I.Šimonytės nuomone, skaudžiausius krizės smūgius turėtume pajusti šiemet. Nors kitais metais dar bus sunku, galėsime atsikvėpti kiek lengviau, o 2011-aisiais turėtume sulaukti ekonomikos augimo.
Artimiausiu metu I.Šimonytė drauge su naujuoju socialinių reikalų ir darbo ministru Donatu Jankausku suks galvas, kaip mažiausiai skausmingu būdu būtų galima subalansuoti "Sodros" biudžetą. Peržiūrėjimo gali sulaukti ne tik pensijos ar motinystės išmokos, bet ir bedarbių pašalpos. Tačiau finansų ministrė žada, kad Vyriausybė bus socialiai jautri ir stengsis nenuskriausti mažiausias pajamas gaunančių žmonių.
Apie Lietuvos ekonomikos padėtį, pesimistiškiausias prognozes pralenkusį bendrojo vidaus produkto (BVP) nuosmukį, didinamus mokesčius, sumažėjusį bankų paskolų išdavimą - LŽ interviu su I.Šimonyte.
Kol kas mums sekasi finansuoti deficitą: skolinamės palyginti neblogomis sąlygomis. Žinoma, norėtųsi, kad padėtis būtų daug geresnė, tačiau ir dabar ji nėra dramatiška.
Priklausome nuo kitų
– Norėtume iš pirmų lūpų išgirsti, kokia finansų padėtis valstybėje šiandien.
– Ją daugmaž atspindi patikslintas valstybės biudžetas. Jame pajamos sumažintos 2 mlrd. litų, o išlaidos viršija įplaukas maždaug 5 mlrd. litų. Atskirus deficitus turės „Sodra" ir vietos valdžia.
Kol kas mums sekasi finansuoti deficitą: skolinamės palyginti neblogomis sąlygomis. Žinoma, norėtųsi, kad padėtis būtų daug geresnė, tačiau ir dabar ji nėra dramatiška.
– Premjeras Andrius Kubilius prognozavo, kad sunkmetis turėtų baigtis 2011-aisiais. Jūsų nuomone, ar krizė jau pasiekė dugną? Kada galime tikėtis atsigavimo?
– Nesiimčiau spėlioti, ar jau pasiekėme dugną. Turiu vilties, kad trečiojo ketvirčio finansiniai rodikliai bus geresni negu antrojo. Kad ir kaip būtų, manau, kad šiemet pasieksime dugną. 2010 metai bus pozityvesni, nors tam tikrų sunkumų sukels Ignalinos atominės elektrinės uždarymas. Tai kiek sulėtins mūsų krašto ekonomikos atsigavimo tempą, tačiau 2011-aisiais jau tikimės augimo.
Žinoma, ekonomikos atsigavimas priklausys ne tik nuo mūsų, bet ir nuo to, kaip reikalai klostysis pasaulio rinkose. Būdama maža šalis Lietuva priklauso nuo situacijos Vakarų Europoje, Amerikoje, Azijoje.
Priversti skolintis
– Per pirmąjį šių metų pusmetį Vyriausybė pasiskolino apie 7 mlrd. litų. Kai kas teigia, kad valstybė jau visiškai praskolinta ir greitai kils grėsmė, jog neturėsime iš ko grąžinti skolų. Ar tai tiesa?
– Skaičiai iš tikrųjų labai dideli. Tačiau tuos 7 mlrd. litų sudaro ne grynasis skolinimasis (naujų skolų suma, iš kurios atimamos grąžintos skolos), bet bendrasis skolinimasis - pinigai skirti ir apyvartinėms lėšoms.
Sutinku, kad Vyriausybės skolinimosi mastai labai dideli, norėčiau skolintis gerokai mažiau. Tačiau biudžeto deficitą būtina kažkaip finansuoti, todėl ir skolinamės. Reikia pasakyti, kad nevykdant griežtos fiskalinės politikos mūsų skolos tik dar labiau didėtų.
– Ant Vyriausybės dėl siūlymų apkarpyti biudžetą, didinti mokesčius, mažinti socialines išmokas dantis griežiantys politiniai oponentai įsitikinę, kad einama neteisingu keliu. Esą reikėtų nesibaiminti didesnio deficito, skolinantis stimuliuoti verslą ir skatinti vartojimą. Kodėl toks scenarijus netinkamas Lietuvai?
– Tokie siūlymai tiktų, jei Lietuva būtų didelė šalis, turinti rezervinės valiutos. Pavyzdžiui, Jungtinės Amerikos Valstijos ir Didžioji Britanija tiesiog spausdina dolerius bei svarus sterlingų. Šios valstybės yra didelės ir jas vidaus vartojimas gali ištraukti iš krizės.
Lietuvos ekonomika pastaraisiais metais sparčiai augo dėl vidaus vartojimo. Tačiau jį finansavome ne tuo, ką uždirbdavome, o pigiomis paskolomis. Dabar pigiai skolintis neturime jokių galimybių. Žinoma, galime įsivaizduoti, kad Vyriausybė iš kur nors gautų pasiskolinti 10 mlrd. litų ir tuos pinigus panaudotų mokestinėms lengvatoms, kokioms nors socialinėms išmokoms, tačiau kas iš to? Pirminis efektas būtų, kurį laiką pavartotume, tačiau vėliau ekonomika ir vėl smuktų. Juk nuolat skolintis negalime, nes valstybės skolos per porą metų pasiektų 100 proc. BVP.
Mažos, atviros ekonomikos valstybės, tokios kaip Lietuva, priklauso tik nuo to, ką pagamina ir parduoda užsieniui. Barono Miunhauzeno pavyzdžiu, kai pats gali ištraukti save už plaukų, šiuo atveju pasekti negalime, nes mūsų potencialas per mažas.
Kalbasi su bankais
– Ekonomikos atsigavimas neįmanomas be verslo atsitiesimo. Tačiau šalį į gilesnę recesiją stumia bankai, verslininkams ir privatiems vartotojams smarkiai sumažinę paskolų išdavimą. Ar ketinama kaip nors spręsti šią problemą?
– Vyriausybės sprendimai yra daromi ir tam, kad mažėtų palūkanų normos. Palūkanų norma litais iš dalies atspindi bendrą finansinę situaciją ir tai, kad šaliai priskiriama didesnė rizika. Antra vertus, bankai patys litais skolinasi labai didele kaina. Rinkdami indėlius už 9 proc. palūkanas jie negali tų pačių pinigų skolinti su 5 proc. palūkanomis, nes jų veikla paprasčiausiai bus nuostolinga.
Reikėtų pasiekti, kad dabar Vyriausybės vykdoma politika skatintų greitesnį VILIBOR mažėjimą, valstybė mažiau skolintųsi iš vietos bankų ir taip neatimtų išteklių verslui kredituoti. Su bankais rimtai kalbamės ir apie tai, kad į kiekvieną klientą būtų žiūrima individualiai. Puikiai suprantu, kad bankai nekilnojamojo turto plėtojimo projektams nebegali skolinti taip, kaip anksčiau. Tokie projektai rizikingi, neturi paklausos ir prireiks nemažai laiko, kol šis rinkos segmentas atsigaus. Tačiau į eksportą orientuotos gamybos įmonės, nauji verslai galbūt tikrai perspektyvūs. Norėtųsi, kad klientams būtų neskolinama ne todėl, kad Lietuva laikoma nepatikima šalimi, o tik dėl to, jog verslininkas nepateikė gero verslo plano.
– Seimas pritarė Vyriausybės siūlymams iki 21 proc. padidino pridėtinės vertės mokestį (PVM). Natūralu, kad tai skaudžiai atsilieps verslui, didės kainos, mažės vartojimas, įmokos „Sodrai". Kodėl tikitės, kad teigiamos šio mokesčio pasekmės biudžetui bus didesnės nei neigiamos?
– Turimo didelio biudžeto deficito negalime panaikinti tik mažindami išlaidas. Jei eitume vien šiuo keliu, viešojo sektoriaus – sveikatos, švietimo, viešosios tvarkos palaikymo – paslaugas galėtume sutraukti iki tokio lygio, kad jos nebetenkintų nei gyventojų, nei verslo. Visuomet reikia ieškoti balanso.
PVM – plačios bazės mokestis, apimantis beveik visą ekonomikoje vykstančią apyvartą. Jo padidinimas ekonomiškai yra pats paprasčiausias ir patraukliausias. Dabar mūsų šalyje vykstant defliacijos procesams, kai kainos greitai mažėja, galimybės padidėjusią mokesčio dalį perkelti vartotojams yra gana ribotos.
Tiesmuko lygybės ženklo tarp PVM padidinimo ir dramatiškų problemų versle nedėčiau. Vartojimas mažėja, nes mažėja žmonių darbo užmokestis, tirpsta įmonių pelnas, nėra paskolų.
Spręs išmokų galvosūkį
– Rudenį Vyriausybė spręs pensijų ir kitų socialinių išmokų mažinimo klausimą. Kiek vidutiniškai jos galėtų mažėti?
– Kol kas labai sunku pasakyti, kiek reikės mažinti „Sodros" deficitą. Tai priklausys nuo bendrojo valstybės deficito. Galėdami finansuoti 6–8 proc. deficitą, jį turėsime išsidėlioti per visus turimus biudžetus – valstybės, „Sodros", Sveikatos draudimo fondo – ir įvertinti, kokius sprendimus galime priimti.
Iš tiesų paskutiniai duomenys psichologiškai slegiantys. Tačiau nėra taip, kad tokio smukimo mes nesitikėjome. Pagal Finansų ministerijos prognozę numatomas metinis BVP kritimas –18,2 procento.
„Sodros" deficitas jau didelis ir dar didės. Subalansuoti fondo biudžetą galime keliais būdais: didindami socialinio draudimo įmokas ir mažindami įvairias išlaidas. Tačiau reikia atidžiai išnagrinėti, kiek išlaidų galima sumažinti, kiek jų galima finansuoti iš valstybės sąskaitos. Neturiu iliuzijų, kad „Sodros" išmokas pavyktų sumažinti tiek, kad galėtume subalansuoti fondo biudžetą. Tai reiškia, kad daugiau spaustis teks kitose vietose, pirmiausia valstybės biudžeto eilutėse.
Didžiąją dalį – 80 proc. – „Sodros" išlaidų sudaro pensijos. Vyriausybės pateiktame Nacionalinio susitarimo projekte siūloma visas pensijas mažinti 5 proc. arba šias išmokas pirmiausia apkarpyti tiems, kurie jų gauna ne po vieną, ar dirbantiems pensininkams. Tačiau vienodo sprendimo visiems būti negali: dirbančiam pensininkui 5 proc. gal ir nebus didelis nuostolis, o negaunančiam jokių papildomų pajamų – jau drama. Iš atostogų sugrįžus socialinės apsaugos ir darbo ministrui D.Jankauskui, sėsime ir žiūrėsime, ką kur galima padaryti.
Nuosmukio nedramatizuoja
– Antrąjį šių metų ketvirtį BVP smuko 22,4 procento. Pagal šiuos duomenis, recesija Lietuvoje yra didžiausia Europos Sąjungos (ES). Užsienio analitikai prakalbo, kad toks ūkio susitraukimas gali reikšti greitą mūsų šalies viešųjų finansų griūtį, lito devalvavimą ir kreipimąsi į Tarptautinį valiutos fondą (TVF). Ar padėtis iš tiesų tokia dramatiška?
– Iš tiesų paskutiniai duomenys psichologiškai slegiantys. Tačiau nėra taip, kad tokio smukimo mes nesitikėjome. Pagal Finansų ministerijos prognozę numatomas metinis BVP kritimas – 18,2 procento. Seniai matėme, kad nuosmukis bus didelis, pagal tai sumažinome ir valstybės biudžetą.
Jei Vyriausybei bus sudėtinga finansuoti biudžeto deficitą, gali tekti kreiptis TVF ir kitokios tarptautinės paramos. Esame TVF ir ES nariai, turime galimybę naudotis šių organizacijų finansine pagalba. Tačiau su lito devalvavimu tai neturi nieko bendra.
Kitos valstybės, norėdamos pasilengvinti gyvenimą, keičia valiutos kursą, tačiau mums tai - ne sprendimas. Pirmiausia, didžioji dalis valstybės skolos yra užsienio valiuta. Lito devalvavimas reikštų milžiniškas problemas ir valstybei, ir eurais pasiskolinusiems privatiems skolininkams. Sakoma, kad lito devalvavimas atpigintų eksportuojamą produkciją, tačiau pamirštama, kad importuojame daug žaliavos. Vadinasi, ji mums iš karto pabrangtų ir lito devalvavimas jokios pridėtinės vertės mums neduotų. Be to, pakeitus lito kursą susvyruotų gyventojų pasitikėjimas valstybe, žmonių nusivylimas būtų tikrai didelis.
