-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti
2009 05 19

Kanados lietuvių užuovėja – Panemunės senelių namai

Senatvė tada būna graži, kai senu žmogumi yra kam pasirūpinti, kai jam nestinga šilumos, gerumo ir dvasios ramybės. O ką daryti seneliui, jei jis – vienišas ir apleistas, jeigu jam net vandens nėra kam paduoti? Senelių namai – vienintelis prieglobstis tiems, kurie neturi savo būsto, o jei ir turi, negali jame gyventi – tėvai vaikams tampa per sunki našta.
J.Gudo kambaryje ant palangės padėtos dviejų šalių – Lietuvos ir Kanados – vėliavėlės.
J.Gudo kambaryje ant palangės padėtos dviejų šalių – Lietuvos ir Kanados – vėliavėlės. / Asmeninio archyvo nuotr.

Kanados lietuvių 87 metų Juozo Gudo ir 83-ejų Vytauto Pačkausko likimas nėra panašus į vienišų ir skurstančių senelių. Jie turi savo namus, sutaria su vaikais.

Kai prieš kelerius metus sugrįžo į gimtąjį kraštą, abu pasirinko gyvenimą valdiškuose Kauno Panemunės senelių namuose. Dabar jie senatvės dienas leidžia Panemunėje. Garbaus amžiaus vyrai turi po vienvietį kambarį su balkonu, gali naudotis visais patogumais. Kanadoje buvo nepažįstami, o čia tapo kaimynais ir draugiškai bendrauja. Jų kambariai greta, antrame aukšte.

Vaikams globos neužkrovė

Galbūt nustebsite, kodėl Kanados lietuviai, dar drūti vyrai, nesusirado ko nors geriau. Juk gyvenimas valdiškuose senelių namuose – tarsi paskutinė instancija, iš kurios veda vienintelis kelias į amžinybę.

Abiem kanadiečiams tokios užuominos kelia šypseną. Šiems vyrams nereikia aiškinti, kas yra senatvė ir kokia žmogaus laukia pabaiga. O savo artimiesiems jie nenori būti našta, jei sunkiai susirgtų. Pasak pašnekovų, Kanadoje niekas nesistebi, kai seni žmonės apsigyvena jiems skirtuose senelių namuose.

Juozas ir Vytautas teigė, jog gerai pasielgė, kad iš anksto pasirūpino savimi ir neužkrovė senatvės globos savo vaikams. Ne tada laikas galvoti, ką daryti, kai liga prikausto prie lovos. Kanados lietuviai optimistiškai žvelgia į senatvę, kuri, pasak jų, yra tokia pat graži kaip kiti gyvenimo etapai. Šių vyrų nė kiek nebaugina senatvės dienos.

Gyvendami Panemunės senelių namuose J.Gudas ir V.Pačkauskas jaučiasi saugūs ir ramūs. Abu žino, kad nebus palikti likimo valiai, jei gyvenimas iškrėstų piktą pokštą ir jie prarastų savo sveikatą.

Svečiavosi Graikijoje

J.Gudas per Velykas viešėjo pas sūnų, gyvenantį Graikijoje. Trumpai pasisvečiavo ir vėl sugrįžo į senelių namus. Kitas Juozo sūnus gyvena JAV, bet nuo tada, kai prieš dvylika metų išvyko iš Kanados, juodu nesimatė. Pensininkas kol kas neketina skristi už Atlanto. Prie senelių namų stovi jo nuosavas automobilis. Pasak Juozo, mašina suteikia didesnę judėjimo laisvę. Kur nori, ten nuvažiuoja, o kai kas paprašo, niekada neatsisako pavėžėti į miestą panašaus likimo kaimynų.

Pensininko kambaryje ant palangės plevėsuoja dviejų šalių – Lietuvos ir Kanados – vėliavėlės. Jos simbolizuoja permainingą vyro gyvenimą. Karo metais J.Gudas turėjo trauktis iš gimtojo krašto svetur, kad išliktų gyvas. Toli nuo tėvynės sukūrė šeimą, užaugino vaikus.

Tuo metu, kai lankėmės jo kambaryje, veikė televizorius. Juozas žiūrėjo per "Eurosport" kanalą transliuojamas varžybas. Jis - didelis sporto mėgėjas, pats kadaise žaidė krepšinį ir futbolą. Vyras puikiai moka anglų kalbą, tad žiūri ir kitas užsienio laidas. Su sūnumis bendrauja mobiliuoju telefonu. Internetu kol kas nesinaudoja, nors senelių namuose ši paslauga nemokama. Juozas pajuokavo, kad ne visada spėja eiti koja kojon su gyvenimu, todėl dar neišmoko naudotis internetu.

Slauga – kaip Kanadoje

Kanadietis turėjo gerai mokamą darbą, dirbo buhalteriu. Senatvėje su žmona sugrįžo į Lietuvą, įsirengė jaukius namus. Laimingai gyveno, kol žmona susirgo sunkia liga ir atgulė. Tada Juozą užgriuvo visos bėdos – vienam teko rūpintis artimu ir mylimu žmogumi. Darė tai kaip mokėjo ir sugebėjo. Vyrui buvo nelengva diena iš dienos būti prie žmonos lovos, bet svetimo pagalbos nesišaukė.

Likęs vienas J.Gudas pajuto didelę gyvenimo vienatvę. Slėgė dar ir tai, kad pats vis labiau jautė senatvės naštą. „Vaikai gyvena toli. Jie negalės manimi pasirūpinti, jei ims ir sušlubuos sveikata. Šiuose senelių namuose, kaip ir Kanadoje, suteikiamos aukšto lygio paslaugos. Senatvėje tokie namai – pati saugiausia užuovėja“, – tvirtino J.Gudas, jau trejus metus gyvenantis Panemunės senelių namuose.

Tapo reklamos veidu

Kanados lietuvis V.Pačkauskas daug metų dirbo reklamos dizaineriu. Turėjo mėgstamą darbą, bet senatvėje labai traukė sugrįžti į tėviškę, Kybartų apylinkes. Deja, gimtinės nepavyko išsaugoti – dabar toje vietoje plyti tuščias laukas. Prisiminimus atgaivina Vytauto turima nuotrauka. Kai kada ten nuvažiuoja, pavaikščioja gimtaisiais takeliais.

Vis mąsčiau, kur gyventi sugrįžus į Lietuvą? Ne taip lengva viską pradėti nuo pradžių. Nuomojausi butą, bet kai viską apsvarsčiau, nusprendžiau, kad man artimiausias kelias – į senelių namus. Nei rūpesčių, nei vargo. Kol sveikata leidžia, važinėju po visą Lietuvą. Tikino Vytautas.

„Vis mąsčiau, kur gyventi sugrįžus į Lietuvą? Ne taip lengva viską pradėti nuo pradžių. Nuomojausi butą, bet kai viską apsvarsčiau, nusprendžiau, kad man artimiausias kelias – į senelių namus. Nei rūpesčių, nei vargo. Kol sveikata leidžia, važinėju po visą Lietuvą“, – tikino Vytautas.

Ne tik važinėja, bet ir turi mėgstamą užsiėmimą – nuolat piešia. Tik nedainuoja, nors jaunystėje lankė chorą. Priežastis rimta – visas savo dainas jau sudainavo.

Beje, kanadietis ilgokai rinkosi, kur jam būtų geriau gyventi – Vilniuje ar Kaune. „Jei man kas nors nepatinka, niekam priekaištų nesakau – pasiimu daiktus ir išeinu. Gyvenau vienuose senelių namuose. Ten man nepatiko. Čia esu ketveri metai. Gera vieta, patogu visur nuvažiuoti. Gyvenimo sąlygos taip pat labai geros“, – kalbėjo vyras.

Gyvendamas senelių namuose Vytautas tapo reklamos žvaigžde. Tačiau reklamavo ne senelių namus, o A.Sabonio firmos plastikinius langus. Stendas su jo nuotrauka kabojo įvairiose miesto vietose. „Man pačiam buvo labai netikėta, kai tapau žinomo krepšininko reklamos veidu. Tai vienas įdomiausių mano gyvenimo įvykių“, – smagiai pasakojo V.Pačkauskas.

Rūpinasi svetimi

Greta kanadiečių vienviečiame kambaryje gyvena 81 metų pensininkė Marija Gražulienė. Į senelių namus moteris atsikraustė prieš metus. Ji buvo pateikusi prašymą Kauno socialiniam rūpybos skyriui ir laukė savo eilės, kol atsirado laisva vieta. Marija sėdėjo prie stalo ir mezgė, kai užsukome į jos kambarį. Moteris labai apsidžiaugė pamačiusi svečius ir šiltai, lyg būtų savo namuose, mus pasitiko. Nedidelis kambarys suremontuotas – jame šviesu ir jauku. Nauji baldai – taip pat šviesūs.

Marija ypač buvo patenkinta didesne spinta, nes į ją patogu sudėti ir sukabinti drabužius. Prie sienos – lova, o prie lango – stalas ir kėdė. Pasak M.Gražulienės, nauji baldai buvo pagaminti atsižvelgiant į senelių pageidavimus. Tokie pat yra visuose šių namų gyventojų kambariuose.

Kai atšils, senutės balkone pražys įvairiaspalvės gėlės. Žaliuojantys augalai – pats didžiausias jos rūpestis. Tik apgailestavo, kad dėl pomėgio megzti ir siūti nespėja dalyvauti senelių namuose rengiamuose užsiėmimuose.

Pamažu įsikalbėjome. M.Gražulienė atvirai papasakojo, koks buvo jos ankstesnis gyvenimas ir kodėl atsidūrė senelių namuose. „Namai tuomet yra mieli ir jaukūs, kai juose esi laukiamas ir mylimas. Pati tokių neturėjau. Sūnaus šeimoje jaučiausi svetima, nenorėjau būti našta marčiai ir anūkams. Manau, kad apsisprendžiau teisingai. Senelių namuose nejaučiu vienatvės, gyvenu daug geriau nei tada, kai turėjau savo namus. Svetimi žmonės manimi rūpinasi taip, lyg būčiau jiems pati brangiausia“, – jautriai kalbėjo Marija.

Buvo pietų metas. Daugelis senelių leidosi liftu, įrengtu prieš kelerius metus, kai buvo rekonstruojamas pastatas. Moteris pati nulipo laiptais į valgyklą pirmame aukšte. Kol kas jai nereikia pagalbos.

Susirūpino kapų priežiūra

Buvusi „Šviesos“ redaktorė Leokadija Ilgūnaitė senelių namuose gyvena beveik 10 metų. Glaudžiasi viename kambaryje su panašaus likimo moterimi. Leokadija – viena seniausių šių namų gyventojų. Sveikata kol kas nesiskundžia. Daugelis galėtų pavydėti jai energijos ir gyvybingumo. Senutė nuolat sprendžia kryžiažodžius, daug skaito. Tik štai prieš kurį laiką L.Ilgūnaitės ramias dienas sutrikdė nenumatytas dalykas – ore pakibo klausimas, kas turi prižiūrėti jos šeimos kapą. Moteris keletą dienų varstė valdininkų kabineto duris, kol išsiaiškino. „Norėjau pakeisti seną kapo tvorelę. Pasirodo, negalėjau to daryti, kol neturėjau leidimo. Kapus prižiūrėjo brolis, bet prieš kelerius metus jį patį ten palaidojome. Kol perrašiau savo vardu kapų priežiūros dokumentą, buvo daug vargo. Dabar galiu ramiai laukti savo valandos. Tuose kapuose ir man bus vietos“, – šmaikštavo 90-metė senutė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius