– Kaune geriausiai žinomas Gintauto Labanausko labdaros ir paramos fondo projektas „Ištiesk ranką sergančiam vaikui“. Renginių metu surinktos lėšos skiriamos Sveikatos mokslų universiteto (SMU) Kauno klinikų Vaikų onkohematologijos klinikose besigydantiems mažiesiems ligoniams. Misija kilni, Kalėdos ir Naujieji metai apskritai labdarybės laikas, bet jūs kaip politikas turbūt suprantate, kad labdara nepagydys sergančios sveikatos apsaugos sistemos, apskritai neįveiks skurdo?
– Aš įsitikinęs, kad padėti nors vienam sunkiai sergančiam vaikui yra daug prasmingiau, nei kilnoti rankas už arba prieš Kauno miesto tarybos sprendimus, kurie, kaip nutarimas dėl Kauno termofikacinės elektrinės plėtros, verčiami į kitą pusę pasikeitus valdančiajai koalicijai. Man jau bloga nuo to „gryno“ politikavimo.
Labdaros ir paramos fondas padeda ne tik vaikams, bet ir senjorams. Kiekvieną rudenį rengiame popietes senjorams, surengiame jiems iškylas po Kauno marias.
Ir kai matau laivo denyje pagyvenusių žmonių poras, meiliai susikibusias už rankų, stebiuosi: kodėl mūsų šalyje nėra vietos senukams? Jeigu nėra vietos jiems, nebus vietos ir tokiai šaliai ateities pasaulyje.
– Ar negaila daugiau kaip dešimt metų, atiduotų LSDP? Juk šioje partijoje turėjote tvirtas pozicijas, buvote respublikinės tarybos narys, Kauno miesto tarybos SDP frakcijos narys?
– Atsikandau politinių rietenų, kai mane ir mano kolegą Artūrą Orlauską LSDP vadovybė, pažeisdama procedūras ir paprasčiausią padorumą pašalimo iš partijos, o Antanina Medvedevienė pasitraukė pati. Nusibodo pasyviai stebėti, kaip kai kurie kolegos dangsto skandaluose skęstantį ligoninės vadovą, dosniai dalija užsakymus iš miesto lėšų proteguojamoms bendrovėms.
Partijos pirmininko Algirdo Butkevičiaus nuomonė kitokia, ateitis parodys, kas buvo teisus.
– Kodėl, jūsų nuomone, politinės partijos Lietuvoje niekaip neiškovoja autoriteto, jomis dauguma rinkėjų nepasitiki?
– Kol partijoms svarbiausia bus partiniai reitingai, o ne žmonių gerovė, tol toliau palengva irs Lietuvos valstybės pamatų kertinis akmuo – tikėjimas savo valstybės ateitimi.
Susidaro toks įspūdis, kad Lietuvą kaip valdė sovietmečiu, taip ir valdo ta pati nomenklatūrinė partija su dešiniuoju (konservatorių) ir kairiuoju (socialdemokratų) sparnu sėkmingai alindami Lietuvos gyventojus, smaugdami silpnesniuosius, nes jie mažiau priešinasi.
– Jūs su bendraminčiais neseniai įkūrėte naują judėjimą, „Dirbam Kaunui“. Kuo jis išsiskirs iš kitų judėjimų ir partijų, kurių ir taip nemažai? Ar sugalvosite kokių nors originalių pažadų, kurių kauniečiai nėra girdėję?
– Galėčiau prikalbėti krūvą banalybių apie tai, kaip stengsimės dirbti kauniečių labui ir taip toliau. Bet mes nekalbėsime, o tiesiog dirbsime, nes ir pavadinimas įpareigoja.
Mūsų tikslas – reikalauti iš valdžios daugiau viešumo, sprendžiant svarbias miestiečiams problemas. O tiksliau, pažadinti kauniečius, kad jie patys tokio viešumo reikalautų. Juk slapčia daromi tamsiausi darbeliai, jų pasekmės: tuštinamos mokesčių mokėtojų kišenės, žeminamas kauniečių, visos tautos žmogiškasis orumas.
