Tąkart po bažnyčios skliautais susitiko dvi tikrovės, du pasauliai, kurie paraleliai gyvuoja žmonijoje. „Tikinčiųjų“ ir „netikinčiųjų“ pasauliai. Kabutes šioje vietoje dedu todėl, kad tikėjimas ir netikėjimas yra neišmatuojami žmogiškais įrankiais, bet atspindi esminę gyvenimo, viso buvimo, nuostatą. Naujausių laikų žmogui tikriausiai yra tekę girdėti pasakojimus apie paralelinius pasaulius, kurie tarsi egzistuoja šalia, bet nesusitinka, o persipynę vienas kito nesupranta ir bijo. Begalė „New Age“ mokymų, kino filmų ir panašių dalykų sukurta šia tema, tačiau jie dažnai žvelgia į tai, ko tikriausiai nėra, arba yra vis dėlto ne taip. Mano minimi pasauliai nėra kažkur „anapus“, nors su dvasiniu pasauliu tiesiogiai susiję.
Raktinis žodis šių pasaulių supratimui yra viltis. Net nenustembame išgirdę, kad žmogus, visuomenė ar pasaulis neteko vilties arba kad kažkas puoselėja nepagrįstas viltis. Tad viltis yra tai, ko gero tikimasi iš gyvenimo ar tam tikrų jo aplinkybių.
Galima kalbėti apie įgimtą ar įgytą optimistinį pasaulio priėmimą arba susikurtą nuostatą, kad visa išeis į gera. Garsiojo popatlikėjo A.Mamontovo ir „Foje“ gražioje dainoje „Saugok vaikystę“ skamba toks priedainis: „Aš tikiu, kad viskas bus gerai, kad mes gyvensim ilgai, laimingai ir gražiai“.
Viešpats mus moko, o žmogiška patirtis liudija, kad vylimasis savimi, žmonėmis, turtais, valdžia yra pinklės, kurios gyvenimą paverčia nesibaigiančiu blaškymusi, įtampa ir skausmu.
Šie žodžiai kalba apie vaikišką tikėjimą gyvenimu, kuris lyg savaime būsiąs ilgas, laimingas ir gražus. Šiose lyrinio herojaus žodžiuose puikiausiai atsispindi naivi žmogiška viltis, kad viskas kažkaip išeis į gera, kad atsiradusios problemos išsisklaidys, kad neišsipildę troškimai būtinai išsipildys, kad išauš diena ir valanda, kai gyvenimas įgaus naują kokybę. Tūlas gali pasakyti, kad gal ne savaime, bet dėl didelio darbo ir pastangų tikrai daug kas įmanoma. Nedrįsčiau ginčytis – vieniems vienaip, kitiems kitaip gyvenimas susiklosto, ir skirtingai įvairūs žmonės savo laimingumą supranta. Tačiau vieną tikrą dalyką įgyjame tikrai – metus ir senatvę, kai ateitimi tikėti, ja viltis vis sunkiau.
Viešpats mus moko, o žmogiška patirtis liudija, kad vylimasis savimi, žmonėmis, turtais, valdžia yra pinklės, kurios gyvenimą paverčia nesibaigiančiu blaškymusi, įtampa ir skausmu. Kilpinys ar pinklės, daug kartų minimi Biblijoje, yra medžiotojo įrankiai, kurie, skirtingai nuo spąstų, žvėreliui ar paukščiui nesuteikia tiek skausmo, bet suteikia viltį išsilaisvinti. Tačiau toji viltis apgaulinga.
Dovydas psalmėje kalba apie nuolat į Viešpatį nukreiptas akis, ir tvirtą pasitikėjimą, kad Jis išpainios kojas iš savo ar kitų suregztų pinklių. Šiose žodžiuose atsispindi tikinčiojo pasaulis, priimančio gyvenimą kaip kelionę, kurioje pats Kūrėjas ir Gelbėtojas yra jo palydovas, gydytojas, gelbėtojas.
Švęsdami Kovo 11-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, daugelis (dar) besirūpinančių šalies likimu klausia: „Kur išeitis? Kur semtis vilties, kai šalį ir daugelio piliečių gyvenimą pančioja begalės pinklių, trukdančių lengviau ir laimingiau gyventi bei tikėti ateitimi?“ Atsakymas tik vienas – Viešpats Jėzus Kristus. Jis išeitis, nes Jis yra atėjęs išlaisvinti sielas iš vergovės ir žingsnius pastatyti į ramybės kelią. Ir kai klausiame: „Ką daryti?“, turime atsigręžti į save ir pamąstyti, ar teisingai nukreiptos mūsų akys Tą, kuris pirmas pamilo ir jau visa padarė, kad turėtume gyvenimo pilnatvę.
Teišmoko mus Viešpats Juo pasitikėti ir pagal Jo valią viltingai gyventi.
