Šiuo metu šalyje veikia per šimtą muzikos ir kitų meno mokyklų.
Manyčiau, kad jos – visuotinai pripažintas aukštesnių būties reikmių realizavimo būdas. Šios mokyklos vis dar tebėra tie rusenantys vidinės gyvasties židinėliai, kuriuos užpylus sostinės pseudointelektualiomis srutomis vargšams provincialams ne tik smarvę teks iškuopti, bet dar būti apkaltintiems, kad blogai atlieka pusmokslių berniukų užduotis.
Įtikėję savo idėja
Ar kas nors kada nors kūrė koncepciją, kuria vadovaujantis iki šiol gražiai gyvuotų tas 100 ar 120 meno židinėlių? Braižė diagramas, markstėsi nuo suvestinių raibulių. O jei ir taip, tai kas čia blogo.
Labai jau maga paklausti – ar tas (ar tie), kuris šiandien pasirengęs buldozeriu pervažiuoti per gyvastį, yra taip įtikėjęs savo idėjos šventumu, kad dėl jos pasiruošęs viskam?
Muzikos mokyklų tinklas susiformavo po ideologine vėliava, bet jis juk susiformavo. Apskritai, kas per formuluotės „tinklas, ugdymo sistema...“ Tai tas pats socializmas, tik jau be ankstesnio paslėpto, bet daugumos viduje turėto kilnaus vidinio turinio.
Užteko proto
Statistika yra vien statistika, bet ir ji gal leistų geriau suvokti esmę. Tinklas tinklu, o žmonės su savo nuveiktais darbais ir perteiktu jaunajai kartai gėriu gal statistikai ir nelabai pavaldūs. O jei atsirastų toks, kuris visa tai imtų statistiškai išmatuoti – ką gi... Bet gal netgi tokiam užtektų savo proto, sakykim, nustebti.
Pabandykime įsivaizduoti, kaip prieš kokius keturiasdešimt metų būtų atrodę, jei net paties aukščiausio Maskvos klerko būtų paprašyti pateikti savo kūrybines koncepcijas amžinos atminties Stasys Vainiūnas, Dainius Trinkūnas, Julius Juzeliūnas? Ideologijai mokėjome duoklę, o gyvenimas ėjo sau. Proto užteko net uoliausiems idėjos tarnams. Tyliai tikriems šviesuoliams palaiminus, taip ir atsirado šiandienė „neformalaus ugdymo sistema“. Jei kas nors paklaustų, kaip „įvardyti“ individą, kuris nuoširdžiai tikėtų aukščiau pateikta formuluote, tektų, ko gero, pavartoti kokį nors „neformalių minčių, nesutrikdytos psichikos“ terminą.
Koncepcija nešvariems tikslams
O dabar apie koncepciją. Galbūt išsivysčiusioje šiuolaikinėje X visuomenėje kažkas panašaus ir yra įmanoma, nes juk „visuomenės vystytojai“ labai tuo remiasi. Štai: kodėl gi nepritaikius genetinės modifikacijos koncepcijos kiaulių ūkiui ir neatlikus eksperimento? Gal gausime kokį neregėtą ekonominį efektą ir prasuksime greitų pinigėlių?
Vėlgi, „Yamahos“ mokykla koncepciją turi, bet jau šiukštu neneigiančią per amžius įsitvirtinusių muzikinio auklėjimo principų. O ir bala matė tą „Yamahos“ koncepciją, juk ji viso labo siekia netradiciniu būdu suteikti muzikavimo džiaugsmą kuo daugiau žmonių.
Koncepcija yra kažkas tokio, kai siekiant kuo didesnės naudos tautai, visuomenei yra išsakomos idėjos, ir projektai džiaugsmingai vykdomi visuotiniu pritarimu. Na, į visuotinius pasvarstymus gal ir neverta leistis, bet teigiamos bet kokio konceptualumo prasmės vertėtų nepamiršti. Ir derėtų nepamiršti, kad jei neturi idėjų kaip turtinti gyvenimą, tai jokios koncepcijos nepadės.
Išvis ar galima kalbėti apie konceptualumą, jei esant nestabiliai padėčiai kažkam pasitaikė proga vienu kirčiu pasiglemžti ištisą įtakos sferą? Tad koncepcija vien savo nešvariems tikslams pridengti – tai ne koncepcija.
Prieita riba
Žinoma, apkaišioti formaliais saugikliais didžiausią absurdą ir nešvariausius tikslus mūsų išradingumui ribų nėra. Tačiau virtuozas, pasiekęs žodžių ekvilibristikos kulminaciją, dažnai užmiršta svarbiausia – jog jis viso labo tėra eilinis sukčius, o tiesa liks tiesa ir be jo.
Muzikos mokyklos Lietuvoje – tai daugiau nei kažkoks biurokratų „neformalaus ugdymo tinklas“. Daugelis ten dirbančiųjų yra tikri inteligentai, su kuriais lygintis negalėtų net ir atsitiktinai pripuolę ministrai. Kirsti tautos žiedą? Nejaugi iš tikrųjų priėjome ribą, kai protas ir sąžinė turi susirungti su praradusių kaltės jausmą piemenų koncepcijomis?