Ieškovas kreipėsi į teismą su reikalavimu įpareigoti atsakovę pašalinti vaizdo stebėjimo kameras nuo atsakovės namo lauko sienų ir uždrausti atsakovei be išankstinio raštiško visų namo gyventojų bei žemės sklypo bendraturčių sutikimo įrengti vaizdo stebėjimo kameras, galinčias stebėti bendrą kiemą ir ieškovui priklausančius pastatus. Ieškovo ir atsakovės namai stovi bendrame žemės sklype. Ieškovo teigimu, ant atsakovės namo įrengtomis vaizdo stebėjimo kameromis pažeidžiama jo teisė į privatų gyvenimą, stebimas jo judėjimas kieme bei pas jį ateinantys asmenys. Atsakovė teigė, kad vaizdo stebėjimo kameras įrengė, siekdama apsaugoti savo turtą, ir pažymėjo, kad šiuo metu vaizdo kamerų stebėjimo laukas yra pakoreguotas.
Pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimus patenkino – įpareigojo atsakovę pašalinti vaizdo stebėjimo kameras ir uždraudė ateityje atsakovei įrengti vaizdo kameras be išankstinio raštiško ieškovo sutikimo ant bet kurių namo išorės sienų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atsakovės apeliacinį skundą, pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nurodė, kad įpareigojimas pašalinti vaizdo stebėjimo kameras yra pagrįstas, tačiau draudimas ateityje be išankstinio raštiško ieškovo sutikimo įrengti vaizdo stebėjimo kameras ant bet kurių namo išorės sienų nepagrįstas.
Bylą išnagrinėjusi teisėjų kolegija, įvertinusi nacionalinius ir Europos Sąjungos teisės aktus, reglamentuojančius teisės į fizinio asmens privataus gyvenimo neliečiamybės apsaugą, nurodė, kad teisė į privatų gyvenimą apima ir asmens teisę prieštarauti tam, kad kitas asmuo jo atvaizdą fiksuotų, saugotų ir atgamintų. Ieškovas aiškiai prieštaravo bendro kiemo, pro kurį jis patenka į savo namus, taip pat jo turto, prie kurio jis turi teisę prieiti, kelio, kuriuo jis turi teisę naudotis, stebėjimui. Atsakovės įrengtos vaizdo kameros paminėtas teritorijas (objektus), kurios nėra viešos, fiksavo ir iš dalies fiksuoja šiuo metu. Apygardos teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog atsakovė vėliau pakoregavo kameras ir vaizdo stebėjimo lauką, nereiškia, kad nėra pagrindo ginti ieškovo teisę į privatumą. Priešingas teisės aiškinimas galėtų padaryti asmens teisės į privataus gyvenimo apsaugą gynimą neveiksmingu – asmuo galėtų trumpam laikui pašalinti asmens teisės į privatumą pažeidimą, o po to vėl ją lengvai pažeisti.
Apygardos teismas padarė išvadą, jog ieškovė, teigdama, kad vaizdo kameromis siekia savo turto apsaugos, turėjo įrodyti, kad šis jos interesas yra svaresnis už ieškovo teisę į privataus gyvenimo apsaugą. Šios aplinkybės atsakovė neįrodė, nes įrengtos vaizdo stebėjimo kameros neapsaugojo jos turto nei nuo vagystės, nei nuo gaisro, tuo labiau, kad saugos tarnyba buvo rekomendavusi atsakovei statyti tvorą ir vartus aplink teritoriją, nes vien vaizdo kameros nėra tinkama priemonė užtikrinti atsakovės turto apsaugą.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovės vykdomas vaizdo stebėjimas siekiant apsaugoti turtą nagrinėjamu atveju neužtikrina ieškovo teisių į privatų gyvenimą suvaržymo proporcingumo, asmens duomenų apsaugos reikalavimų laikymosi, taip pat adekvačios ir pakankamos apsaugos nuo piktnaudžiavimo sukauptais duomenimis.
Pasisakydamas dėl draudimo ateityje atsakovei įrengti kameras be ieškovo sutikimo apygardos teismas nurodė, kad nėra teisės normos, kuri draustų įsirengti kameras ateityje remiantis tuo, kad šiuo metu yra ribojama atitinkamo asmens teisė į privatų gyvenimą. Vaizdo stebėjimo kamerų įrengimas teisės aktais apskritai nėra draudžiamas. Vaizdo stebėjimo kameros tiesiog turi būti įrengiamos ir naudojamos laikantis teisės aktų reikalavimų, tačiau reikalavimo visais atvejais tam gauti išankstinį kaimyno sutikimą teisės aktai nenustato.
Klaipėdos apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos, tačiau per tris mėnesius kasacine tvarka gali būti skundžiama Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
