Ligoninėje atsidūrėme tik kitą dieną. Turėjau būti Jonas. Mama užmigo ir sapnuoja, kad išneša mane daktarai. Klausia – kur jūs jį nešate, kaip aš jį rasiu? Daktarai paskubomis susižvalgo ir atsako – ieškok Alvydo ir rasi.
Lyg šiandien matau ją grįžtančią iš karvių su pilna milžtuve putoto pieno. Visada parnešdavo ir kelis penkialapius dobilus. Mes tokių ieškodavom išsijuosę - nerasdavom. Sakydavo: "Aš neieškau. Jie į mane patys žiūri."
Man ir dabar pagerėja nuo minčių apie jos rūpestį.
Menu Jos šypseną ir tylų niūniavimą, kai antpirščiu per audinį stumia adatą – dygsnį po dygsnio. Per laiką geležiniai antpirščiai prakiurdavo.
Neužmiršiu kepamos duonos kvapo – tamsų šiltą ir žvaigždėtą rugpjūčio vakarą. Prisimenu pasaką, kurią dažnai sekdavo. Apie godų poną, kuris atsivėrus stebuklingam urvui, grobė jame esančius turtus. Ir jam vis nebuvo gana. Galiausiai urvas užsivėrė amžiams su visu goduoliu.
Menu, kaip ji mistiškai užraitydavo virtinukus. O kai sunkdavo varškę, būtinai reikėdavo palaikyti sūrmaišį. Kai sirgdavau, girdėdavau ją lėtai lipant laiptais. Atnešdavo arbatos ir sriubos. Per anklodę paglostydavo kojas. Man ir dabar pagerėja nuo minčių apie jos rūpestį.
Prisimenu ją bėgančią. Ji to niekada nedarydavo. Tačiau tąkart reikėjo. Buvau įsitikinęs, kad griovyje šalia geležinkelio neabejotinai yra labai pavojingo vandens, o traukinys juda žymiai lėčiau, nei aš bėgu. Nepamenu, kaip atsidūriau runkelių lauke, tik labai arti išvydau šnopuojantį traukinį su piktai spoksančiu mašinistu.
Jos rankos kvepėdavo medumi, kurį kopinėjo ir mums dalino.
Nepamiršiu, kaip kvepėjo rožės darželyje. Taip stipriai jas užuosdavau dukart per metus. Tuomet, kai pats skindavau ir nešdavau mamai dovanų gimtadienio proga ir tuomet, kai mama skindavo rugsėjo pirmąją. Liepdavo nunešti mokytojai.
Nepamiršiu kaip mane mama vienintelį kartą lupo. Ne diržu, o siuvėjos „centimetru“. Tai ta pati siaura juostelė, kurią mėgdavome suvynioti, prignybti vieną galą pirštais ir švystelėti lyg ilgą varlės liežuvį. „Trenkė“ juo per sėdimąją mokytojos akivaizdoje, kai pirmoje klasėje padėjau jos parašą po vienetu.
Neįmanoma mamos aplankyti netikėtai. Lauktų kaip tuomet, kai manęs susilaukė.
Ji žinojo ir susitaikė su tuo, kad mažylis pagrandukas nebus šalia amžinai. Niekada negirdėjau jos teisiant ar piktinantis kitų poelgiais. Net valdžia. Tam nebuvo laiko. Ji džiaugėsi viskuo, kas dedasi jos gyvenime – vienas po kito gimsta anūkai.
Pamenu, kaip ji šventė mano pilnametystę. Kalendoriuje apvedžiojo įvairiais ornamentais mano gimimo dienos datą ir užrašė – „Tau jau aštuoniolika“. Pamačiau tai grįžęs iš studijų.
Išėjo mama staigiai ir lengvai. Nespėjau atsisveikinti. Bent jau taip galvojau iš pradžių. Vėliau pagalvojau, o ką pasakytų mama? Juk žinojai, kad neatspėsi tos akimirkos. Džiaukimės, ko gyvi.
Rodos, šiandien galėčiau ją aplankyti. Ji manęs lauktų. Pasakytų – tikėjausi, kad atvažiuosi. Neįmanoma mamos aplankyti netikėtai. Lauktų kaip tuomet, kai manęs susilaukė.
