Apie tai, kodėl Rusija intensyviai militarizuoja Kaliningrado kraštą, papasakojo krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.
– Gerbiamoji ministre, ar prezidentė kalba apie nuo senų laikų tebetrunkantį Rusijos ir Baltarusijos kariuomenių aktyvumą mūsų regione, ar dabar atsirado naujų poslinkių?
– Tie poslinkiai prasidėjo, žinoma, ne šiandien, tačiau pastaruoju metu jie suaktyvėjo. Jau keletą metų Rusija labai aktyviai vykdo savo ginkluotųjų pajėgų reformą, kurios rezultatai labiausiai matomi prie vakarinių Rusijos sienų. Nuo Suomijos iki Baltarusijos, įskaitant Kaliningrado kraštą. Reformų esmė – dviejų (Maskvos ir Sankt Peterburgo) Rusijos karinių apygardų ginkluotųjų pajėgų sujungimas į vieną Vakarų apygardą, į vieną didelį kumštį. Svarbiausia, kad kartu modernizuojama ginkluotė, didinamas karių skaičius. Tarkim, Kaliningrado krašte, kaip teigia atviri šaltiniai, dislokuota apie 30 tūkst. karių. Palyginimui galiu pasakyti, kad Lietuvoje yra 8 tūkst. reguliarios kariuomenės.
Kaliningrado kraštas yra ypatingas tuo, kad Rusija mato jo strateginę karinę reikšmę, kaip regiono, kuris yra panašus į nenuskandinamą lėktuvnešį, o tiksliau – į milžinišką karinę bazę. Kaliningrado krašte intensyviai vyksta energetikos reforma, kuria siekiama, kad kraštas būtų kiek įmanoma mažiau priklausomas nuo energetinio tranzito per Lietuvą. Statomos šiluminės ir kitokios elektrinės, labai svarbios ir kariuomenei – kad ji būtų kiek galima labiau nepriklausomai aprūpinta energija. Na, o Lietuvai įdomiausia ir svarbiausia, kas ten vyksta – priešraketinės, arba, kaip rusai dabar ją vadina, naujai kuriamos „oro–kosmoso“ kariuomenės dislokavimas šiame regione.
Kaliningrado krašte intensyviai vyksta energetikos reforma, kuria siekiama, kad kraštas būtų kiek įmanoma mažiau priklausomas nuo energetinio tranzito per Lietuvą.
Apibendrintai pasakyčiau, kad šis regionas militarizuojamas iš dalies ir tam, kad Baltijos valstybės būtų mažiau apginamos. Ten esanti priešlėktuvinė gynyba, raketos, kurios gali lengvai numušti oro taikinius, yra tam tikras mūsų gyvenimo apsunkinimas. Baltijos šalys turi tik 100 km sausumos sieną per Lenkiją į likusią NATO teritorijos dalį. Nereikia būti dideliu specialistu, kad suprastum, jog sausuma pagalba gali ateiti tik per šiuos 100 km. Prisimename, kad prieš keletą metų – nė neslepiant – Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje rengiami bendri kariniai mokymai buvo vadinami „Proryv“ (Proveržis). Jų tikslas buvo, kad susijungusios Baltarusijos ir Kaliningrado karinės grupuotės atkirstų tą sausumos kaklelį, kuris jungia Baltijos valstybes su likusia Europos dalimi. Kaliningrado jūrų uostas taip pat yra labai militarizuotas, jame dislokuotas šiuo metu sparčiai modernizuojamas Baltijos laivynas. Tokia yra realybė.
Na, o Baltarusijos ginkluotosios pajėgos yra labai integruotos į Rusijos ginkluotąsias pajėgas. Atskiros pajėgos ten veikia bendrai. Pvz., oro erdvės gynyba yra bendra, visos mokymo sistemos yra bendros, ginkluotė bendra. Rusijos šiaurės vakaruose, prie Estijos sienų, kaip buvo viešai pranešta, jau yra dislokuotos „Iskander“ tipo raketos, kurios gali skristi kelis šimtus kilometrų ir „padengti“ didelę dalį teritorijos aplink save.
Gyvename tokioje realybėje. Tik nenoriu, kad kas nors pamanytų, jog mes čia bijome. Lietuviams tai nėra jokia naujiena. Svarbiausia šitoje situacijoje ne tai, kiek Rusija bando militarizuotis aplinkui, o tai, kiek mes kartu su NATO esame stiprūs. Prezidentė, kalbėdama apie Jungtinių Valstijų ir NATO buvimą regione, yra visiškai teisi. Pagrindinis mūsų darbas pastaruosius trejus metus ir buvo NATO skatinimas būti aktyvia. Esu patenkinta rezultatais. Jau turėjome keletą labai svarbių karinių pratybų, paremtų Šiaurės Atlanto sutarties 5 straipsniu, kokių anksčiau nebūdavo. Nemanau, kad NATO sustos ir atsisakys priešraketinės gynybos politikos, kuri labai svarbi mūsų saugumui. Labai svarbu ir tai, kad mes patys kartu su NATO planuojame savo gynybą.
– Po septynerių metų narystės NATO pagaliau turime NATO parengtus Baltijos valstybių gynimo planus. Ar Kaliningrado srities intensyvus militarizavimas yra atsakas į juos?
– Ne, tai prasidėjo žymiai anksčiau. Tie pokyčiai yra stebimi jau nuo 2007 m.
– Ar pakankami NATO planai, kad atgrasytų Baltijos šalių kaimynus nuo bet kokių agresyvių užmačių mūsų atžvilgiu?
– Taip.
– Vadinasi, Kaliningrado srities militarizavimas yra tuščias pinigų leidimas?
– Nepasakyčiau, kad tuščias, bet aš, atvirai pasakius, nesuprantu tokios politikos. Neseniai kariuomenės vyriausiojo vado generolo N.Makarovo paskelbta Rusijos karinės doktrinos dalis, Rusijai kylančių grėsmių sąrašas, iš tikrųjų kelia labai daug nuostabos. Ypač keista, kad pagrindine grėsme savo kariniam saugumui Rusija laiko Vakarų siekį užsitikrinti energetinę nepriklausomybę. Ne čia kyla grėsmės Rusijai. Tikrai ne NATO, ne Lietuva, Latvija ar Estija kelia grėsmę Rusijai. Šitiek daug investuoti, sutelkti tokius didelius karinius pajėgumus aplink mūsų sienas – tai turbūt yra prieš pačios Rusijos interesus. Suprantu, kad tokia yra ideologija, toks mąstymas, noras išsaugoti buvusios Sovietų Sąjungos likučius aplink Rusiją – šių paskatų vedama Rusija taip ir elgiasi. Bet man sunku suvokti Rusijos planą ilgajam laikotarpiui arba matymą, kas gi bus su šita valstybe. Tai sukelia daugiau nerimo. Tai, kad Rusija nėra modernizuojama, tai, kad ji vis dar gyvena vien tik iš žaliavų, kurios gali vienu metu baigtis arba tapti nebereikalingos, pasikeitus pasaulio poreikiams. O ekonomiškai silpna Rusija gali kelti grėsmę todėl, kad gali imtis neprognozuojamų veiksmų.
Šitiek daug investuoti, sutelkti tokius didelius karinius pajėgumus aplink mūsų sienas – tai turbūt yra prieš pačios Rusijos interesus.
– Šiais mėnesiais Jūsų susirūpinimą sukėlė Rusijos karo lėktuvų ir bombonešių skrydžiai virš Baltijos jūros iš Rusijos pagrindinės dalies į Kaliningrado sritį. Lydėti šių skrydžių kilo ir mūsų oro erdvę saugantys NATO naikintuvai. Ar jau aišku, kokiais tikslais tie rusų orlaiviai skraidė, ar Rusija tinkamai informuoja kaimynines NATO šalis apie tokius skrydžius?
– Rusija mus informuoja. Tie skraidymai vyksta neutraliais vandenimis. Nauja yra tai, kad po šaltojo karo pabaigos tokių sunkiųjų bombonešių skrydžių virš Baltijos jūros nebuvo. Lietuva siekia, kad Baltijos jūra taptų taikos jūra, kad joje būtų kaip galima mažiau ginkluotės, mažiau pagundų panaudoti kokią nors jėgą. Tokių sunkiųjų bombonešių pasirodymas kelia nuostabą ir daug klausimų. Tuos bombonešius lydi ne vienas ir ne du naikintuvai. Kodėl tai daroma? Vienas dalykas, taip demonstruojama karinė galia, rodoma jėga – „mes tai galim“. Lietuvai labai svarbu elgtis racionaliai ir suprasti, kodėl taip elgiamasi.
– Kaliningrado militarizavimo didinimą Rusija grindžia tuo, kad NATO kuria priešraketinį skydą ir neva atsisako popieriuje teisiškai patvirtinti, jog jis nėra nukreiptas prieš Rusiją. Dėl to Rusija neva nepasitiki NATO, mano, kad jai kyla grėsmė. Ko verti tokie paaiškinimai?
– Rusija puikiai supranta, kad grėsmės yra bendros. Ir NATO, ir Rusijai kyla bendros grėsmės. NATO nekelia grėsmės Rusijai. Ir NATO nemano, kad Rusija būtų grėsmė, jeigu ji pati savo veiksmais neprovokuotų. Yra Iranas, keliantis pasauliui daug rūpesčio, yra ta pati Šiaurės Korėja. Grėsmių kyla abiem pusėms. Kalbėti apie kažkokius juridinius pasirašymus, yra, sakyčiau, tam tikras blefavimas. O pati Rusija dėl priešraketinės gynybos siūlo tokius dalykus, kurie, iš anksto žinoma, bus nepriimtini NATO. To pasiūlymo esmė ta, kad Rusija nori, jog Baltijos šalių teritoriją nuo raketų gintų ne NATO, o Rusija. NATO su Rusija turėtų pasidalyti Europą sektoriais. Lietuva, taip pat nemaža dalis Lenkijos patektų į Rusijos saugomą zoną. Nežinau, kuris lietuvis Lietuvoje balsuotų už tokį pasiūlymą? Tikrai aišku, kad jis yra nepriimtinas. Atrodo, kad Rusija ir nori kalbėti apie nepriimtinus dalykus. Nenori kalbėtis racionaliai dėl susitariamų dalykų, tik apie tai, dėl ko taip ir nebus susitarta. Tuo pat metu Rusija, kaip minėjau, Kaliningrado srityje steigia savo „oro–kosmoso“ pajėgas ir bando laimėti laiko, kad galėtų kuo toliau pažengti su savo priešraketine gynyba, sutrukdyti NATO veiksmams.
– Kaip sekasi bendradarbiauti su Lenkija, mūsų vienintele sausumos jungtimi su NATO teritorija?
– Lietuva ir Lenkija sėkmingai bendradarbiauja karinėje srityje. Tą bendradarbiavimą sėkmingai plečiame – į Baltijos šalių gynybos ministrų susitikimą pakvietėm savo kolegas lenkus aptarti regiono saugumo problemas. Manau, kad šitokius pokalbius pratęsime. Noriu labai atsakingai pabrėžti, kad abidvi pusės supranta, jog mūsų bendradarbiavimas gynybos srityje neturi būti temdomas kokių nors „w raidžių“ ar kitų problemų. Tai – gyvybiniai, pamatiniai dalykai. Mes esame strateginiai partneriai. Lenkijos gynyba sunkiai suvokiama be Baltijos šalių, o Baltijos šalių apginamumas sunkiai suvokiamas be Lenkijos.
