„Šie metai šalies viešosioms bibliotekoms – tikras juodasis laikotarpis, – sako Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkas ir Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktorius Petras Zurlys. – Nors šiemet Vilnius 50 Europos kultūros sostinė, viešosios bibliotekos yra tamsos citadelė. Atėję skaitytojai neras naujų knygų, šių metų periodinių leidinių.“
Neseniai Kultūros ministerija šokiravo skaitančią visuomenę – visos Lietuvos viešosioms bibliotekoms 80 proc. sumažino finansavimą. Iš planuotų 8,7 mln. nubraukus 7 mln. litų, matematiškai žvelgiant, turėjo likti 1,7 mln. Tačiau per pirmąjį šių metų ketvirtį bibliotekos jau buvo užsisakiusios ir įsigijusios leidinių už 1,7 mln. litų, tad iki metų pabaigos apie jokius naujus pirkinius jau negali būti nė kalbos.
Viltis žlugo
„Dar turėjome viltį Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga gauti papildomus 3 mln. litų. Už juos būtume nupirkę bent pačių geriausių tūkstantmečio leidinių. Deja, valstybei tie 3 mln. litų pasirodė per didelė našta“, – LŽ pasakojo P.Zurlys.
Tiesa, vėliau, kai kilo triukšmas ir bibliotekininkų atstovai keletą kartų susitiko su Kultūros ministerijos valdininkais, buvo rasta papildomų 1,5 mln. litų. Tačiau tai ne išeitis, nes šie pinigai iš dalies bus skirti skoloms dengti.
Sąrašas sudarytas
Apkarpius bibliotekų biudžetą itin keistai nuskambėjo kultūros ministro Remigijaus Vilkaičio žodžiai: „Norėčiau sužinoti pavadinimus knygų, be kurių Lietuva neišgyvens.“ Bibliotekininkai, suprantama, sudarė tokį sąrašą ir įrašė į jį apie šimtą knygų, kurias bibliotekos privalėtų turėti.
„Kasmet nupirkdavome apie 15 tūkst. naujų knygų – grožinės, mokslinės, ekonominės literatūros. Šiemet įsigysime tik trečdalį numatytų knygų, negalėsime prenumeruoti periodinių leidinių. Bibliotekai tai labai skausminga, – vardijo priverstinius pokyčius P.Zurlys. – Ryškus finansavimo sumažinimas labiausiai pakenkė prenumeruojamiems leidiniams, o juk bibliotekose turi būti fondų komplektavimo tęstinumas. Jei biblioteka komplektuojama su „duobėmis“, ji nebus patraukti. Pavyzdžiui, reikia skaitytojui kelerių pastarųjų metų periodikos, o jos nėra. Be abejo, žmogus eis į kitą biblioteką. Tačiau šiemet tokia Lietuvoje gali būti tik viena – nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, nes visoms kitoms finansavimas labai sumažintas.“
P.Zurlys prisipažino iš dalies pavydintis kaimynei Baltarusijai, kurios prezidentas, norėdamas įamžinti save, pastatė Minske vieną pažangiausių pasaulyje bibliotekų. „Lietuvoje, deja, kiti prioritetai, Valdovų rūmų reikia labiau“, – sakė jis.
Kur kultūros lobistai?
Blogiausia, pašnekovo nuomone, kad kultūra neturi savo lobistų, suinteresuotų jos klestėjimu. „Konkretiems projektams, pavyzdžiui, Valdovų rūmams, atsiranda, o apskritai kultūrai – ne. Matyt, dėl to, kad tai sritis, kuriai labiau reikia duoti, o ne iš jos imti, – svarstė P.Zurlys. – Dar prieš rinkimus politikai prisimena kultūrą, bet kai tik jie baigiasi, ši sritis tiems žmonėms nustoja egzistuoti.“
Į argumentus, kad esame neturtingi, tad ir kultūrai, bibliotekoms negalime daug lėšų skirti, P.Zurlys siūlo pažvelgti kitaip. „Per mažai investuojame į kultūrą, todėl ir esame neturtingi. Atsainus požiūris į mokslą, švietimą, kultūrą atsiliepia ilgai“, – pabrėžė jis.
Duobės komplektuojant
Paklaustas, kas nutiks, jei nebus nupirkti šių metų leidiniai, pašnekovas sakė: „Jei kitąmet finansavimas bus sugrąžintas, tie pinigai bus skirti kitų metų knygoms, o šių metų geriausi leidiniai taip ir liks nenupirkti. Prisiminkime, kaip buvo nepriklausomybės pradžioje. Tada irgi dėl lėšų trūkumo nepavyko sukomplektuoti dalies leidinių. Kai dabar prireikia informacijos apie Sąjūdžio veiklą, nepriklausomybės pradžią, iš rajonų tenka važiuoti į nacionalinę M.Mažvydo biblioteką, nes ji šiaip ne taip gaudavo kiekvieną spaudos egzempliorių. Dabar, kai minimas Lietuvos vardo tūkstantmetis, situacija darosi panaši.“
P.Zurlys pusiau juokais, pusiau rimtai svarstė, kodėl valdžia nenori, kad bibliotekose išliktų rašytinių šaltinių apie sunkmetį Lietuvoje. „Juk spauda geriausiai atskleidžia mūsų dabartį. Jei nebus sukomplektuota spauda, ateityje nieko apie šią krizę ir nesužinosime, neprisiminsime. Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga tai „puiki dovanėlė“ skaitytojams. Po kurio laiko žmonės iš spaudos norės sužinoti, kas vyko Lietuvoje minint jos vardo tūkstantmetį, bet tą metą apibūdinančių leidinių neras“, – aiškino jis.
P.Zurlys nesitiki, kad šiemet taip sumažintas finansavimas kitąmet bus visiškai sugrąžintas, kad bibliotekos vėl gaus tuos beveik 9 mln. litų. „O tai jau būtų kelias į bibliotekų sunaikinimą. Jei valstybė pasirinko tokią politiką, mes, be abejo, kiek galėsime, priešinsimės, – žadėjo jis. – Tik nesuvokiu šio pasirinkimo – iš visų kultūros sričių vienai jų finansavimas sumažintas net 80 procentų. Suprasčiau, jei iš visų būtų atimta po milijoną, na, juk reikia veržtis diržus. Bet kai tiek daug nubraukiama bibliotekoms... Man atrodo, kad krizę išgyvenanti Kultūros ministerija pasirinko ne patį tinkamiausią sprendimą. Keista, kodėl nebuvo derinta su bibliotekininkystės specialistais, nepasidomėta, kaip apskritai yra komplektuojami bibliotekų fondai. Taip pasielgti galima tik nesuvokiant knygų kaupimo principų, fondų sudėties, jų vientisumo.“
Pasaulyje bibliotekų fondai formuojami įvairiai. Kai kur darbuotojai eina į gatves ir klausia gyventojų, ko šie norėtų. Taip nustatoma šiokia tokia paklausa. „Mūsų biblioteka – viešoji, ne specializuota, turime tenkinti kiek galima platesnių interesų skaitytojus. Tad formuodami savo fondus daugumą lėšų skiriame leidiniams lietuvių kalba, dalį pinigų - prenumeratai, dalį – knygoms užsienio kalba ir įvairioms laikmenoms įsigyti“, – pasakojo P.Zurlys.
Pašnekovui nesuprantama, kaip Kultūros ministerijos atstovai galėjo iškelti versiją, kad knygų pirkimas naudingesnis leidykloms, o ne skaitytojams. „Juk ir Vyriausybė papildomai skyrė 2 mln. litų lietuviškų knygų leidybai, o ne bibliotekoms. Todėl tokios kalbos rodo visišką nekompetentingumą. Tik taip galiu komentuoti minėtą įtarimą“, – teigė jis.
Kiek skaito?
Statistikos departamento duomenimis, pernai šalies bibliotekose buvo registruota 744 tūkst. skaitytojų – kas penktas šalies gyventojas. Ir jų kaskart daugėja. Pavyzdžiui, estų spauda, remdamasi atliktais tyrimais ir apklausomis, daro išvadą, kad šią tendenciją lemia finansų krizė. Daug kam knyga sunkmečiu teikia nusiraminimą, galimybę savo problemas šiek tiek stumtelėti į šalį. Ypač netekus darbo.
P.Zurlys mato ir kitų susidomėjimo leidiniais priežasčių: „Knygos brangios, žmonės negali jų daug nusipirkti. Todėl ateina į bibliotekas. Pas mus priėjimas prie žinių nemokamas.“
„Gelbėtojų“ lentynos
Kai visuomenėje kilo triukšmas dėl tų bibliotekoms nubrauktų milijonų, kultūros ministras priminė, kad visi galėtume nereikalingas knygas iš namų atnešti į bibliotekas ir pasidalyti su kitais. Be to, kasryt nuo nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos vis į kitą regioną išvyksta knygas vežantis bibliobusas. Galima leidinių sunešti ir į
jį. Gyventojai puolė gelbėti bibliotekas, nes patikėjo, kad taip padės joms.
„Daugelis viešųjų bibliotekų dabar turi tokius skaitytojų dovanotų knygų skyrelius. Žmonės noriai pradėjo nešti senas knygas. Suprantama, ne pačias geriausias, – kalbėjo P.Zurlys. – Tačiau politikų raginimas taip formuoti bibliotekų fondus nėra gera išeitis. Ką turėsime po kelerių metų? Kažkokį chaosą. Fondus komplektuoti ir formuoti privalo specialistai. Nors daug kur pasaulyje yra skaitytojų atneštų knygų lentynų, iš tokių atsitiktinai surinktų leidinių bibliotekų nesuformuosi. Taip niekad nebuvo ir nebus.“
Vis dėlto „gelbėtojų“ lentynos yra geriau, negu išmesti knygą į sąvartyną. „Panaši situacija ir leidyklose, – priminė pašnekovas. – Jos labai norėtų atsikratyti neparduotų likučių. Tačiau neatiduoda bibliotekoms, o veža perdirbti į Grigiškių popieriaus fabriką, nes šiek tiek pinigų gauna už makulatūrą. Jei pradės nuolat dovanoti bibliotekoms, valdžia tik plos rankomis ir sakys: „Duokit ir toliau, mums nereikės pinigų skirti.“ Kol nėra normalaus valstybės požiūrio į viešųjų bibliotekų fondų formavimą, komplektavimą, problema neišnyks.“
Bibliotekininkų draugijos vadovo nuomone, nuo pat nepriklausomybės atkūrimo visų biudžetinių įstaigų (ne tik bibliotekų) bėdos kyla todėl, kad ši sritis valstybėje blogai administruojama. „Man regis, taip yra dėl to, jog čia į vadovaujamus postus ateina žmonės, kurie neturi nei vadybos, nei administracinių gebėjimų. Noro netrūksta, bet jie nepasirengę atlikti šio darbo, nors ir veržiasi ministrauti, būti sekretoriais. Manau, prieš tapdamas kultūros ministru žmogus pirmiausia turėtų bent porą mėnesių pagilinti savo žinias kultūros darbuotojų tobulinimosi centre“, – įsitikinęs P.Zurlys.
Latviai bibliotekų nenuskriaudė
Nors kaimynė Latvija išgyvena didesnę ekonomikos krizę, ten viešosios bibliotekos šiemet nebuvo taip nuskriaustos kaip mūsiškės. „Neseniai teko kalbėtis su kolegomis latviais. Jų situacija kitokia, nes pinigus bibliotekoms skiria Kultūros fondas, o ne Kultūros ministerija. Latvijoje lėšos bibliotekoms buvo sumažintos labai menkai“, – užsiminė P.Zurlys.
Pašnekovo nuomone, valstybės kontrolės siūlymas, kad Kultūros ministerija turėtų likti tik kultūros politikos formuotoja ir vykdytoja, o ne pinigų skirstytoja, yra sveikintinas. „Pinigus gali paskirstyti ir buhalteriai“, – įsitikinęs pašnekovas.
Lincui pasisekė geriau
P.Zurlį stebina dviejų šių metų Europos kultūros sostinių – Vilniaus ir Linco – pasirinkimas. „Austrai suremontavo Linco žemių biblioteką. Tai jų investicija kultūros sostinės metais. Pas mus einama kitu keliu – kultūros sostinės metais iš bibliotekų atimta galimybė net nusipirkti naujų knygų“, – apgailestavo pašnekovas.
Ir dar – sostinės A.Mickevičiaus biblioteka niekaip neįstengia baigti remontuoti savo kiemelio. O planai ir ketinimai labai gražūs. „Norime sukurti kultūrinę-informacinę erdvę – čia galėtų vykti su knyga susiję renginiai, mugės, naujų leidinių pristatymai. Tai būtų puiki erdvė vilniečiams ir svečiams leisti laisvalaikį, – dėstė P.Zurlys. – Beje, mūsų kiemelis yra vienas didžiausių Vilniuje, didesnis net už Mokytojų namų kiemą, kuris garsėja įvairiais renginiais. Tačiau jo remontui baigti reikėtų 25 mln. litų. Šiemet gavome pusę milijono. Tad suskaičiuokime: tik po 50 metų būsime taip susitvarkę kaip Linco biblioteka dabar.“
Ankstesniais metais į bibliotekai priklausančius buvusius apleistus pastatus, kurie supa kiemelį, jau investuota apie 3 mln. litų. Šiemet už tą pusę milijono litų bus galima sudėti langus. „Baigus remontą biblioteka gerokai prasiplėstų. Dabar per dieną priimame apie tūkstantį lankytojų (iš viso bibliotekoje registruota apie 25 tūkst. skaitytojų), bet praplėtę savo patalpas galėtume aptarnauti daugiau“, – pasakojo bibliotekos vadovas.
A.Mickevičiaus biblioteka turi sukaupusi didelius fondus – net apie 600 tūkst. leidinių. Neseniai daugiau kaip 4 tūkst. knygų anglų kalba dovanojo vieno žuvusio žmogaus iš Pajiešmenės artimieji – atidavė krūvas dėžių puikiausių grožinės literatūros leidinių. „Tai unikali, per visą gyvenimą žmogaus kaupta biblioteka. Badmečiu mums ji tikras lobis – knygų užsienio kalba labai trūko“, – sakė pašnekovas.
Bibliotekos vadovas visiškai nemano, kad internetas galėtų nukonkuruoti knygą. „To intymaus bendravimo su knyga niekas nepakeis. Be to, internete gali sužinoti naujienas, tačiau ištisai leidinio neperskaitysi, – pridūrė jis. – O kai knygos yra brangios ir nė kiek nepinga, bibliotekose lankytojų tik daugėja.“
