo gy­ve­ni­mu ir mir­ti­mi „pri­si­ė­mė“ pa­sau­lio nuo­dė­mes.

Jė­zus pats šia­me pa­sau­ly­je ant kry­žiaus bu­vo per­ver­tas nuo­dė­mės ir mel­dė­si: „Tė­ve, at­leisk jiems...“ Bai­siau­sio skaus­mo ap­im­tas ir ap­leis­tas Jis neat­si­sky­rė nuo Tė­vo ir mir­da­mas iš­ta­rė: „Tė­ve, į Ta­vo ran­kas ati­duo­du sa­vo dva­sią.“ Jo mei­lė yra mū­sų iš­si­gel­bė­ji­mas. Var­das „Jė­zus“ reiš­kia „Die­vas gelbs­ti“.

Jė­zus Kris­tus yra avi­nė­lis, ku­ris nai­ki­na pa­sau­lio nuo­dė­mes. Jis vėl at­sta­tė „su­griau­tą til­tą“, t. y. ry­šį su Die­vu ir su ap­lin­ki­niais.

Jo pa­siū­ly­mas tau: vi­sa, kas ta­vo gy­ve­ni­me su­griau­ta, vi­są kal­tę, vi­sa, kas ta­ve sle­gia, Jis no­ri at­nau­jin­ti, išgry­nin­ti ir vėl at­sta­ty­ti. Tau te­lie­ka tik pa­sa­ky­ti „taip“. Leisk, kad Jis ta­ve iš­gel­bė­tų! 

Ge­riau­sias ke­lias tai pa­tir­ti, yra išpažin­tis – „su­si­tai­ki­ni­mo šven­tė“. Ku­ni­gas Jė­zaus var­du iš­ri­ša ta­ve iš nuo­dė­mių. Išpažin­ties me­tu at­si­nau­ji­na ta­vo Krikštas.

 

Bernardinai.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min