Prieš dešimtmetį sėkmingai vadovavęs LRT, ištraukęs visuomeninį transliuotoją iš gilios ekonominės krizės, pernai išrinktas LRT tarybos pirmininku, bet netrukus, protestuodamas prieš LRT administracijos laisvo žodžio cenzūravimą, iš šių pareigų atsistatydinęs V.Milaknis šiuo metu yra Saulėlydžio komisijos pirmininkas ir premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas.
– Opozicija tvirtina, kad Jūsų vadovaujama Saulėlydžio komisija per metus nieko doro nenuveikė. Ką ji iš tiesų padarė?
– Saulėlydžio komisijos veikla priklauso nuo politinės valios buvimo. Dabartinei valdančiajai koalicijai valstybės valdymo reikalai buvo ir yra tarp prioritetų. Kitas klausimas – kaip tuos prioritetus sekėsi įgyvendinti praktiškai.
Saulėlydžio komisija daug posėdžiavo ir pateikė visą pluoštą sprendimų. Mums pavyko pristabdyti valstybės tarnybos plėtrą, kuri iki šiol buvo nepagrįsta ir nevaldoma. Nusprendėme panaikinti daugybę laisvų etatų, riboti darbo užmokestį.
Pertvarkėme Vyriausybės kanceliariją, sukūrėme Ministro pirmininko tarnybą. Šis pertvarkymas, mano nuomone, buvo istorinis, nors visuomenei jo prasmė gal ir nėra aiški. Mat nuo sovietmečio tebegyvavo kažkas panašaus į Centro komiteto „šakinius“ skyrius, kurie vizuodavo įvairius teisės aktus ir atlikdavo kitas funkcijas. Dabar jų atsisakyta. Tos funkcijos perduotos ministerijoms ir ministrams. Ministro pirmininko tarnyba nuo šiol rūpinasi posėdžiais ir turi tris departamentus, kurie koordinuoja bei valdo vykdomas reformas.
– Kokios tai reformos?
– Yra keli prioritetai: energetika, valstybės valdymo tobulinimas, kova su korupcija, ekonomikos skatinimas. Reformų departamentui dabar vadovauja politinio pasitikėjimo pareigūnas. Jei nauja valdžia norės kreipti reformas į kitą pusę, ji galės nesunkiai tai padaryti keisdama atsakingą vadovą.
Iki šiol administracinio aparato veikla buvo perdėm atitrūkusi nuo politinio vadovavimo. Atėjusi nauja politinė valdžia negalėjo sklandžiai imtis reformų, nes neturėjo reikiamų politinio vadovavimo svertų, o administracinis aparatas iš inercijos veikė pagal seną „programą“, laiku nereagavo į pasikeitusią kryptį. Ši problema buvo aktuali ir Ministro pirmininko tarnyboje, ir ministerijose.
Dabar oponentai kaltina valdžią, kad ji į aukštus postus skiria „saviškius“. O kas, sakykite, turėtų įgyvendinti politinius pokyčius? Kita vertus, tobulindami administracinio aparato darbą siekiame sukurti tokią sistemą, kuri leistų finansavimo programas orientuoti į konkretų rezultatą, į visuomenei teikiamas konkrečias paslaugas, o ne į aparato išlaikymą kaip tokį.
Beje, tik dėl 3 iš 40 mūsų komisijos sprendimų dar diskutuojama Vyriausybėje. Dalis jų jau priimti kaip įstatymai ir įgyvendinti. Tačiau ta dalis – nepakankama.
– Kodėl nepakankama? Ko pritrūko?
– Stringa politinės reformos mechanizmas, nes nėra jos „savininko“, ypač Seime. Sakydamas „savininkas“ turiu galvoje tai, kad galėtų būti vienas ar keli valdančiosios koalicijos atstovai, kurie pristatytų visą paketą su reformomis susijusių klausimų, neskaidydami jų, ir prižiūrėtų, kaip tie klausimai svarstomi Seimo komitetuose.
– Norite pasakyti, kad reformos blogai koordinuojamos?
– Trūksta politinio koordinavimo. Vien viešųjų įstaigų valdymo problema – kaip vėžys. Džiaugiuosi, kad Biudžeto sandaros įstatyme dabar jau nebenumatoma finansuoti tų viešųjų įstaigų, kurios dubliavo viešojo administravimo funkcijas. Tačiau ši problema dar ne iki galo išspręsta.
Iš ankstesnės Vyriausybės paveldėjome situaciją, kai net neturime viešųjų įstaigų, kurių valdyme dalyvauja valstybė ir savivaldybės, registro. Nežinome, kiek jos išleidžia biudžeto asignavimų ir kodėl tie asignavimai naudojami ne konkurso tvarka. Nežinome, kokiais kriterijais vadovaujantis šioms įstaigoms perduodamas disponuoti milijonus litų kainuojantis turtas. Kur viešasis interesas? Maža to, su tomis įstaigomis neretai susiję privatūs asmenys. Kaip jos atstovauja viešajam interesui – neaišku.
– Minėjote, kad Jūsų vadovaujamai komisijai pavyko sustabdyti valstybės tarnybos pūtimosi tendenciją. O kodėl nepasisekė įgyvendinti kitos – mažinimo – tendencijos, kurios daug kas tikėjosi?
– Atsirado drausminimo veiksnys: viešumas. Kas mėnesį internete
skelbiami suvestinės duomenys, kiek yra valstybės tarnautojų. Kita vertus, valstybės tarnyba vis dėlto apmažėjo. Tas mažėjimas, žinoma, galėjo būti didesnis. Geriau, kai karpoma, atsisakoma nereikalingų funkcijų, nei kai nurėžiama visiems po lygiai. Bet šiuo atžvilgiu jau reikėtų priimti kokybinius sprendimus, pavyzdžiui, atsisakyti nebūdingoms funkcijoms finansuoti naudojamų specialiųjų lėšų, kurių dabar skiriama apie 800 mln. litų.
– Ateinančiais metais ketinama naikinti apskritis. Ar valstybei pavyks sutaupyti pinigų, kai jų neliks? Jei taip, tada kiek?
– Apskričių klausimai Saulėlydžio komisijoje mažai svarstyti. Įvykdžius reformą ir panaikinus apskritis, kiek žinau, turėtų būti sutaupyta apie 100 mln. litų. Bent jau tokia suma įvardyta. Tačiau esminis dalykas – valdžia po šios reformos bus arčiau žmogaus: nebereikės važinėti į apskritis dėl sprendimų, kuriuos galima suderinti vietoje. Kodėl vartotojų teisės turi būti ginamos tik apskrities lygiu? Kodėl vartotojas negali įregistruoti skundo savivaldybėje?
– Kritikai kalba, kad nesate suinteresuotas „skriausti“ valstybės tarnybos, nes iš jos „Alna“ – įmonių grupė, kurios interesais rūpinatės, – gauna valstybės užsakymų. Ką atsakytumėte į tai?
– Apie tai savo tinklaraštyje rašė buvęs premjeras Gediminas Kirkilas. Norėčiau, jog būtų konkrečiai įvardyta, ką ir kaip aš proteguoju. Tiesa, negirdėjau kaltinimų, kad pats asmeniškai proteguoju, bet teko girdėti kalbant, neva „Alnos“ atstovai gerai jaučiasi Vyriausybės koridoriuose ir gali ne bendra tvarka gauti valstybės užsakymų. Gal tegul už tai atsako tos institucijos, kurios esą daro nelegalias viešųjų pirkimų išimtis? Atsakingi pirmiausia tie, kurie skelbia konkursus, o šie savo ruožtu yra vieši. Minėti kaltinimai mano atžvilgiu – tiesiog absurdiški.
– Gerai išmanote ir finansų, ir vadybos klausimus. Kaip vertinate Vilniaus savivaldybės pastato pardavimo idėją?
– Jei trūksta lėšų piliečių poreikiams tenkinti ir nėra kaip pasiskolinti, tokią galimybę galima svarstyti. Sprendimas atsisakyti pastato ir skelbti potencialių pirkėjų konkursą, manau, atitinka užsienio šalių praktiką. Tik konkursas turėtų būti labai skaidrus.
Bėda ta, kad dabar kritusios nekilnojamojo turto kainos. Šią problemą reikėtų spręsti atsižvelgiant į būsimą pastato rinkos kainos didėjimą. Esama būdų, kaip užtikrinti, kad parduodant pastatą būtų atsižvelgta į kainos kilimą. Valstybė gali nuomotis patalpas – taip elgiamasi daugelyje Vakarų šalių, o kadangi ji yra didelis ir svarbus klientas, jai gali būti siūlomos labai geros sąlygos.
– Taigi Jūs pritartumėte Vilniaus savivaldybės pastato pardavimui?
– Manau, turi būti aiškiai numatyta, kokiais tikslais ir kokių lėšų siekiama gauti. Taip pat privalu užtikrinti, kad pastatas bus parduotas konkurso tvarka ir nepigiai, ne pusvelčiui.
– Praėjusiais metais buvote išrinktas LRT tarybos pirmininku, bet netrukus, kai Audriaus Siaurusevičiaus pastangomis iš „tinklelio“ dingo Darius Kuolys, protestuodamas atsistatydinote. Visuomeninio transliuotojo problemas gerai žinote, nes anksčiau buvote LRT generalinis direktorius. Dabartinė LRT vadovybė tvirtina, kad sumažinus finansavimą iki 1999 metų lygio normali nacionalinio transliuotojo veikla bus sužlugdyta. Ką apie tai manote?
– Išgyvenu dėl visuomeninio transliuotojo ateities. Manau, LRT turėtų likti šiek tiek ribojamas finansavimas iš reklamos, nes ji liudija gyvybingumą. Europos transliuotojų sąjunga yra pareiškusi, kad jei žiūrimumas krenta žemiau nei 6–7 proc., vadinasi, visuomeninis transliuotojas iš esmės nebeatlieka savo misijos – jo pasiekiamumas tampa problemiškas.
LRT taryba galėjo iš anksto pasirengti krizei. Man teko vadovauti LRT administracijai, kai buvo sukaupta 30 mln. litų skolos, o sąskaitos – areštuotos. Pertvarkymas buvo sudėtingas, bet mums pavyko parengti krizės sąlygas atitinkantį tinklelį.
Ar būtinos transliacijos dieną? Gal jas galima nutraukti ir šitaip sutaupyti lėšų? Juk būtent dėl transliavimo esama labai didelių skolų.
Manau, LRT tarybai reikėtų atsakingiau vertinti krizės laiką ir rasti taupymo galimybių. Ji turėtų nebijoti pareikalauti iš administracijos informacijos apie laidas, kurių finansavimas kelia tam tikrų klausimų. Turėtų būti daugiau skaidrumo ir viešumo. Šiaip ar taip, dabar derėtų gyventi kukliau.
Mano vadovavimo LRT laikais buvo gaunama 30 mln. litų iš biudžeto, 5 mln. litų – iš reklamos, 1 ar 2 mln. litų – iš kitų paslaugų. Ir vis dėlto išgyvenome.
– Tačiau valdantieji yra užsimoję drausti nacionaliniam transliuotojui parduoti reklamą.
– Šiuo atžvilgiu galbūt veikia interesų grupės, galbūt – komercinės televizijos. Kad tinklelius būtų galima planuoti su 2–3 metų perspektyva, labai svarbus yra ilgalaikis finansavimas.
LRT taryba, užuot gyvenusi taip, kaip anksčiau, turėjo matyti, jog atėjo laikas susimažinti išlaidas. Aš asmeniškai nežinau atskirų biudžeto eilučių dydžio, todėl nesiimu vertinti konkrečiai. LRT galėtų nusisamdyti gerus ekspertus, o šie patartų, kaip ir kiek būtų galima susimažinti. Karpomos žmonių pensijos, mažėja kainos rinkoje – natūralu, kad ir LRT turėtų mažinti laidų kainas. Jos negali būti „kosminės“. Susidaro įspūdis, jog LRT administracija iki šiol nepastebėjo krizės ir nori gyventi kaip anksčiau. Tačiau tam yra aukščiausias LRT valdymo organas – taryba. Ji turi reaguoti į administracijos klaidas.
Tačiau dabar matome, kad LRT taryba tokiam išlaidų mažinimui tiesiog yra nepasirengusi. Ji galėjo pateikti Vyriausybei bent jau du alternatyvius išlaidų mažinimo variantus, bet to nepadarė.
– Nelabai pasitikite dabartine taryba?
– Kalbėčiau ne apie pasitikėjimą ar nepasitikėjimą. Kaip gali būti LRT tarybos narys, matyti, kaip klimpstama į skolas, ir tylėti, kol areštuojamos sąskaitos? Ar tarybos nariai turi laikytis savo postų net ir regėdami, kad LRT, užuot įgyvendinusi savo misiją, artėja prie bankroto? Reikia, kad sprendimai būtų priimami laiku. Jei taryba negali veikti, ji turi pasitraukti dabar. Paskutiniams sprukti iš skęstančio laivo būtų negarbinga.
