Viešąja erdve galima laikyti tą teritoriją, kuri prasideda už kiemo vartų. Gatvės, šaligatviai, pėsčiųjų bulvarai, parkai, aikštės, skverai, visa tai yra viešoji erdvė. Tik jų paskirtis yra skirtinga. Gatvės, šaligatviai, takai skirti susisiekimui, patekimui iš vienos į kitą. Aikštės, parkai, skverai, yra tos vietos kurios turi būti skirtos žmonių susibūrimas, šventėms, renginiams, kasdieniam laiko praleidimui. Miestas – vientisas organizmas, o viešos erdvės kaip viena iš sudedamųjų jo dalių turi kurti jo socialinį miesto veidą.
– Kodėl, jūsų nuomone, svarbu imtis iniciatyvų tvarkyti, kurti tvaresnes viešąsias erdves?
– Viešos erdvės yra skirtos žmonėms. Ir tik tvariose erdvėse žmonės norės būti, tik tokiose erdvėse kuriose gera aura, gera energetika. Tokiose erdvėse žmonės augs ir džiaugsis. Aš kalbu apie dvasinį augimą.
Visų pirma, reiktų priminti, kad tos viešosios erdvės būna įvairių paskirčių, kurias turėtų atlikti, tarnauti visuomenei. Šiandien mes turime situaciją, kai dalis jų tų funkcijų neatlieka. Taigi, manau, vienas svarbiausių dalykų „įpūsti“ joms gyvenimo, sugrąžinti jas į miestus, kad jos tarnautų žmonėms.
Taigi, manau, vienas svarbiausių dalykų „įpūsti“ joms gyvenimo, sugrąžinti jas į miestus, kad jos tarnautų žmonėms.
– Kurių Lietuvos miestų darbą su viešosiomis erdvėmis galėtumėte pagirti, o kur padėtis prastesnė?
– Vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą sunku. Paskutiniu metu daugelis Lietuvos nedidelių miestelių ir miestų ėmėsi tvarkyti viešąsias erdves. Vieni tai darė iš esmės, atsižvelgdami į poreikius, situaciją ir kurdami pilnavertį darinį tarnaujantį žmonėms, kiti – tik kosmetiškai atsinaujino. Tai ir gal projektuotojų kompetencijos klausimas.
Teko dirbti su keliais viešųjų erdvių projektais Marijampolėje nuo idėjų iki realizacijos. Ir galiu tik pasidžiaugti galutiniu rezultatu. Pagrindinis projekto sėkmės indikatorius yra žmonės. Tose erdvėse atsiranda gyvybė, jas lanko žmonės, jie tenai leidžia laiką, susitinka, bendrauja, žaidžia.
Didžiuosiuose Lietuvos miestuose labiau jaučiamas greitis, lėkimas, nemanau kad tai į naudą, o tai atsispindi ir viešose erdvėse.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria viešąsias erdves projektuojantys architektai?
– Na, kaip minėjau, siekis yra atgaivinti tas nykias teritorijas, o tai padaryti ne taip ir paprasta. Reikia išanalizuoti visą tą teritoriją, jos galimybes, jos paskirtį, gyventojus – juk ta erdvė turi tapti traukos centru.
Antra, iš tiesų labai svarbu atsižvelgti į miesto „stilių“, gamtinį reljefą, ta teritorija neturi iškristi iš konteksto. Viešųjų erdvių tvarkymas naudingas ne tik žmogui, siekiant sukurti jam komfortišką zoną, bet ir pačiam miestui, gamtai. Sutvarkius tam tikras viešąsias erdves miestas tampa tvaresnis, funkcionalesnis, o kalbant apie parkus ir panašius dalykus – sutvarkoma apleista gamta.
Įvertinus temą, urbanistinę struktūrą, belieka priimti architektūrinius sprendimus, lyg žaisti tokį žaidimą, siekiant atskleisti tą teritoriją, parodyto žmonėms joje tai, ko iki šiol nematė.
Vien tik pakeisti suoliukus, dangą ar šviestuvus nepakanka. Reikia iš esmės „gelbėti“ situaciją, kurti naują struktūrą.
Vienas iš pagrindinių iššūkių, sakyčiau, yra – užsakovas. Dažniausiai užsakovu būna savivaldybės administracija, o jos keliama projektavimo užduotis retai gali išgelbėti, tarkime, ir centrinę miesto aikštę. Vien tik pakeisti suoliukus, dangą ar šviestuvus nepakanka. Reikia iš esmės „gelbėti“ situaciją, naujai kurti struktūrą ir užpildyti ją turiniu traukiančiu žmones, tam kad viešoji erdvė pradėtų alsuoti gyvenimu.
– Kokie, jūsų nuomone, didžiausi Lietuvos miestų viešųjų erdvių trūkumai?
– Viešos erdvės atspindi miesto socialinę būseną. Daugelio Lietuvos mietų viešosiose erdvėse (aikštėse, parkuose ir pan.) žmonėms nėra ką veikti, jose tik keletą kartą per metus savivaldybės suorganizuoja šventes. Didžiąją laiko dalį tos erdvės būna tuščios. Žmonės tik ir galvoja, kaip greičiau praeiti tą aikštę, nes vasarą jose labai spigina saulė ir yra karšta arba jose yra „kažkaip“ nejauku.
Dar labai didelis trūkumas, kad jose iki šiol labai jaučiamas tas vadinkime sovietinis palikimas.
Viešos erdvės turi būti naudojamos kasdieniame gyvenime. Viešose erdvėse turi būti užtikrinta miestiečių veikla, suformuota trauka, kavinės, terasos, suoliukai, želdiniai, žaidimo aikštynai, apšvietimas. Ir tai tik dalelė elementų, kuriais tinkamai „sužaidus“ viešosioms erdvėms galima įkvėpti gyvybės netik skirtingu paros metu, bet ir ištisus metus.
Labai svarbus ir susisiekimas tarp viešųjų erdvių, jis užtikrina jų gyvybingumą. Išvysčius susisiekimą tarp erdvių, jos gali viena kitą papildyti. Įsivaizduokime centrinę miesto aikštę su pilnaverčiu turiniu, kurioje nuolatos vyksta gyvenimas, o taip pat suformuotą iš jos į skirtingų temų erdves (sporto, poilsio) vedantį aiškų pėsčiųjų ir dviračių takų tinklą. Taip lokalios viešosios erdvės būtų prijungtos prie bendros struktūros ir taptų gyvybingesnės bei paklausesnės.
Dar labai didelis trūkumas, kad jose iki šiol labai jaučiamas tas vadinkime sovietinis palikimas. Tas nykumas... Ir jis, beje, nėra taip lengvai, kaip norėtųsi, išgujamas. Sakyčiau, kad šiuo klausimu dirbti turėtų net ne tik architektai, bet ir valstybės institucijos.
– Kokie argumentai paskatintų žmones, valdžios atstovus atkreipti didesnį dėmesį į viešąsias erdves?
– Visų pirma, noriu pasakyti, kad viešosios erdvės yra miesto veidas – jos kalba ir apie patį miestą, ir apie jo gyventojus bei valdžią. Tvarkyti jas svarbus ir kultūrine, ir socialines, ir aplinkosaugine, ir urbanistine, ir rekreacines – visomis prasmėmis. Viešųjų erdvių padėtis parodo, ar miestas kaip socialinis darinys yra „gyvas“, „sveikas“. Viešos erdvės, jų formavimas, yra vienas iš būdų vienyti žmones, juos ugdyti. Čia vyksta: kultūriniai, socialiniai mainai, mokinamasis bendrauti. Žmonės matydami vieni kitus suvokia daugiau, plečiasi jų akiratis. Manau, kad tinkamoj erdvėj žmonės darosi geresni.
Parengta bendradarbiaujant su LR Aplinkos ministerija
