„Prasidėjus pirmiems Sovietų sąjungos ginkluotiems išpuoliams, tapo aišku, kad ne tik okupacinė kariuomenė ginklu slopins Lietuvos nepriklausomybę, kad agresorius sieks grąžinti sovietų santvarką, bet tarp lietuvių irgi atsirado kolaborantų, kurie stojo prieš savo tautiečius“, – antradienį istorinėje Kovo 11-osios salėje Seime kalbėjo A.Pocius.
Buvęs parlamento rūmų gynėjas prisiminė, kaip daugelis vyrų 1991 metų sausio 11–13 dienomis AT pastate davė kario savanorio priesaiką.
„Čia, Aukščiausiosios Tarybos pastate, daugelis ir jūsų prisiekėte. Mes jautėme, kad atėjo mūsų kartos išbandymas. Kas, jeigu ne mes? – kalbėjo A.Pocius. – Bet gi buvo vyrų, kurie išėjo, kurie pasitraukė. Ačiū Dievui, kad tokių buvo nedaug. (...) Šiandien aš tikrai nepavydžiu tiems vyrams, kurie išėjo. Tegu sąžinė būna jų teisėjas.“
Anot jo, pavojus gyvybei ir sveikatai tuomet buvo realus. A.Pocius prisiminė, jog tuometiniai parlamento gynėjai ginklavosi kas kuo rado – medžiokliniais, sportiniais, mažo kalibro šautuvais ir iš partizanų laikų išsaugotais ginklais. Amerikos lietuvių patarti jie gamino Molotovo kokteilius.
Parlamento gynėjų konferencijoje antradienį kalbėjęs Kovo 11-osios Akto signataras Vidmantas Povilonis pasakojo, kad kai kurie savanoriai buvo ginkluoti net virtuvės rakandais.
„Man iki šiol prieš akis stovi savanoris, kuris lipa per maišus užbarikaduotais koridoriais, o tikriausiai jo vienintelis ginklas – nedidelis kočėliukas, įkištas į užpakalinę kišenę“, – prisiminė jis.
Pasak A.Pociaus, tokio „pasipriešinimo“ tikslas buvo ištaisyti 1940 metų klaidą, kai Lietuva okupantus įsileido praktiškai be ginkluoto pasipriešinimo.
Kariuomenės vadas sakė manąs, kad 1991 metų sausį AT rūmus vis dėlto apgynė ne savanoriai, o Lietuvos žmonės. „Kai okupacinė kariuomenė užgrobė Televizijos bokštą, budėjome dieną ir naktį. (...) Pamenu, vis prieidavome prie lango ir žiūrėdavome, ar tebestovi ta šimtatūkstantinė žmonių minia, kuri saugojo ne tik parlamentą, bet saugojo ir mus. Manau, ta šimtatūkstantinė minia apsaugojo parlamentą“, – tvirtino kariuomenės vadas.
A.Pocius antradienį pareiškė, kad tapęs Lietuvos kariuomenės vadu iškėlęs sau ir kariuomenei uždavinį – „surinkti, suskaičiuoti, sudėlioti į struktūras mūsų šalies mobilizacijos rezervą“. „Sieksiu, kad kiekvienas Lietuvos vyras ir moteris žinotų, kur jie turi kreiptis paskelbus mobilizaciją“, – sakė jis.
Mes iš tų dienų išėjome kitokie. Išėjome tokie, kokie išeina iš fronto apšaudyti kariai, – V.PovilonisV.Povilonio teigimu, 1991 metų sausį buvimas parlamente „labai aiškiai parodė kas yra kas“. „Buvo tokių, kurie griežė dantimis žiūrėdami į savanorius, ir tokių – kurie manė, kad jie (savanoriai – BNS) yra mes (signatarai – BNS), o mes esame jie, – teigė signataras. – Mes iš tų dienų išėjome kitokie. Išėjome tokie, kokie išeina iš fronto apšaudyti kariai. Nuo tos dienos mes jaučiamės piliečiai, kurie šią valstybę statė ir kurie yra už ją atsakingi.“
Kita vertus, V.Povilonis pareiškė, kad dabar savanoriai gintų ne visas Lietuvos institucijas. „Daugelis galbūt nebeitų ginti Konstitucinio Teismo, kuris tyčiojasi iš Vyčio kryžiaus kavalierių. Galbūt daugelis nebeitų ginti net Lietuvių kalbos komisijos, kuri nevertina lietuvių kalbos. Daugelis institucijų nebedirba savo darbo“, – sakė signataras.
Sausio 13-oji Lietuvoje minima kaip Laisvės gynėjų diena, pagerbiant žuvusiuosius 1991 metų sausio 13 dieną per sovietų kariuomenės siautėjimą Vilniuje. Sovietai tuomet karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo SSRS.
Sovietų kariuomenei ir specialiesiems daliniams užimant Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, žuvo 14, nukentėjo daugiau kaip tūkstantis beginklių žmonių. Nors kariškiams pavyko užimti Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugomo tuometinės Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo pastato.
