VDU Demografinių tyrimų centre ir prestižiniame Vokietijos Maxo Plancko institute šiuo metu demografijos tyrimus atliekantis profesorius daktaras Domantas Jasilionis pabrėžė, kad Lietuva jau 50 metų priklauso šalių grupei, kuri nukrypsta nuo epidemiologinės raidos kelio.
„Jei pažiūrėsime kitų valstybių patirtį ir globalios raidos dėsningumus, tai pamatysime, kad mirtingumas daugumoje atvejų nuosekliai mažėja. Tai susiję su sveikatos, medicinos technologijų raida. Per pastaruosius pora šimtmečių, jei atmesime karus ir tam tikras epidemijas, tai mirtingumas mažėjo, vidutinė gyvenimo trukmė, kuri yra pagrindinė išraiška to, kiek mes galime tikėtis gyventi, augo daugumoje išsivysčiusių šalių“, – pasakojo profesorius.
„Išimtimi iš epidemiologinės raidos modelio galime laikyti Sovietų Sąjungą, kuri po Antrojo pasaulinio karo, atrodė, sėkmingai vystosi. Ir iš tikrųjų, mirtingumą iš pradžių pavyko sumažinti, pagal vidutinę gyvenimo trukmę Sovietų Sąjunga 1965-aisiais pavijo Vakarų šalis“, – teigė D.Jasilionis.
Sovietinė sistema paliko gilius randus
Eksperto teigimu, trumpalaikis progresas Sovietų Sąjungoje buvo pasiektas dėl efektyvesnės kovos su infekcinėmis ligomis, centralizuotos sistemos galimybės vykdyti masines skiepų kampanijas.
„Po 1965-ųjų metų tas progresas sustojo, skirtingai nei Vakarų šalyse, ir vyrų mirtingumas pradėjo netgi augti, o moterų nesikeitė kelis dešimtmečius. Sovietų Sąjungos griuvimo metu gyventojų situacija jau buvo labai nepalanki ir lėmė ryškų atsilikimą nuo Vakarų“, – pažymėjo prof. D.Jasilionis.
Nepaisant to, kad kurį laiką sovietinis režimas neblogai tvarkėsi su infekcinėmis ligomis, apleisti buvo kraujotakos ligų vėžio ir kitų lėtinių ligų prevencija ir gydymąsi. Pasak eksperto, taip nutiko todėl, kad čia jau nepakako centralizuotos sistemos ir autoritarizmo, kurie buvo efektyvūs kovojant su infekcinėmis ligomis, o atsakomybe už savo sveikatą, prevencija ir moderniomis technologijomis pagrįstos efektyvios sveikatos apsaugos sistemos sukurti nepavyko.
Kitas aspektas buvo ir valdžios ir pačių žmonių požiūris į sveikatą“, – pridūrė VDU Demografinių tyrimų centre dirbantis mokslininkas, pabrėždamas, kad rūkymas, piktnaudžiavimas alkoholiu ir nesveika gyvensena apskritai buvo plačiai paplitusi.
D.Jasilionis pripažino, kad Sovietų Sąjungos, Maskvos okupuotų valstybių gyventojų mirtingumą lėmė ir tai, kad supergalia norėjusi būti valstybė nekreipė dėmesio į individą.
Pagal visą filosofiją žmogus, individas ir jo gyvybė Sovietų Sąjungoje niekada nebuvo vertinami.
„Sveikata ir individas niekada nebuvo sovietinės sistemos centre. Daugiausia lėšų leista pačios sistemos išlaikymui, ginklavimosi varžyboms. Pagal visą filosofiją žmogus, individas ir jo gyvybė Sovietų Sąjungoje niekada nebuvo vertinami“, – konstatavo jis.
Tuo metu Vakaruose praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje prasidėjo aktyvi kraujotakos sistemos ir kitų lėtinių ligų „revoliucija“. Proveržis pasiektas per modernesnį gydymą, prevenciją bei efektyvesnį sveikos gyvensenos propagavimą.
„Tai užtikrino tolesnę vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės raidą, mirčių atidėjimą vis vėlesniam amžiui, kai žmonės miršta sulaukę 80-ies metų ir vėliau. Tuo tarpu Sovietų Sąjungoje ne tik nebuvo progreso šių ligų gydyme, bet atsirado ir papildomi veiksniai, kurie labai paveikė darbingo amžiaus vyrus. Tai yra besaikė alkoholio vartojimo kultūra, kuri iš principo jau buvo pakankamai gili. Vis daugiau fiksuota apsinuodijimų alkoholiu, smurtinių mirčių“, – pasakojo profesorius D.Jasilionis ir priduria, kad iš šio sovietinio modelio įtakos Lietuva neišsivaduoja iki šiol.
Tikrasis problemos mastas suprastas pavėluotai
Nepriklausomybė situacijos Lietuvoje iš esmės nepakeitė, o dešimtojo dešimtmečio pradžios socioekonominė krizė net pagilino problemą. Nepaisant pažangos, kuri buvo stebima 1995–2000 m. ir nuo 2007 m., tarptautiniame (ypač ES šalių) kontekste Lietuvos gyventojų mirtingumo ir vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės rodikliai išlieka nepalankūs.
„Iš mokslininkų pusės po to visą laiką buvo akcentuojama nepalanki situacija, kuri išlieka ir dabar. Pagal vidutinę vyrų gyvenimo trukmę Lietuva iki šiol užima paskutinę vietą visoje Europos Sąjungoje“, – pridūrė D.Jasilionis.
„Įdomu yra tai, kad ilgą laiką sovietmečiu nepalankios mirtingumo tendencijos buvo slepiamos, o tikroji statistika neviešinama. „Duomenys buvo skirti tik tarnybiniam naudojimui. Buvo siekiama nuo visuomenės nuslėpti tas nepalankias tendencijas ir pokyčius. Iki pat 1990-ųjų net mokslininkai turėjo ribotą priėjimą prie šių duomenų. Tik vėliau, atsivėrus archyvams, buvo galima įvertinti šį pokytį ir pamatyti tikruosius sovietinio mirtingumo modelio padarinius, kuriuos jaučiame ir šiandien“, – pasakojo jis.
Pagal vidutinę vyrų gyvenimo trukmę Lietuva iki šiol užima paskutinę vietą visoje Europos Sąjungoje.
Jo manymu, kalbant apie demografinę krizę mirtingumas visada užimdavo antraeilio plano vaidmenį. Gyventojų politikoje akcentuojamas gimstamumo didinimas, emigracijos stabdymas, o mirtingumas, nepaisant to, kad nuolat išlieka didelis ir prisideda prie gyventojų skaičiaus mažėjimo, tiek dėmesio nesulaukia.
„Lietuvoje įvyksta daugybė mirčių, kurių galima išvengti. Tai yra mirtys darbingame amžiuje, kurių neturėti būti normaliomis sąlygomis“, – pabrėžė mokslininkas. „Tokiomis mirtingumo sąlygomis tik 65 procentai lietuvių vyrų išgyvena iki 65-erių metų amžiaus, o 35 procentai – miršta“, – prastą situaciją faktais pademonstravo jis ir pridūrė, kad Vakaruose analogiškai tokio amžiaus sulaukia 85 proc. vyrų.
Didelis skirtumas stebimas net lyginant su kaimynine Lenkija bei panašaus posovietinio likimo Estija, kuriose išgyvenančių iki 65-ių metų vyrų dalis yra apie 73–75 procentus. Jei pasižiūrėsime į absoliučius skaičius Lietuvoje, tai 15–64 m. amžiaus grupėje kasmet miršta net apie 10 tūkstančių gyventojų. Didelės šių priešlaikinių mirčių dalies galima išvengti – jos susijusios su prevencija ir medicina valdomais veiksniais.
Vien nelaimingi atsitikimai (taip pat ir smurtinės mirtys) Lietuvoje kasmet nusineša apie 3 tūkstančius gyvybių. Kadangi šie žmonės miršta darbingame amžiuje, kuriame kuriamas bendrasis vidaus produktas, tai susiję ir su didžiuliais ekonominiais nuostoliais. Mažėjančių gyventojų skaičiaus ir darbo jėgos kontekste, šis demografinis potencialas (išsaugotos gyvybės) išlieka neišnaudotas.
Šie skaičiai ir moksliniai tyrimai rodo, kad didelė dalis Lietuvos vyrų pasitraukia dėl priešlaikinių mirčių, nesulaukę pensinio amžiaus. Tačiau net ir tie, kurie sulaukia pensijos, jau būna blogos sveikatos ir dažnai nebegali gyventi visaverčio gyvenimo.
D.Jasilionio teigimu, Lietuvoje itin juntama tai, kad sveikatos problemos, mirtingumas koncentruojasi tam tikruose socialiniuose sluoksniuose. Tokia situacija parodo nelygybę šalyje.
„Vidutinės gyvenimo trukmės skirtumai itin matomi, jei kalbėsime apie žemesnio išsilavinimo, nekvalifikuotą darbą dirbančius, kaimo vietovėse gyvenančius, dažniausiai nevedusius vyrus. Tai yra tas segmentas, kuris lemia nepalankią bendrą situaciją, tempia visus Lietuvos rodiklius žemyn“, – kalbėjo profesorius.
Estijoje situaciją pakeitė reformos
Pasak D.Jasilionio, Estija turėjo netgi blogesnę pradinę situaciją nei Lietuva. Kas nutiko, kad Estija sugebėjo suvaldyti mirtingumo padėtį, o Lietuvoje pokyčių beveik nėra?
„Nuo 2000 iki 2007 metų Lietuvoje buvo didžiausi ekonominio augimo tempai. Tuo tarpu vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė mažėjo. 2000-aisiais dar lenkėme Estiją ir buvome geriausia tarp Baltijos valstybių ir viena geriausių iš buvusios Sovietų Sąjungos šalių. Šiandien mes dėl to laikotarpio, kuris pažymėtas alkoholizmo epidemija, labai atsilikome“, – konstatavo jis.
„Labai didelę mirčių dalį tuo laikotarpiu lėmė su nesaikingu alkoholio vartojimu sietinos mirties priežastys. Dėl šios tendencijos bei dėl sėkmingų sveikatos apsaugos reformų Estija, kurioje vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė nuosekliai auga nuo 2000-ųjų pradžios, pralenkė Lietuvą, o mes vyrų mirtingumo požiūriu atsiliekame ir nuo Latvijos, o pagal moterų mirtingumo rodiklius taip pat nusileidžiame estams“, – kalbėjo D.Jasilionis.
Estai jau dešimtojo dešimtmečio pradžioje metais labai greitai ir radikaliai pertvarkė savo sveikatos apsaugos ir sveikatos draudimo sistemas.
Estijos sėkmės rezultatą mokslininkas aiškino sėkmingomis politinėmis reformomis dešimtojo dešimtmečio pradžioje, sparčia sistemos skaitmenizacija. Šios reformos paveikė ir sveikatos apsaugos sektorių.
„Estai jau devintojo dešimtmečio pradžioje labai greitai ir radikaliai pertvarkė savo sveikatos apsaugos ir sveikatos draudimo sistemas. Visų pirma, sveikatos apsaugoje sukūrė pirminės sveikatos priežiūros sektorių, kuris atlieka vartų į visą sistemą vaidmenį. Estijoje sutvarkyta vadinamosios e.sveikatos sistema, sveikatos draudimas. Tuo tarpu Lietuvoje sveikatos reforma užtruko dešimtmečius ir iki šiol negalima vadinti jos baigta“, – konstatavo jis.
Įtaką daro ir socioekonominė nelygybė
D.Jasilionis pripažino, kad Lietuvoje nuo 2007-ųjų jau pastebimos ne tokios liūdnos tendencijos, o pokyčių įnešė sugriežtinta alkoholio kontrolė.
„Bet tas iššvaistytas 2000-ųjų pradžios potencialas lemia, kad atsiliekame, o estai taip pat nestovi vietoje“, – demografinę situaciją apibendrino jis. „Sėkmingais pavyzdžiai galima vadinti Čekiją, Lenkiją, Estiją. Šios valstybės parodė gaires, kuriomis gali sekti Lietuva“, – pridūrė ekspertas.
Kalbėdamas apie priežastis, jis atkreipė dėmesį į tai, kad nepaisant neblogų Bendro vidaus produkto (BVP) skaičių vienam gyventojui, Lietuvoje nelygybės jausmas ryškesnis.
„Lietuvos BVP vienam gyventojui didesnis nei Lenkijoje, artimas Estijai, bet pagal vidutinę gyvenimo trukmę mes atsiliekame. Tai rodo, kad bendra socialinė ir ekonominė raida Lietuvoje išlieka nesubalansuota. Iš vienos pusės mes matome bendrą ekonomikos augimą, pagal jį lyginamės su tokiomis Pietų Europos valstybėmis kaip Portugalija, Graikija, bet jeigu pasižiūrime į kitus socialinius parametrus, tai jie labai blogi“, – pabrėžė pašnekovas.
Pas mus iki šiol buvo ekonomizuotas požiūris, kai BVP augimas traktuojamas kaip pasiekimas, bet jei tas augimas nepersikelia į kitų socialinių parametrų gerėjimą.
„Vidutinė gyvenimo trukmė nėra tik sveikatos rodiklis. Tai vienas reikšmingiausių socialinės raidos rodiklių, kurį naudoja Jungtinės Tautos, Europos Komisija, vertindamos atskirų šalių raidą. Pas mus iki šiol buvo ekonomizuotas požiūris, kai BVP augimas traktuojamas kaip pasiekimas, bet jei tas augimas nepersikelia į kitų socialinių parametrų – vidutinės gyvenimo trukmės, socioekonominės lygybės – gerėjimą, tai kyla klausimas, koks gi to BVP augimo galutinis tikslas? Ar tai gerovė visiems? Ar tai gerovė tik kažkokioms išskirtinėms gyventojų grupėms?“ – retoriškai klausė ekspertas.
Jo teigimu, vidutinės gyvenimo trukmės skaičiai turėtų kelti ir platesnius klausimus: kaip sutvarkytos Lietuvos mokestinė ar socialinė sistemos.
Komentuodamas valstiečių žaliųjų kovą su alkoholio vartojimu, D.Jasilionis pabrėžė, kad priemonės turėtų būti protingai derinamos.
„Šiuo metu ekspertai pripažįsta, kad šiuo metu efektyviausia priemonė yra alkoholio prieinamumo mažinimas. Iš kitos pusės, jei mes tai tik vienpusiškai vykdysime, neatsižvelgdami į kitus svarbius veiksnius, kaip nelegalaus alkoholio pardavimo kontrolė, tai tos kitos priemonės liks neefektyvios“, – sakė profesorius, pastebėdamas, kad duomenys po naujų alkoholio kontrolės priemonių įvedimo 2007–2008 m. ir pastaraisiais metais rodo, kad teigiamas poveikis mirtingumo mažėjimui yra.
„Bet kad tai išliktų efektyvu, užtikrintų ilgalaikį poveikį ir garantuotų persilaužimą, tai reikia kompleksinių priemonių derinimo, tarpsektorinio bendradarbiavimo ir bene svarbiausia – visuomenės paramos. Žinome, kad klesti įvairūs kontrabandos keliai, kurie tuojau pat gali užpildyti alkoholio trūkumą juodojoje rinkoje ir jei šitai nekontroliuojama, tai ilgesnėje perspektyvoje išspręsti problemą bus sudėtinga“, – darė išvadą D.Jasilionis.
Tarptautinių tyrimų duomenys rodo, kad veiksminga yra ir minimalios alkoholio vieneto kainos nustatymo praktika.
Privalu įveikti sveikatos nelygybę
Apibendrindamas mirtingumo mažinimo priemones, ekspertas pastebėjo, kad žiūrint į Estijos ir Čekijos pavyzdžius, reikėtų susirūpinti sveikatos apsaugos sistemos reformų tvarumu.
„Ši sistema turėtų būti finansiškai efektyvi, būti labiau orientuota ne į patį gydymą, o į ligų ir traumų prevenciją. Turėtume vadovautis moderniomis medicinos technologijomis, užtikrinti kovą su kraujotakos sistemos, onkologinėmis ir kitomis lėtinėmis ligomis, kurias skatina antsvoris, rūkymas, alkoholis ir kiti rizikos veiksniai bei skatinti šių veiksnių kontrolę, taip pat ir propaguojant asmeninę atsakomybę už savo sveikatą, – dėstė mokslininkas.
„Antra, turėtume kovoti su specifinėmis problemomis, kurios lemia iškreiptą mirtingumo modelį, paveldėtą dar iš sovietmečio. Visų pirma, tai alkoholis ir smurtinės mirtys. Jau beveik 20 metų nepavyksta pasiekti esminio persilaužimo situacijoje su savižudybėmis. Kaip buvome vieni pirmaujančių ar net pirmaujantys pasaulyje šioje liūdnoje statistikoje, taip ir likome“, – konstatavo jis.
Socialinė nelygybė ne tik nemažėja, bet netgi auga, nors ekonomika demonstruoja iš pažiūros labai gerus rodiklius.
Visa tai sujungiantis dalykas, pasak eksperto, didžiulė sveikatos nelygybė tarp visuomenės grupių. Socialinė nelygybė ne tik nemažėja, bet netgi auga, nors ekonomika demonstruoja iš pažiūros labai gerus rodiklius.
„Jei pasižiūri į žmones su aukštesniu išsilavinimu, tai jų gyvenimo trukmė artima Vakarų valstybių vidurkiams. Tuo tarpu mažiau išsilavinę kaimo gyventojai savo rodikliais artimesni vos ne besivystančių šalių rodikliams. Šis išsibarstymas, kai visuomenėje yra daugiau nei 20 proc. probleminis segmentas, labai neigiamai veikia ir bendrus rodiklius.
Jei ta nelygybė išliks, tie probleminiai segmentai išliks, tai visos šalies proveržio taip pat neverta tikėtis. Valdžia turi suvokti, kad didžiulio demografinio nuosmukio akivaizdoje, kiekviena išsaugota gyvybė ir ilgo bei sveiko gyvenimo galimybė yra žymiai svarbesni nei įspūdingi ekonominiai rodikliai. Juk visų žmonių gerovė (taip pat ir sveikata) ir yra kertinis ekonominės raidos tikslas“, – Lietuvos demografinę situaciją apibendrino D.Jasilionis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Lietuvos demografinė krizė: kodėl jau praradome Vilnių ir Kauną ir kaip šį procesą suvaldyti? (I dalis)
