„Mes iš tiesų turime teisę iš Seimo nario reikalauti, kad jis lankytų posėdžius, ir turime teisę turėti tokių vilčių. Tačiau mes taip pat turime suprasti, kad jis yra toks pat žmogus kaip mes. Seimo narys niekuo ne geresnis už mus. Jis tiesiog matomesnis ir į jį dedama daugiau vilčių“, – aiškino psichologas.
Pasak jo, tik pakliuvę į tam tikrą terpę mes suprantame, kad viskas nėra taip paprasta, kaip iš pradžių atrodo. „Sakydami vaikui: „Kodėl neruoši namų darbų? Juk tau nesudėtinga tai padaryti“, mes iš tiesų elgiamės tarsi žiūrėdami į sportininkus ir sakydami: „Ką, jie negali įvarčio įmušti?“ Pakliuvę į kokią nors terpę pamatome, kad viskas nėra taip paprasta, kaip mums atrodo“, – aiškino O.Lapinas.
Psichologas taip pat akcentavo, kad tai, kaip elgiasi kai kurie parlamentarai, nelankydami posėdžių, painiodami viešuosius ir privačius interesus ir panašiai, yra tiesiog mūsų visų atspindys. Juk yra ir moksleivių, bėgančių iš pamokų, studentų, nelankančių paskaitų, darbuotojų, ieškančių įvairių priežasčių, kad nereikėtų eiti į darbą, bei vairuotojų, važiuojančių degant raudonam šviesoforo signalui.
Vaikiškumas neapleidžia ir politikų
Be to, psichologas atkreipė dėmesį, kad suaugusiam žmogui yra būdinga elgtis vaikiškai.Skirtumas tarp ne politiko ir politiko tik vienas – į pastarąjį dedama daug daugiau lūkesčių ir iš jo tikimasi kitokio elgesio.
„Realus žmogaus elgesys visada didele dalimi yra valdomas vaikiškumo. Kai mūsų niekas nemato, mes tarsi tampame ponais bynais. Nėra žmogaus, kuris elgtųsi kitaip, tačiau politikui vaikiški poelgiai neatleidžiami“, – sakė O.Lapinas. Jis taip pat pabrėžė, kad žmogus, atsidūręs valdžioje, nors ir žada būti ypač atsakingas, vis tik lieka žmogus.
Pasak psichologo O.Lapino, į valdžią patekę žmonės tiesiog neatitinka lūkesčių ir nepateisina vilčių, kurias į juos sudeda rinkėjai, nes tos viltys ir lūkesčiai ne visada yra adekvatūs: „Visuomenė iš politikų tikisi, kad jie elgsis kaip išmintingas tėvas ar išmintinga motina, o jie elgiasi kaip vaikai.“
Vargu ar kas pasikeis
Pasak psichologo, demokratinėje santvarkoje mažai tikėtina, kad politikai pateisins visuomenės lūkesčius. „Mūsų politinė sistema pagrįsta tuo, kad valdyti mus gali mūsų pačių išrinkti žmonės. Ne Dievo pateptieji, ne išmintingasis kunigaikštis Kęstutis, o toks pat paprastas Jonas, Petras ar Marytė, kurie iš pradžių dirbo gamykloje, paskui baigė kokius nors mokslus ir galiausiai įstojo į partiją, – aiškino O.Lapinas. – Manoma, kad tokie žmonės turi elgtis atsakingai. Bet tai nėra logiška. Nes tai tie patys jonaičiai ir tos pačios marytės, kaip ir mes. Tik mes kažkodėl juos įgaliname spręsti valstybės reikalus.“
Psichologas atkreipė dėmesį, kad ne visi graikų filosofai pritarė demokratijai, sakydami, kad demokratija – elgetų arba valdžiai netinkamų žmonių valdymo sistema. Jie buvo už tai, kad visuomenę valdytų pateptieji, t. y. karaliai, išmintingi žmonės. Pavyzdžiui, Aristotelis pasisakė už aristokratinį valdymą, nes demokratija yra demoso valdžia, o demosas nėra kuo nors ypatingas.
Psichologo įsitikinimu, teisingiausia būtų tiesiog stengtis turėti adekvatų supratimą, ko negalima tikėtis iš parlamento ir ko galbūt galima tikėtis tik iš tam tikrų asmenų.
„Turime suprasti, kad Seime gali būti procentaliai tiek pat ypač sąžiningų, ypač drausmingų žmonių, kaip ir statistiniame universiteto fakultete, statistinėje klasėje, statistiniame kieme, statistinėje gatvėje ir statistinėje šeimoje. Ne mažiau ir ne daugiau. Seime juk yra ir tvarkingų, ir drausmingų žmonių, tačiau tiek pat pasitaiko žmonių, kurie kur nors važiuoja vietoj posėdžių“, – sakė psichologas.
