-35% metinei prenumeratai. Maža kaina - didelė vertė.
Išbandyti
Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2009 07 06

Kas laukia Lietuvos kitą tūkstantmetį...

Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmečio proga paprognozuokime, kas mūsų laukia kitą tūkstantį metų. Gal išnyksime, o gal tapsime didžiule ir galinga valstybe?
Riterių kovos
Akimirkos iš tradicinio renginio – „Lietuva – Europos žvaigždutė“. (2009-05-08) / Alfredo Pliadžio nuotr.
Temos: 1 Tūkstantmetis

Šeimos politika Lietuvoje deklaruojama žodžiais, darbai rodo ką kita. O be valstybės pamato neliks ir pačios valstybės. Taip anksčiau manyta ir bandyta įteigti, kad šeimoje turi gimti keturi vaikai: du keistų tėvus, trečias didintų tautą, o ketvirtas būtų duoklė karams. Dabar netgi vieną turėti ryžtasi ne visi.

Išankstiniais Statistikos departamento duomenimis, 2009 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 3 350,1 tūkst. gyventojų – 16,3 tūkst. mažiau nei prieš metus. Per pastaruosius aštuonerius metus gyventojų sumažėjo 136,9 tūkst., arba 3,9 procento.

Eurostatas prognozuoja, kad Lietuvos gyventojų skaičius ir toliau mažės. 2060 m. pabaigoje Lietuvoje gyvens 2 mln. 527 tūkst. gyventojų, t. y. 822 tūkst. mažiau negu šių metų pradžioje.
Tiesa, gimstamumas Lietuvoje padidėjo. 2008 m. gimė 35,3 tūkst. kūdikių – beveik 3 tūkst. daugiau negu 2007-aisiais. Tačiau ir tai kol kas neužtikrina demografinės pusiausvyros ir kartų kaitos.

Mūsų tautiečiai vis dar bėga iš Lietuvos – pagal emigracijos mastą esame pirmi Europos Sąjungoje.

Vien šie rodikliai rodo, kad Lietuvos ateitis miglota. Ar tikrai sugebėsime išlikti dar tūkstantį metų, o gal tapsime tik istorija ateities kartoms ir valstybėms, gyvensiančioms mūsų teritorijoje? Savo ateities scenarijus paprašėme pateikti Mykolo Romerio universiteto Ekonomikos ir finansų valdymo fakulteto dekanės prof. Vitalijos Rudzkienės, LR Seimo nario dr. Manto Adomėno bei Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko dr. Arvydo Anušausko.

Lietuvos iššūkiai

Dr. Mantas Adomėnas, LR Seimo narys.

– Žvelgdamas atgalios į Lietuvos istorijos tūkstantmetį, nejučia prisimenu tas rytietiškas pasakas, kuriose herojus stebuklingai įgyja turtą, valdžią ir garbę, patiria visokių grėsmingų išbandymų ir galiausiai atsiduria ten pat, kur ir buvo iš pat pradžių. Panašiai ir Lietuva – per tą tūkstantmetį buvo sukūrusi vieną didžiausių valstybių Europoje, vienijo aplink save esančias slavų žemes, buvo Vakarų civilizacijos židinys Rytų Europoje, nesyk buvo svarbi žaidėja Europos scenoje, nesyk patyrė egzistencinių išbandymų, nesyk buvo niokojama ir naikinama, nesyk prarado savo valstybę, buvo dingusi, kaip vardas, iš žemėlapio, stebuklingai atsigaudavo ir štai ties antrojo tūkstantmečio slenksčiu yra panaši į tą, kokia buvo iš pradžių: netekusi visų tuomečių laimėjimų ir užkariavimų, tiesiog mažutis ir ne itin reikšmingas Europos užkaboris.
Kokie pagrindiniai iššūkiai laukia Lietuvos ateinantį tūkstantmetį? Esu beveik visiškai tikras, kad pasaulis radikaliai ir neatpažįstamai keisis, o kartu – ir Lietuvos vieta jame bei jos likimas. Tačiau kokia kryptimi šie pokyčiai vyks, kaip tai paveiks mūsų tautos egzistenciją, mes negalime net spėlioti.

Be abejo, yra keletas, atrodytų, neišvengiamų duotybių, ateityje laukiančių pasaulio: tai negrįžtamas, vienkryptis globalizacijos procesas, judantis didesnio pasaulio susisaistymo, tarpusavio priklausomybės ir vis aštrėsiančios visuotinės konkurencijos linkme, patrakusi technologijų plėtra ir sklaida, lygia greta kurianti žmonijai naujus sprendimus (galbūt netrukus įveiksime vėžį ir badą?) ir gimdanti naujas grėsmes (kas prieš 25 metus būtų galėjęs pagalvoti apie branduolinį Iraną ir Šiaurės Korėją?), neišvengiamai didėsiantis gyventojų skaičius ir neišvengiamai senkantys neatsinaujinantieji energijos ištekliai. Tačiau netgi šiuose procesuose glūdi gana nemažai „nežinomų nežinomųjų“.

Iš pasaulinio lygmens nusileidus į Lietuvos padangę, ateitis įgyja konkretesnį pavidalą – pirmiausia todėl, kad čia yra iššūkiai, kurie niekur nedings, kad ir kokia kryptimi judėtų pasaulis, ir kuriuos reikės pasitikti bet kokiu atveju.

Pirmas iššūkis yra labai konkretus – demografinis. Dabar esame išmirštanti ir išsivažinėjanti tauta, praradusi, kaip konstatuoja brutaliai atviri stebėtojai, valią gyventi, tauta, kurioje išcentrinės jėgos ir procesai stipresni negu įcentriniai. Jeigu neišspręsime šios egzistencinės lygties, jeigu nesusigrąžinsime valios gyventi ir išlikti, kūrybingai tapti savimi, jeigu neatliksime vertybių perversmo, tuomet kitais iššūkiais galime nė nesirūpinti. Jų tiesiog nebebus kam spręsti.

Antras iššūkis (jei pavyktų kaip nors įveikti pirmąjį) nėra naujas – jis lydi mus vienu ar kitu pavidalu nuo XV amžiaus. Tai Rusija. Iki galo neįsisąmoninta poimperinė Rusijos būklė, prasidėjęs ilgalaikis egzistencinis nuosmukis daugiau kelia pavojų, bet kartu ir teikia šiek tiek vilčių. Pavojai akivaizdūs – tai revanšistinė laikysena, kylanti iš nesugebėjimo susitaikyti su prarastu pasaulinės galybės statusu. Vilties momentas tas, kad Rusija, paprastai kalbant, bando apsimesti galingesne, negu objektyviai turi tam pagrindo. Kol kas jai sekasi, tačiau tai negali trukti amžinai. Ir netruks.

Trečias iššūkis – neaiškus demokratijos likimas Europoje ir Vakarų pasaulyje apskritai. Vakarų demokratijos silpnumas yra tiek išorinis (per pastaruosius 10–15 metų demokratija nustojo būti suvokiama kaip būtina sėkmingos pasaulio valstybių raidos sąlyga – tai ryškiausiai liudija Kinijos ir Rusijos pavyzdžiai), tiek vidinis (senųjų, dar iš XIX a. paveldėtų, atstovavimo principų ir struktūrų silpnėjimas, nusivylimas demokratine politika, galiausiai liberaliosios demokratijos nesugebėjimas valingai veikti ir vykdyti būtinas reformas). Tampa aišku, kad ta tikrovė – žmogiškoji, visuomeninė ir pasaulio tikrovė, kuriai buvo sukurta demokratija, – pamažu evoliucionavo taip, kad liovėsi egzistuoti ar tapo nebeatpažįstama. O kokia bus nauja politinė Vakarų sąranga, mes nežinome. Mūsų laukia blaškymosi ir ieškojimų tarpsnis.

Su tuo susijęs ir ketvirtas, Lietuvai specifinis, iššūkis: ji turi atrasti ir susikurti stabilumo pagrindą sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Tai susiję tiek su valstybės sąranga (veiksnios valstybės sukūrimas), tiek su ekonomika, tiek su geopolitinių lygčių sprendimu. Valios gyventi ir kurti savo pačios tikrovę atgavimas yra būtina, bet nepakankama šio uždavinio sprendimo sąlyga.

Tad kaipgi Lietuva atrodys po tūkstančio metų – šito niekas nežino. Dabar egzistuoja maždaug 90 proc. tikimybė, kad po tūkstančio metų Lietuvos nebebus. Arba tas vardas, kuris galbūt dar išliks žemėlapyje, neturės nieko bendra su dabartine Lietuvos tauta ir valstybe. Tačiau dar yra ta 10 proc. tikimybė, dėl kurios verta kovoti ir stengtis.

*********************
Išliksime tik puoselėdami vertybes

Prof. Vitalija Rudzkienė, Mykolo Romerio universiteto Ekonomikos ir finansų valdymo fakulteto dekanė.

– Kartu su pasauliu Lietuva, taip pat mes visi, sukamės evoliucijos karuselėje. Visus žmones, kaip ir valstybes, veikia tie patys bendri vystymosi dėsniai, kurie, deja, nesiūlo lengvų nei tobulėjimo, nei išlikimo būdų. Didžiausias tūkstantmečio įvykis tas, kad Lietuva išliko, išsaugojo teritoriją (kiek tautų apie tai gali tik pasvajoti?), atsilaikė prieš atkaklius rusų ir lenkų valstybių bandymus nutautinti, o juk vokiečiai vietos Lietuvai apskritai nebuvo numatę. Lietuviai sugebėjo išlaikyti kalbą, sukūrė valstybę, kartu su kalba išsivystė unikali tautinė kultūra. Ilgus šimtmečius kultūra skleidėsi bendruomenėse – jose formavosi tradicijos, tarpusavio santykius reguliuojančios normos ir papročiai.

Pati žmonija, besivystydama ir įnirtingai konkuruodama tarpusavyje dėl vietos, išteklių ir įtakos pasaulyje, nesudaro sąlygų lengvam gyvenimui. Žmonijos ateities scenarijų sukurta daug, tačiau gerų šiame sąraše labai mažai. Numatyti ateitį ypač sunku, nes gyvenimas pilnas paradoksų. Pavyzdžiui, dar prieš kelis dešimtmečius visi tikėjosi, kad, vystantis technologijoms, gyvenimas nuolat gerės ir žmonės dirbs vis trumpiau – tik kelias valandas per dieną. O išėjo atvirkščiai: žmonių poreikiai didėja, darbo laikas ne tik netrumpėja, bet ir ilgėja, dirbti tenka vis daugiau, pensinis amžius tolsta... Ką atneš technologijos ateityje, niekas negali pasakyti, bet galime tikėtis daug ilgesnio amžiaus ir labai brangiai kainuojančių medicinos atradimų bei naujų galimybių.

Dabartis mūsų valstybei pateikia naujų išbandymų – ne lengvesnių nei ankstesni: sparčiai didėja žmonių susvetimėjimas, silpnėja šeimos, nyksta bendruomenės, dabartinėje kultūroje nebelieka pagarbos ir net vietos seniems žmonėms. Ne visi net pastebi, kad mes dažnai šokame pagal mums primestą svetimą muziką, nekreipdami dėmesio nei į savo interesus, nei į savo kultūros ypatybes, ir tuo netgi didžiuojamės. Lietuvai išlikti tikrai nepadės nuolatinis ir perdėtas savo laimėjimų ir galimybių menkinimas: ir vidurinis mokslas netinkamas, ir aukštasis blogas, ir universitetai prasti, ir sveikatos apsauga negera, ir žmonės tamsūs. Grėsmę kelia ne tik bendruomenių irimas, bet ir didžiulė turtinė nelygybė, skirtumas tarp visų suvokiamų teisingumo normų ir priimamų įstatymų. Perdėtas materializmas, vertybių nuosmukis ir nepajėgianti sudaryti atsvaros religija kelia didelę grėsmę visos Vakarų kultūros išlikimui.

Kad tauta išliktų, nuo pat mažens vaikams turi būti diegiamas supratimas, jog gyvenimas nebus lengvas. Tikslai niekada nebuvo ir negali būti lengvai pasiekiami, tad didžiausios pagarbos nusipelno ne tas, kas loterijoje laimėjo milijoną, o tas, kas jį sugebėjo uždirbti savo galva ir rankomis. Gyvenimo loterijoje niekada nebuvo ir nebus lengvų laimėjimų, kurių taip tikimasi.
Grėsmių visada buvo, yra ir bus, bet mūsų žmonės išsilavinę ir racionalūs. Tad reikia tikėtis, kad išlaikę amžių išbandymus mes, mūsų vaikai, anūkai ir proanūkiai sugebės išspręsti ateities problemas bei išsaugos svarbiausia, ką mums paliko tėvai ir seneliai, – mūsų valstybę.

Lietuviai turi išgyventi

Dr. Arvydas Anušauskas, LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas.

– Lietuvos kelią galima matuoti tūkstančiu metų, per kuriuos buvo visko: ir pakilimų, ir nuosmukių. Lietuvos valstybė kūrėsi ir tuo pat metu beveik be pertraukų kariavo du šimtus metų. Lietuvių tauta, demonstruodama didžiules galimybes mobilizuotis krizių ir pavojų akimirkomis, sugebėjo sukurti galingą valstybę Europos rytuose. Jos sostinės Vilniaus karai nebuvo palietę beveik pustrečio šimto metų. Žinoma, po tokio pakilimo buvo vidinių problemų lemtas nuosmukis, Lietuvai nebuvo lengva tapti kitos valstybės dalimi. Sukilimai, pasipriešinimas svetimai įtakai, kova už lietuvių kalbą, valstybingumą – viskas buvo vainikuota Lietuvos valstybės atsikūrimu XX amžiuje.

Lietuvos valstybė šiandien išgyvena sudėtingą keitimosi laikotarpį – beveik dvidešimt metų radikalių permainų, perėjimo prie rinkos ekonomikos, ne tik valstybingumo, bet ir nuosavybės teisių restitucija palietė kiekvieną. Be to, valstybė turėjo sukurti savo institucijas, kurios užtikrintų valstybės funkcionavimą, gintų jos nacionalinius interesus. Įsiliejimas į NATO ir Europos Sąjungą buvo šių interesų gynimo išraiška. Tik visa tai suvokus galima vertinti ir dabartinę padėtį.
Galiu pasakyti, kad jokie pokyčiai nebūna lengvi ir neskausmingi, bet ateitis mūsų valstybei garantuota. Aš nesu astrologas ar futuristas, kad spėliočiau, kokia bus Lietuva po tūkstančio metų. Tačiau galiu konstatuoti, kad Lietuva bus tokia, kaip ir visas kitas pasaulis. Keisis ir pasaulis, keisis ir Lietuva. Keisis ir žmonės. Juk nuo jų priklauso, kokia bus valstybės ateitis. Tikiuosi, kad Lietuva taps ne tik aukštųjų technologijų, bet ir aukštos kultūros šalimi.

Dabar tik visiškai negeranoriški žmonės nepastebi tų pokyčių, kuriuos Lietuva įgyvendino per labai trumpą istorinį laikotarpį. Net likvidavus visas sąsajas su sovietų ekonomika, Lietuvos žmonės sugebėjo savo pastangomis sukurti galingą ekonominį potencialą, išnaudoti visas šios žemės duotas galimybes ir sukurti naujais pagrindais grįstą ekonomiką, pakeisti savo miestų vaizdą. Mano nuomone, net emigracija Lietuvai atnešė ne tik pajamų, bet ir galimybių, suteikė pažinimo, patirties. Tik mes įpratę ieškoti vien neigiamų jos atspalvių.

Lietuva savo tūkstantmečio misiją įgyvendino: išliko tauta, valstybė. Ir išliks ateityje. Šiuo atžvilgiu aš optimistas – svarbiausia išsaugoti tautą, jos dvasią, atmintį – ir visus sunkmečius mes išgyvensime.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
„TOPsport A lygos tribūna“: „Panevėžio“ krizė, karštosios kėdės ir prezidentas svečiuose
Užsisakykite 15min naujienlaiškius