Su gerą nuotaiką visuomet dovanojančiu Algimantu susitinkame prie dviejų jo kemperių vienoje Kauno automobilių stovėjimo aikštelių. Kitoje greitkelio pusėje šviečia „Megos“ ženklas. Akys netrunka užkliūti už šalikelėje stovinčio didžiulio reklaminio stendo. Jame – pats Ūpo Dėdė ir keturi jo ištikimi keturkojai draugai bei būsimos politinės kampanijos, jei pavyks surinkti reikiamą biudžetą, dalyvio šūkis „Už gražesnį Kauną, už laimingesnę Lietuvą. Gero Ūpo prezidentas“.
„Noriu atstovauti skurdžiausiems asmenims, nes pats žinau, ką reiškia būti benamiu. Taip, buvo Vytautas Šustauskas – ubagų karalius. Bet čia truputį viskas kitaip. Leiskit pristatyti savo, kaip būsimo kandidato į prezidentus, programą. Ji turėtų sugėdinti dabartinius politikus“, – intrigavo nuo galvos iki kojų Lietuvos simbolika puoštais atributais pasidabinęs Ūpo Dėdė.
Programoje dėmesys ir kaliniams, ir benamiams
Rankose laikydamas šalies trispalvę, jis ėmė skaityti keletą mėnesių vakarais kurtą programą. Pirmiausia menininkas prisipažino turįs siekį inicijuoti Persitvarkymo Sąjūdžio Nr. 2 įkūrimą, kuris sulaužytų dabartinę sistemą, privertusią apie milijoną lietuvių oraus uždarbio ieškoti svetur. Sąjūdžio pirmininke jis paskirtų Nijolę Sadūnaitę.
„Europos Sąjungos pinigus investuočiau ne į gatvių trinkeles, parkus, aikšteles, pastatus, kurie miesteliuose tušti stovi, o į jaunų žmonių pragyvenimo sąlygų sukūrimą. Inicijuočiau ir modernios Lietuvos ekonomikos kūrimą. Ministru pirmininku pakviesčiau būti „Senukų“ įkūrėją, verslumo genijų Rakauską“, – iškilmingai skaitė A.Jasiulionis.
Inicijuotų jis ir projektą „Lietuva be benamių“, nes pats keletą metų buvo benamiu, tad tokius asmenis supranta ir atjaučia. Norint įgyvendinti šį projektą, reiktų sukurti socialinius kempingus, kur gyvenamuosiuose vagonėliuose būtų apgyvendinti benamiai. Jiems jis sudarytų galimybes pakeisti savo gyvenimo būdą, užsidirbti. Taip benamiai būtų pamažu integruojami į visuomenę.
„Sveikos gyvensenos juos galėtų mokyti vienuoliai, kunigai, apmokyti savanoriai. Organizuočiau neuniformuotus policijos pareigūnus, kurie kontroliuotų, kad socialiniuose kemperiuose nebūtų laikomi kvaišalai“, – kad savo likimo broliams skirtų labai daug laiko, pabrėžė A.Jasiulionis.
Netrukus nuskambėjo ir programos trečiasis punktas. Jame kalbama apie laisvosiose statybose įdarbintus nuteistuosius.
„Esu savu laiku dirbęs kalinių brigadoje. Butą užsidirbau, – patikino Ūpo Dėdė. – Skatinčiau kalinius dirbti savo noru, be jokios prievartos. Užimtumas sumažintų ŽIV ir AIDS plitimą įkalinimo įstaigose. Tereikia oraus atlygio.“
Dėmesio programoje jis skyrė ir Lietuvos radijo bei televizijos laidoms. Pasak pašnekovo, jose turi dažniau skambėti lietuviški kūriniai.
„Dabar atrodo, kad lietuvių kalba laikoma nevisaverte. Kur mūsų archyvai? Kur Kipras Petrauskas? Pagalvokit, juk didžioji televizijos žiūrėtojų ir radijo klausytojų dalis – senyvo amžiaus žmonės. Jie visiškai nesupranta anglų kalbos. Tokios angliškos dainos ir programos psichologiškai užprogramuoja moksleivius išvykti iš Lietuvos“, – įsitikinęs A.Jasiulionis.
Sunaikintų taborą
Būdamas prezidentu jis užsimotų panaikinti ir narkotikų platinimo židinį – Vilniaus taborą.
„Valdžiai akmenukas. Kiekvieną dieną miršta ten žmogus, kada nori, gali nueiti nusipirkti narkotikų. Kokia demokratijos kokybė? Vienas pirmųjų darbų – likviduoti šį gėdingą dalyką. Visiems romams suteikčiau darbą“, – patikino pašnekovas.
O kaip dėl užsienio politikos? Pasak menininko, su kaimynais reikia sugyventi kuo geriau, ypač su lenkais. Be jų nepriklausomybės nebūtume turėję.
„Siūlyčiau Islandijos modelį – Lietuva be kariuomenės. Visas lėšas skirčiau liaudies gerovei, o ginti kraštą pakviesčiau Lenkijos batalionus. Visus tuos „bokserius“, kuriuos pirkom... Argi gali jie atbaidyti Rusijos tankų armijas? Parduokim tuos „bokserius“, kad ir Ukrainai, ir sumokėkim mokytojams atlyginimus“, – dėstė Ūpo Dėdė.
Netrukus jis ištraukė parodyti ir pagamintus plakatus, kuriuos iškabintų visose Lietuvos mokyklose. Plakatuose – 10 Dievo įsakymų, kurie turėtų apsigyventi mokinių sielose.
Programa baigta. Bet tai dar ne viskas. Kūrybingasis Algimantas sukūrė netgi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Nr. 2 himną.
„Laimink, Dieve, mūsų šalį. Dievo Motina, padėk“, – keldamas delnus į viršų, užbaigė pašnekovas.
– Algimantai, kaip gimė idėja kandidatuoti į Lietuvos prezidentus?
– Seniai gimė. Kai dar keliaudavau po pasaulį. Esu aplankęs apie 60 šalių. Kai ilgiau pabūdavau kokioje, prieidavo prie manęs emigravę lietuviai. Jie išsakydavo problemas, paaiškindavo, dėl ko emigravo, paliko Lietuvą. Rašiausi. Tad jeigu žinau jų bėdas, žinau ir vargingiausiai gyvenančių bėdas, nes pats esu toks buvęs, ar nepabandyti atstovauti tiems, kurie nepatenkinti dabartine sistema? Labiausiai suprasiu jų bėdas.
Aš ir savanoris buvau, gyniau Seimą. Šalia manęs žuvo Artūras Sakalauskas. Be to, su armonika padainavau dainą, giriančią nepriklausomą Lietuvą. Vienas už tai puolė mane su peiliu. Bet griuvau. Mokiausi sambo griuvimų, tad išvengiau dūrio. Norėjo man už tai apdovanojimą Seime duoti. Bet aš juk ne dėl blėkelių užkabinimo ant krūtinės prie Seimo stovėjau.
Gal galime dabar pereiti į kitą pusę? Geroje vietoje stoviu? – kaip tikras politikas savo įvaizdžiu ėmė rūpintis A.Jasiulionis.
Jei dėl finansinių problemų žlugtų mano idėja kelti save prezidentu, kaupčiau jėgas kitiems prezidento rinkimams.
– Bet prezidentinei kampanijai reikia labai daug pinigų...
– Taip, užstatui reikia 5 tūkst. eurų. Tuomet reikia susirasti iždininkę, pasamdyti gal 20 mergelių, kurios rinktų parašus. Tai dar kokie 5 tūkst. eurų bus. Koks planas? Parduosiu savo turtelį. Pasiaukosiu dėl idėjos. Juk atstovauju vargšams, tad rėmėjų nerasiu. Didelis barjeras. Bet jei dėl finansinių problemų žlugtų mano idėja kelti save prezidentu, kaupčiau jėgas kitiems prezidento rinkimams. Už kokius pinigus keliaudavau? Pardaviau butą ir tapau benamiu. Keliavau ir garsinau Lietuvą.
– O anksčiau nebandėte kelti savo kandidatūros?
– Bandžiau patekti į Seimą. Bet pasirinkau labai silpną ir nepopuliarią partiją.
Dėmesys staiga nukrypo į nuotraukomis apklijuotą kemperį. A.Jasiulionis ėmė pasakoti apie įvairiausius savo triukus.
– Algimantai (pertraukiu), grįžkime prie rinkimų temos. Jei pats nelaimėtumėte, ką norėtumėte matyti prezidento poste?
– Kandidatai dar nėra visi aiškūs. O ir kurie aiškūs, nėra pristatę savo programų. Remčiau tą, kurio programa artima manajai. Nesu nė už vieną. Kaip vertinu dabartinę prezidentę? Gerai. Tik kiek užsienio politikoje... Galėtų su kaimynais geriau sutarti. Aš ne tvoras tverčiau, o tiltus statyčiau.
– Sakote, kad atstovautumėte varguoliams. Kiek, manote, tokių, potencialių jūsų rinkėjų, Lietuvoje yra?
– Statistika žiauri. Ties skurdo riba balansuoja apie milijoną lietuvių. Žinoma, statistika aklai negalima tikėti. Neaišku, kas ją užsakė.
– Bet prezidentas turi gerai anglų kalbą mokėti. Kaip jūs keliaudamas susikalbėdavote?
– Keliaudamas mokiausi iš garso įrašų. Moku kiek tą anglų kalbą. Bet jei reiktų, palankyčiau dar kokius kursus. Manau, yra svarbesnių savybių, kuriomis turi pasižymėti šalies vadovas.
– Jei laimėtumėte rinkimus, tektų apleisti mylimus kemperius. Kaip būtų su jūsų augintiniais?
– Šuniukams reiktų auklę samdyti. Juokauju. Šalia prezidentūros jie būtų. Pačiame artimiausiame pastate. Juos toliau globočiau. Aš ateinu, globėja išeina.
– O kam skirtumėte savo prezidentinę algą? Sakoma, kad pinigai žmones sugadina.
Sužino komanda, kad laimėjo, ir šoka iš džiaugsmo. Mane, laimėjus rinkimus, aplankytų ne džiaugsmas, o rūpestis.
– Sužino komanda, kad laimėjo, ir šoka iš džiaugsmo. Mane, laimėjus rinkimus, aplankytų ne džiaugsmas, o rūpestis. Juk turiu įgyvendinti programą savo, ką pasižadėjau. Šokčiau iš džiaugsmo, kai įgyvendinčiau programą. Viena svarbiausių prezidento savybių – paprastumas. Nosies neriesti, neišpuikti. Juokauju, kad sumažinčiau prezidentūroje staktą. Jei kyla noras nosį riesti, susimuši ją į staktą. Sumušimas primintų, kad nedera to daryti.
Reikia galvoti, kas yra tavo darbdavys. Tai rinkėjai. Kaip negražu, kai prieš darbdavį išrinktas darbuotojas ima riesti nosį. Jei tapčiau prezidentu, uždrausčiau į mane kreiptis Jūsų Ekscelencija. Šis žodis pastato sieną tarp besikreipiančių ir šalies vadovo. Jei kreiptųsi tiesiog Algimantai ar Gero Ūpo Prezidente, tai nutiestų nematomą tiltą tarp prezidento ir besikreipiančiojo. Kuo mažiau prabangos. Mašina, apranga turi būti kuo paprastesnė. Gerinti materialines sąlygas būtų galima tik tuomet, kai įgyvendinčiau savo programą.
– O kaip dėl apsaugos darbuotojų ir palydos? Neišvengsite to.
– Man nereikia apsaugos. Nes nieko blogo Lietuvai nepadariau. Visa Lietuva mane myli ir gerbia. Net nusikaltėlių pasaulis. Aš neturiu priešų. Aš Lietuvai gera noriu daryti, tad kam man apsauga? Jei daryčiau bloga, turėčiau priešų, tuomet apsaugininkų ir reikėtų. Beje, atsisakyčiau ir patarėjų, kalbų rašytojų. Juk turiu savo protą. Svetimi protai man nepatarinės. Reiktų tik pavaduotojo, kuris pakeistų, jei susirgčiau.
– O būdamas prezidentu vis dar sėstumėte prie kemperio vairo?
– Taip. Sėdėčiau ne prezidentūroje, o važinėčiau pas žmones. Su šuniukais. Reikia įlįsti į varguolio vidų ir pažiūrėti į viską jo varganomis akimis.
– O į kokią šalį pirmąjį vizitą suplanuotumėte?
– Kaip minėjau, pritaikius Islandijos modelį, atsisakius kariuomenės, reiktų tartis dėl apsaugos su Lenkija.
Pokalbis nejučiomis nuklysta pavojingų kelionių link.
– Jei ne Lietuva, kurią šalį rinktumėtės?
– Viena nuostabiausių pasaulio šalių – Iranas. Nė vienoje kitoje pasaulio šalyje manęs nesikvietė į namus. Ten pasikvietė, pavaišino, pasodino ant persiško kilimo, paklojo lovą. Traukiau pinigėlius, neėmė. Jie labai gerbia svečius. Mačiau Teherane dar avariją. Kokia aukšta kultūra eismo įvykio dalyvių... Išlipę jie pirma nusilenkė vienas kitam. Beje, jei svajojate tapti milijonieriumi, nuvykite į Iraną ir išsikeiskite nedidelę sumą eurų. Tiek nuotykių...
Vykdamas į Afganistaną turėjau gudrauti. Žinojau, kad snaiperiai šaudo į turistus, kurių šalys siunčia karius. Tai Kauno dramos teatras pasiuvo talibo drabužius, barzdą, automatą gavau. Ir Koraną buvau pasidėjęs, į Mekos pusę padėbčiodavau, jei su vietiniu kokiu kalbėdavau. Bene šaus savą. Ir Irake nuotykių buvo. Poste pasitiko lietuvių kariai. Trynė akis, netikėjo, juk lietuvių turistų nebūna.
Irane vos raketos negavau. Turkai neteisingai informavo, kad muitinėje nusipirksiu Irano vizą. O ten karo zona. Irano kareiviai greitai mane suėmė. Manė, kad savižudis, prisikrovęs bombų. Kad apsimetęs turistu važiuoju detonuoti kareivinių. Nusitaikė jau raketą į mane. Bet lėtai važiavau. O kai pamatė per žiūronus keturis mano šuniukus... Nusiramino. Nurodė, kur vizą įsigyti. Irake irgi išlindo kartą iš urvo su ginklais. Šuniukai kaip siena mane apstojo. Pasakiau, kad aš juos globoju. Pikti žiburėliai jų akyse užgeso. Automatai nusileido. Šuniukai išgelbėjo mano gyvybę. Pagal jų tikėjimą jie būtų užpykdę Alachą – jei nužudo tą, kuris globoja gyvūnus.
Kaip atsidėkojau savo augintiniams? Prieš išgelbėjimą duodavau ėsti tai, kas likdavo po mano pietų. Po išgelbėjimo valgau tai, kas lieka nuo jų.
Baigęs pokalbį, Algimantas išlydi mus su daina. Jis groja armonika, jo keturi keturkojai garsiai amsi.
„Šuniukų repas“, – pristato Gero Ūpo Dėdė.
Gero ūpo išties nestinga.
