Pradinės mokyklos, į kurią moteris leido dukrą, mokytoja žinojo apie Lauros seksualinę orientaciją. Saulės mama pasakė jai pati.
„Be to, sunku nuslėpti, kai vaikas nežino, kad tai yra neįprasta. Niekas man nieko neigiama nesakė, tačiau po truputį dukra pradėjo slėpti, nes matė, kad tai yra tarsi kažkas negerai“, – pasakoja Laura. Daugelio žinančiųjų apie jos seksualinę orientaciją ima reaguoti į tai tiesiog ignoruodami. Moteris pripažįsta kartais juntanti lyg ji išvis neegzistuotų.
„Gal gėdijasi, gal nežino, kaip elgtis? Galiu suprasti kitus žmones, jei man pačiai užtruko priimti savo orientaciją, net ir esant savo kailyje, tai iš šalies – juolab, sunkiau. Žmonės tiesiog nepažįsta homoseksualų arba pažįsta kokį vieną ir daro iš to apibendrinančias išvadas“, – teigia pašnekovė.
Jos nuomone, pažinodamas vieną žmogų, prieš kurį, tarkime, vaikystėje buvo smurtaujama, skubame daryti išvadą, kad gėjumi jis tapo, ko gero, dėl to, kad vaikystėje buvo skriaudžiamas. „Ir aš turbūt taip dariau, o dabar, kai pažįstu šimtus gėjų ir lesbiečių, matau, kokia didelė yra žmonių įvairovė. Visi su skirtingomis patirtimis, išsilavinimu, mąstymu...“ – bando įsijausti į kitų kailį moteris.
Teko pripažinti tiesą ir skirtis
11 metų dukterį Saulę auginanti moteris susilaukė jos santuokoje su buvusiu vyru. Su pastaruoju susipažino dar studijų laikais. Gana greitai susituokė ir susilaukė vaikelio.
„Turėjome daug bendra ir skirdamiesi stengėmės vienas kitą palaikyti. Po skyrybų jis sukūrė kitą šeimą, o su vaiku dažnai bendrauja, tariamės auklėjimo klausimais“, – sako Laura. Pora skirtingais keliais ir pasuko greičiausiai todėl, kad Laurai galiausiai teko sau pačiai atvirai pasakyti ir pripažinti sutuoktiniui, kad nėra heteroseksuali – kad savo gyvenimo partnere ji mato moterį, o ne vyrą.
Pati Laura augo heteroseksualų šeimoje. Tėvai visuomet gyveno santuokoje, kiek Laura pamena, tėtis visuomet skubėdavo į pagalbą mamai buityje, skyrė laiko vaikams.
„Aišku ir pykosi kažkiek, bet šeimoje tikrai nemačiau nei smurto, nei alkoholizmo, nei neištikimybės. Turbūt tipinė lietuviška šeima arba gal kaip tik netipinė, kad nebuvo šių dalykų“, – nusijuokia pašnekovė.
Vaikystės svajonės apie ateitį su moterimi
Laura prisipažįsta, jog dar vaikystėje tėvai galėjo įtarti, kad dukra yra homoseksuali – tą bylojo jos pasakojimai. Būdama šešerių Laura visiems pasakodavo, kad pažįsta pačią gražiausią mergaitę pasaulyje.
„Su smulkiausiomis detalėmis, aprašinėdavau jos išvaizdą ir buvau hmmm... tiesiog sužavėta, turbūt toks tinkamas žodis“, – į vaikystės prisiminimus leidžiasi Laura.
Sulaukusi aštuonerių mergaitė mamai pareiškė, kad, kai susituoks, kas atrodė kaip ir neišvengiamas gyvenimo žingsnis, jos vyras kur nors išvažiuos, gal turės žmonų užsienyje, o Laura tuo metu gyvens su drauge – vaikščios į teatrus ir cukrainę. Tokį idealistišką ateities scenarijų tuomet piešė dar mergaite būdama Laura. Kiek vėliau, sulaukus trylikos, ji sužinojo ir, kas yra pirmoji meilė – įsimylėjo klasės draugę.
Dar 17 metų taip elgdavausi nuolat – bundančius jausmus nutraukdavau ir dariau tai, kas atrodė neišvengiama, – pamena Laura.
„Tai buvo akivaizdu – visiškas galvos apsisukimas. Ir tada buvo baimė – „kas dabar bus? Juk taip nebūna!“ Taip jai nieko ir nepasakiau. Parėjau į kitą mokyklą, kad apie ją nė negalvočiau. Ir dar 17 metų taip elgdavausi nuolat – bundančius jausmus nutraukdavau ir dariau tai, kas atrodė neišvengiama“, – pamena Laura.
O neišvengiama atrodė pasimatymai su vaikinais. Jauna moteris save įtikindavo, kad viskas bus gerai – tiesiog prie to pripras. Niekuomet nesuvokė, kad tai, ką jautė, galima identifikuoti kaip homoseksualumą.
„Man atrodė, kad tai kažkas neapibūdinama. Suvokiau, kas tai yra, kai man buvo 30 metų. Iki to laiko, gali skambėti keistai, bet tikrai net į galvą neatėjo. Manau, viskas tiesiog buvo užblokuota. Buvau mama, -ienė, niekada neturėjusi jokių santykių su moterimi. Ne tik kiti žmonės negalėjo suprasti, bet ir pati sau nedaviau jokio pagrindo abejoti, kad nesu heteroseksuali“, – išgyvenimus pamena pašnekovė.
Todėl suvokimas, atėjęs jau sulaukus 30-ies, buvo tarsi užtvankos prasiveržimas. „Tarsi būčiau nuolat užsiėmusi upės tramdymu ir kreipimu į teisingą vagą, o ji ėmė ir atsisuko sava tėkme. Ir aš likau suglumus, kodėl apskritai reikėjo tiek pastangų, kad upė tekėtų kažkur, kur kitiems reikia?“ – retoriškai klausia Laura.
Skiriantis su vyru Lauros gyvenime atsirado draugė. Apie ją moteris pasakė ir dukrai Saulei. „Kadangi dar buvo maža, nežinojo, kad tai neįprasta. Priėmė visiškai paprastai“, – pamena dukrelės reakciją Laura. Moters nuomone, vaikai sunkiausiai ir skaudžiausiai išgyvena pačias skyrybas, o tėvų orientacija nėra didžiausia bėda. Problemą dėl orientacijos sukuria aplinkinių patyčios ir neigiama nuomonė.
Žinau tik vieną homoseksualų žmogų, kurio mama taip pat kurį laiką gyveno su moterimi, kai jis buvo paauglys. Visi kiti augo heteroseksualiose šeimose, – sako Laura.
Homoseksualumo neišmoksi
Visuomenėje dar nemaža dalis mąsto, kad jeigu vaikas auga homoseksualioje šeimoje, neva ir pats toks užauginamas. Laura nukerta, kad tai visiška nesąmonė.
„Žinau tik vieną homoseksualų žmogų, kurio mama taip pat kurį laiką gyveno su moterimi, kai jis buvo paauglys. Visi kiti augo heteroseksualiose šeimose“, – sako Laura, pati augusi heteroseksualų šeimoje.
Jos teigimu, yra atlikti tyrimai, kurie parodo, kad homoseksualių tėvų vaikai būna tolerantiškesni įvairiems santykiams, tačiau procentiškai tiek pat jų yra homoseksualūs kaip ir visose šeimose.
„Galbūt žmonės mano, kad orientacija yra išmokstama kaip pamokos? Man atrodo, kad tai – dalykas, kuris yra tavyje. Teka sava tėkme, ar gyventum Sudane, kur tai baudžiama mirties bausme, ar Švedijoje, kur galima susituokti, ar Lietuvoje“, – įsitikinusi pašnekovė.
Lauros pažįstamos lesbietės, būdamos poroje, suplanavo motinystę ir susilaukė vaikų pagalbinio apvaisinimo būdu. Jų vaikas dažnai neturi tėčio – priklausomai nuo susitarimo su donoru. Taigi kai kurie žmonės baiminasi, kad vaikas neturi vyriško pavyzdžio.
„Tačiau net ir tokiu atveju jis nėra paslėptas nuo vyrų, jie yra visur – šeimoje yra seneliai, dėdės, pusbroliai, mokykloje – klasės draugai.
Galbūt žmonės mano, kad orientacija yra išmokstama kaip pamokos? Man atrodo, kad tai – dalykas, kuris yra tavyje, – įsitikinusi pašnekovė.
„Jei homoseksualai užauga homoseksualais, net turėdami vieną pavyzdį – tik heteroseksualų šeimą, tai homoseksualų tėvų galimybės kažkaip turėti įtaką vaikų orientacijai apskritai nulinės. Heteroseksualumas – visur aplink. Jis transliuojamas spaudoje, filmuose, knygose... Jis preziumuojamas. Kol nepaneigi to, visi laiko tave heteroseksualiu“, – mano moters.
Dukra – heteroseksuali
11-metė Saulė mamai sakosi esanti heteroseksuali. Laurai nesvarbu, kokia dukters seksualinė orientacija, ji dukrą visuomet išklauso ir palaiko visais klausimais.
„Tas leidimas vaikui būti savimi – svarbus visur ir ne tik kalbant apie orientaciją. Pavyzdžiui, kartais tėvai tikisi, kad vaikas užaugs verslininku, o jis nori būti menininku, dailininku. Nereikia primesti savo lūkesčių – tiesiog klausytis, ką vaikas turi pasakyti. Padėti jam suprasti, koks jo kelias“, – įsitikinusi Laura.
Moteris mano, kad reikia priimti vaiko norus, net jei jie kertasi su tėvų vizijomis. Juk tapydamas vaikas būtų laimingas, o vadovaudamas paveldėtam šeimos verslui galbūt tik kankintųsi ir naudos iš to jokios ir niekam juk nebūtų.
Reikia atsakingesnio kalbėjimo
Lauros manymu, būtų labai pravartu, jei mokyklose apie įvairias šeimas būtų kalbama atsakingai. Vaikai kalbasi. Kai Laura buvo maža, apie tai nebūdavo kalbama, tačiau augant dukrai Saulei, jau darželiuose visi žinojo žodžius „lesbietė“ ir „gėjus“ ir juos naudojo pašaipoms.
Pagarbesnis pokalbis apie įvairias šeimas ar truputį lankstesnis šeimos medis – ir vaikai jaustųsi visai kitaip – ne nevisaverčiai, o priimti.
„Šiuo metu vaikų pratybos tokios, kad vaikas į šeimos medį privalo suklijuoti arba įrašyti vieną tėtį, vieną mamą, du senelius, dvi seneles. Jokių variacijų. O kaip jaustis vaikui, jei jį augina vieniša mama? Lieka tuščia vieta – priminimas, kad jam kažko tarsi trūksta“, – pastebi Laura. Jos nuomone, šeimos medžiai galėtų būti sudaromi kitaip – pavyzdžiui, tikras medis juk turi daug šakų ir daug šaknų – nebūna sugrupuotas po dvi.
Moteris sako, kad neatsakingos šnekos apie homoseksualumą ir patyčios apskritai yra labai blogai, kalbant apie LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualūs ir translyčiai asmenys – 15min.lt) paauglius.
„Tai užnuodija gyvenimą, sukelia depresiją, mintis apie savižudybę. Neįtikėtina, kad kol kas su šia problema nekovojame, kai turime tiek nelaimingų vaikų ir savižudybių. Kai kuriose mokyklose mokytojos ar direktorės atvirai homofobiškos. Pakanka, kad vaikas būtų išvadintas gėjumi ar lesbiete, net nereikia tokiu būti, ir jau prasideda patyčios“, – argumentus, kodėl visiems tėvams kova su homofobija turėtų rūpėti, vardija Laura.
Moterys bijo, kad Lietuvoje nepripažins motinystės, ignoruos vaikų gimimo liudijimus, pavardes, gal net bandys atimti, jei biologinei mamai kas nutiktų, – išgyvenimais dalijasi Laura.
Moteris dažnai pagalvoja apie emigraciją. Neretai draugai tai siūlo, tačiau Laura iš tų, kurių šaknys gilios ir kuriems reikėtų save išsirauti bei persodinti.
„Kartais net supykstu – tiek daug šnekame apie judėjimo laisvę Europos Sąjungoje, o kaip gi teisė sugrįžti į tėvynę?
Žinau moterų porų, kurios užsienyje susituokusios, augina vaikus. Į Lietuvą norėtų grįžti, tačiau bijo. Bijo, kad nepripažins motinystės, ignoruos vaikų gimimo liudijimus, pavardes, gal net bandys atimti, jei biologinei mamai kas nutiktų“, – išgyvenimais dalijasi Laura, tikėdama, kad kažkada turėsime „nejudėjimo“ laisvę – gyventi savo valstybėje kaip ir visi kiti – ne rūsyje, kur nuolat siūlo slėptis, o lygiomis teisėmis.
LAUKITE TĘSINIO: specialistų komentarai, su kokiomis problemomis susiduria vaikai, kurių tėvai homoseksualūs.
