Jo atminimas įamžintas ant pastato Kęstučio gatvėje 58 sienos. Viena iš šiame name įsikūrusių įmonių – nemokamo laikraščio „15min“ redakcija.
J.A.Herbačiauskas gimė 1876 m. spalio 20 d. Lankeliškiuose, Vilkaviškio apskrityje, o mirė 1944 m. gruodžio 3 d. Krokuvoje. Jis laikomas vienu iš esė žanro pradininkų lietuvių literatūroje. Mokėsi Marijampolėje, 1901–1906 m. lankė paskaitas Jogailos universitete, 1911–1924 m. jame dėstė lietuvių kalbą. 1904 m. Krokuvoje su A.Varnu įsteigė draugiją „Rūta“, į ją subūrė lenkų intelektualus ir čia studijuojančius lietuvių dailininkus, muzikus, literatus.
Iš jos branduolio 1907 m. susikūrė Lietuvių dailės draugija. 1907 m. parengė A.Baranauskui skirtą pirmą lietuvių literatūros almanachą „Gabija“. Bendravo su sąjūdžio „Mloda Polska“ atstovais, priklausė Krokuvos bohemai, sakė prakalbas kabarete „Zielony Balonik“. 1924–1933 m. Vytauto Didžiojo universitete (iki 1930 m. Lietuvos universitetas) dėstė lenkų kalbą ir literatūrą. Bendradarbiavo žurnaluose „Baras“, „Gaisai“. Nusivylęs jo radikalių užmojų neįvertinusia Lietuvos visuomene ir valdžia 1933 m. išvyko į Lenkiją. Gyveno Varšuvoje, nuo 1943 m. Krokuvoje.
J.A.Herbačiauskas yra vienas XX a. pirmosios pusės kultūrininkų, siekusių lietuvių kūrybą atnaujinti pagal modernių reformų reikalavimus. Rašė lietuvių ir lenkų kalba, ankstyvąsias publikacijas dažniausiai pasirašydavo slapyvardžiu Jaunutis Vienuolis.
Knygoje „Lietuvos atgimimas ir Lenkijos idėja“ (Odrodzienie Litwy wobec idei Polskiej 1905 m.), esė rinkinyje „Erškėčių vainikas“ (1908 m.) tyrė lietuvių kultūros raidą, kritikavo jos provincinį uždarumą, apmąstė religinius ir tautinius kūrybos aspektus, menininko – maištininko, dvasios aristokrato, genijaus – misiją žemėje.
Rašytojas buvo pirmasis lietuvių literatūroje suabejojęs kanoniniais estetikos principais, priešindamas juos metafizinei žodžio sintezei ir vidiniam kalbos muzikalumui. Skleidė demonizmo, okultizmo idėjas (esė rinkinys „Dievo šypsenos“ 1929 m.) Parašė dramų (tragedija „Pasmerkimas“ Potępienie 1906 m., misterija „Tyrų vienuolis“ 1930 m.), apsakymų („Traukinio Nr. 13 nakties sonata“ 1930 m.), dramatizuotų prozinių kūrinių („Lietuvos griuvėsių himnai“, „Genijaus meilė“, abu 1907 m., „XIII kapinynų simfonija“ 1925 m., literatūros kritikos (esė rinkiniai „Ir nevesk mūsų į pagundą“ I nie wódź nas na pokuszenie 1911, „Skausmo balsas“ Glos bólu 1912, „Amen“ 1914 m., straipsniai „Mūsų literatūros pagrindiniu klausimu“ 1928 m., „Vincas Krėvė-Mickevičius ir mūsų laikai“, „Mūsų gyvenimo kuriozai“, abu 1930 m., publicistikos („Kur eini, lietuvi?“ 1919 m.), eilėraščių.
Pasak literatūros kritikų, jo kūrybai būdinga literatūros modernizacijos programa, individualizmas, pranašiškos vizijos, aforistinė kalba.
