Artimiausiu metu įsigaliosianti Lisabonos sutartis numato dvi svarbias pareigybes ES valdžios viršūnėje – nuolatinio Europos Vadovų Tarybos pirmininko, arba tiesiog Bendrijos prezidento, ir bendro ES užsienio politikos ir saugumo atstovo, arba užsienio reikalų ministro.
Viešojoje erdvėje minima nuo kelių iki keliolikos galimų kandidatų į ES prezidentus. Šis sąrašas gali sutrumpėti jau šiandien. Tikimasi, kad į Vokietijos sostinę paminėti Berlyno sienos griūties 20–ųjų metinių susirinkę Bendrijos valstybių vadovai gerokai susiaurins pretendentų ratą, o savaitės pabaigoje apsispręs ir dėl to vienintelio.
T.Blairas liks be nieko?
Realiausiais kandidatais į ES prezidentus laikomi keturi Vakarų Europos politikai: Belgijos, Liuksemburgo ir Nyderlandų premjerai Hermanas van Rompoy, Jeanas–Claude Junckeris ir Janas Peteris Balkenende bei buvęs Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Tony Blairas. Tarp galimų pretendentų minima ir buvusi Latvijos prezidentė Vaira–Vykė Freiberga, buvęs Suomijos premjeras Paavo Lipponenas, Italijos užsienio reikalų ministro pareigas anksčiau ėjęs Massimo D'Alema.
Anksčiau pačiu realiausiu kandidatu į ES prezidentus laikytas T.Blairas. Apie jį, kaip galimą ES lyderį, pirmasis prabilo Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy. Tačiau apžvalgininkai pastebi, kad T.Blairo šansai vadovauti ES labai nedideli. Esą Bendrijos senbuvių lyderių simpatijos jam sumenko, nepamirštas jo vaidmuo Irako kare ir esą nenoras labiau integruoti Didžiąją Britaniją į Europą. Šalis nėra įsivedusi euro ir nepriklauso Šengeno zonai.
Manoma, kad už T.Blairą Didžiajai Britanijai gali būti „kompensuota“ ES užsienio reikalų ministro vadovo portfeliu. Realiausiu kandidatu į jį laikomas dabartinis šalies užsienio reikalų ministras Davidas Milibandas.
Kaimynės šansai nedideli
Liuksemburgo premjeras J.C.Junckeris giriamas už ilgametę patirtį ir euroentuziazmą. Tačiau euro zonos valstybių finansų ministrus vienijančiai grupei vadovaujantis politikas sulaukė nemažai priekaištų dėl ne itin sėkmingų pastangų įveikti ekonomikos krizę. Kai kuriems ES valstybių vadovams nepatinka ir Liuksemburge galiojantys griežti bankų paslapties įstatymai.
Belgijos ministras pirmininkas H. van Rompoy vertinamas už politines pastangas išlaikyti Belgiją vieningą. Užsienio spauda pastebi, kad už paramą vokiečių, olandų ir prancūzų lobistams Briuselyje jam palankumą jaučia Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir N.Sarkozy.
Manoma, kad nerandant sutarimo, kas turėtų užimti svarbų postą Bendrijoje, kaip kompromisinis variantas gali būti pasirinktas Nyderlandų Vyriausybės vadovas P.Balkenende. Esą jo kandidatūrai pritartų ir ES senbuvės, ir naujokės. Tačiau pastebima, kad šis politikas nėra žinomas tarptautinėje arenoje. Be to, kai kurie ES lyderiai mano, kad jam stinga charizmos.
Neseniai kaip galima kandidatė į Bendrijos prezidentus buvo paminėta ir V.Vykė–Freiberga. Apžvalgininkai pastebi, kad ji – užsienyje itin gerbiama, be to, Naujajai Europai atstovaujanti politikė. Tačiau manoma, kad to jai nepakaks.
D.Grybauskaitė tyli
Prezidentė D.Grybauskaitė savo nuomonės apie galimus kandidatus nereiškia. Šalies vadovė tik buvo užsiminusi, kad Lietuva rimtai svarstytų galimybę paremti V.Vykės–Freibergos kandidatūrą.
D.Grybauskaitės patarėjas užsienio politikos klausimais Darius Semaška LŽ sakė, kad kas bus paskirtas į ES prezidento postą – derybų objektas. Anot jo, prezidentė svarsto galimas kandidatūras, tačiau mūsų šalies derybinių pozicijų neatskleis. D.Semaška pažymėjo, kad šalies vadovė palaikys kandidatą, mokantį organizuoti darbą, ginantį ES valstybių interesus, turintį autoritetą ir galintį rasti bendrą kalbą su svarbiausiais tarptautinės politikos žaidėjais.
Užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko favoritas kovoje dėl ES prezidento posto – buvęs Didžiosios Britanijos premjeras T.Blairas. Ministro nuomone, jis turi strateginį mąstymą ir viziją. „Jis gali gerai bendrauti su visomis Bendrijos narėmis ir strateginiais partneriais. Pavyzdžiui, JAV prezidentas Barackas Obama žinotų, kam paskambinti Europoje“, – įsitikinęs V.Ušackas.
Mūsų įtaka – menka
Politologo Raimundo Lopatos nuomone, sprendimas, kam patikėti ES prezidento postą, bus kompromisinis. Tačiau labiausiai tikėtina, kad didžiausią įtaką tam turės Bendrijos senbuvės, ypač įtakingiausiomis laikomos Vokietija ir Prancūzija.
Politologas pažymėjo, kad panaši situacija buvo susiklosčiusi derantis dėl kandidato į NATO generalinio sekretoriaus postą. Tuomet eiti pareigas patikėta Danijos premjerui Andersui Foghui Rasmussenui. „Tai buvo tarsi kompromisinis sprendimas. NATO vairas patikėtas mažos senosios Europos valstybės kandidatui, esą suvokiančiam ir organizacijos senbuvių, ir naujokių problemas“, – aiškino R.Lopata.
Jis įsitikinęs, kad pirmuoju ES prezidentu taps Vakarų Europos politikas. Esą į šį postą paskyrus žmogų iš Rytų, didžiausių Bendrijos donorių piliečiai nebūtų labai patenkinti.
