Genovaitė Vaišnorienė teigia esanti persekiojama nuo 2000–ųjų. Per dešimt metų ji buvo išmesta iš kelių darboviečių, į ją net buvo pasikėsinta. Tačiau nei iš policijos, nei iš kitų valstybės institucijų, net iš Seimo kontrolieriaus įstaigos ar prezidentūros ji nesulaukė pagalbos. Moteris piktinasi, kad norėdama teisėtai valdyti dvylika hektarų giminei priklausančios žemės ji sulaukia tik valstybės institucijų darbuotojų trukdžių.
„Jei su panašiomis kliūtimis susidurtų visi Lietuvos piliečiai, bandyčiau tai suprasti“, – valstybės tarnautojų veiksmus komentuoja moteris. – Tačiau aš atsimušu į biurokratus kaip į sieną, o kitiems viskas klojasi lyg sviestu patepta. Gal jie tepa ne vien sviestu?"
G.Vaišnorienės ir jos giminaičių žemė vilioja ne vieną. Tai nenuostabu, nes jiems priklausantis miškas bei nuo jo atsiveriantis vaizdas yra įamžinti nuotraukoje, puošiančioje pagrindinį Salantų regioninio parko interneto svetainės puslapį.
Patrauklus sklypas
G.Vaišnorienės ir jos giminaičių žemė vilioja ne vieną. Tai nenuostabu, nes jiems priklausantis miškas bei nuo jo atsiveriantis vaizdas yra įamžinti nuotraukoje, puošiančioje pagrindinį Salantų regioninio parko interneto svetainės puslapį.
Moteris LŽ pasakojo sulaukusi ne vienos nekilnojamojo turto agentūros siūlymų parduoti mišką. Tačiau jos netenkino tuo metu siūloma kaina. Dabar ji tvirtai įsitikinusi, kad dedamos visos pastangos žemę perimti nesumokėjus nė lito.
G.Vaišnorienė įsitikinusi, kad labiausiai šios vietos nori Žemaitijoje garsios Monstavičių giminės atstovai, jau dabar valdantys kelis hektarus miško žemės, esančios netoli jos miško, bei nedidelį sklypą jai priklausančio miško viduryje. Tad jų noras prie savo nuosavybės prijungti ir dvylika hektarų G.Vaišnorienei bei jos giminaičiams priklausančio miško yra visiškai natūralus.
„Prieš keletą metų vaikščiodama po savo mišką sutikau Liudą Monstavičienę, – prisiminė G.Vaišnorienė. – Ji lyg tarp kitko pasiūlė man keistis žemės sklypais. Už mano mišką kaimynė siūlė sklypų greta Palangos. Tačiau aš atsisakiau.“
Įtakingi pretendentai
Moteris prisimena, kad L. ir Viktoras Monstavičiai dar 1986 metais Minijos paupyje, beveik pačiame viduryje G.Vaišnorienei priklausančio miško, aštuoniolikmečio sūnaus Rolando vardu įsigijo jos tėviškę, senelio sodybą. Netrukus iš namo iškeldino ir patį senelį. Nors sutartyje buvo numatyta, kad sandoris privalo būti įregistruotas per 3 mėnesius tuomečiame inventorizacijos biure, tačiau V.Monstavičius tai atliko tik 2003–iaisiais, po 16 metų.
„Įdomu, ar pažinčių neturinčiam piliečiui tai pavyktų?“ – svarsto G.Vaišnorienė.
Jos žiniomis, V.Monstavičius yra ne vieno medžiotojų būrelio, kuriems priklauso Žemaitijos elitas, narys. V.Monstavičiaus sūnėnas Albinas Monstavičius – garsus Telšių rajono verslininkas, taip pat ne vieno medžiotojų būrelio narys, policijos rėmėjas bei medienos perdirbimu užsiimančios individualiosios įmonės savininkas. Šis vyriškis priklauso tam pačiam medžiotojų būreliui, kaip ir dabartinis jos darbdavys, Palangos vaikų reabilitacijos sanatorijos direktorius Zigmantas Paulauskas.
Tiesa, A.Monstavičius tvirtina nepažįstantis jokios G.Vaišnorienės, o su savo dėde V.Monstavičiumi jau kurį laiką nebendraujantis.
„Nepastebėjo“ malūno
G.Vaišnorienės tėvas Ignas Kęstutis Paulauskas prašymą natūra atgauti Kretingos rajone Dauginčių kaime turėtą žemę parašė dar 1991 metais. Tačiau įveikti biurokratines kliūtis pavyko tik 1999–aisiais. Tik tėvas to nebesulaukė, tų pačių metų pradžioje jis palūžo ir pasitraukė iš gyvenimo. Po jo mirties G.Vaišnorienė gavo pažymą iš Registrų centro apie atgautą nuosavybę, tačiau nei mišku, nei upės pakrante, nei buvusio vandens malūno pamatais ji negali disponuoti, nes jai neleidžiama atlikti kadastrinių matavimų. Niekas iki šiol negali atsakyti, kodėl.
„Iš pradžių nepavyko įrodyti, kad prieš karą toje vietoje stovėjo vandens malūnas, kurio pamatai bei sienų likučiai išlikę iki šių dienų, – pasakoja G.Vaišnorienė. – Net nepatyrusia akimi matyti, kad ten būta akmeninio statinio, tačiau saugomų teritorijų specialistai tai kategoriškai neigė, o valstybės įmonės Registrų centro darbuotojai dėl nežinomų priežasčių atsisakė jį registruoti. Sutiko tik kai archyvuose radę visus įmanomus dokumentus įrodėme, kad iki 1939 metų malūno toje vietoje tikrai būta.“ Moteriai pavyko rasti net 1946 metų topografinį žemėlapį bei pasiekti, kad malūnas būtų pažymėtas Salantų regioninio parko žemėlapyje. Tačiau, jos teigimu, iškart po to kažkokiu nežinomu būdu tarp miško ir upės pakrantės visuose planuose atsirado valstybinės reikšmės kelias. "Niekas negalėjo paaiškinti, kaip man priklausančioje žemėje be mano sutikimo atsirado kelias, kuris niekur neveda. Iš pradžių nurodytas jo plotis buvo 8 metrai, vėliau – 6 metrai. Tik vėliau suvokiau, kad tai gali būti viena iš dirbtinai man sudarytų kliūčių pakrantėje atstatyti kadaise buvusį vandens malūną. Juk į abi kelio puses nubrėžiamos kelių metrų pločio apsauginės juostos, o nuo vandens ribos taip pat yra apsauginė juosta, tad likusiame siaurame sklypelyje realiai nieko negalėsiu statyti," – apmaudžiai kalbėjo G.Vaišnorienė. Ji prisiminė ir Salantų regioninio parko direktoriaus Modesto Šečkaus žodžius, ištartus po vieno ginčo: „Padarysiu viską, kad savo žemėje tu nieko negalėtum daryti.“
Tačiau tik 1986 metais ten pat pastatą įsigijusiems Monstavičiams viskas klojosi daug sklandžiau nei G.Vaišnorienei. Iš pradžių jiems pavyko gauti 30 arų sklypą aplink pastatus, kurių jie ilgai net neįteisino, po kurio laiko – dar 50 arų.
Salantų regioninio parko direkcijos vadovas M.Šečkus ilgai nenorėjo pripažinti, kad toje Minijos vietoje išties būta vandens malūno. G.Vaišnorienės manymu, parko vadovas jos valdose elgiasi lyg kolūkio pirmininkas. Jis nuolat pabrėžia, kad tai – rekreacinė parko teritorija, kuri privalo būti prieinama visiems. Pasak moters, M.Šečkus kur tik galėdamas cituoja 1992 metų Vyriausybės nutarimo Nr. 343 dalį, kurioje kalbama apie rekreacinių teritorijų lankymą: "Žemės, esančios nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, savininkai ir naudotojai negali trukdyti lankyti saugomų kraštovaizdžio objektų, taip pat teritorijų planavimo dokumentais nustatytų rekreacinių teritorijų." Tai jis esą įrodinėjo ir praktiškai – jos žemės sklype organizuodavo įvairias vasaros stovyklas, sąskrydžius, poilsiaudavo pats.
Kitiems sekasi geriau
Tačiau tik 1986 metais ten pat pastatą įsigijusiems Monstavičiams viskas klojosi daug sklandžiau nei G.Vaišnorienei. Iš pradžių jiems pavyko gauti 30 arų sklypą aplink pastatus, kurių jie ilgai net neįteisino, po kurio laiko – dar 50 arų. Net negyvendami toje sodyboje šie visus tuos metus naudojosi jiems nepriklausančiu mišku. Ir tuo, į kurį pretendavo G.Vaišnorienė, ir valstybiniu. Moters duomenimis, sode buvo iškirsti vaismedžiai, o miške – ne viena pušis ir ąžuolas, nors be specialaus leidimo to negalima daryti, mat miškas yra saugomoje teritorijoje, Salantų regioniniame parke.
„Pamačiusi kelmus savo miške pranešiau Kretingos rajono aplinkos apsaugos agentūrai, – prisiminė G.Vaišnorienė. – Tačiau atvykę specialistai jokių pažeidimų nenustatė. Nenuostabu, juk V.Monstavičius su jais kartu medžioja, tiekia jiems medieną bei žvėrieną.“
Pasak moters, šiuo metu Monstavičiai rekonstravo gyvenamąjį pastatą, o šalia jo susirentė milžinišką šiltnamį, kuriam saugomoje teritorijoje pastatyti taip pat reikia atskiro leidimo. Beje, tas pats V.Monstavičius Minijos pakrantėje, greta savo sodybos, G.Vaišnorienei priklausančiame žemės sklype esą rengdavo apskrities policijos pareigūnų sąskrydžius. Moteris atsimena, kad 2000–aisiais ji atsitiktinai užklydo į savo valdas ir nustebo išvydusi šimtus nepažįstamų žmonių. Tačiau jai ėmus protestuoti sulaukė nuoširdaus patarimo: „Ponia, jums būtų naudinga draugauti su policija.“
Po kelių dienų į jos namus atėjo policijos pareigūnai ir apklausė. „Mane kaltino, kad aš padegiau Monstavičių ūkinį pastatą, – piktinosi moteris. – Tačiau kaltinimai vėliau buvo paneigti. Beje, jis galėjo užsidegti dėl kitos priežasties – jame buvo verdama naminė degtinė.“
Suplanuota avarija?
G.Vaišnorienės atmintin labiausiai įstrigo diena, kai iš šalutinio kelio dideliu greičiu išvažiavęs automobilis užtvėrė kelią jos vairuojamai mašinai (per avariją moteris buvo sunkiai sužalota). Eismo įvykis įvyko praėjus kelioms dienoms po televizijos laidos, kurioje buvo narpliojama ši istorija dėl žemės. Gal tai tik sutapimas, tačiau avariją sukėlusio automobilio vairuotojas tik prieš kelias dienas buvo apdraudęs savo gyvybę, o automobilį – kasko draudimu.
G.Vaišnorienė sužinojo, kad jai gydantis į jos darbovietę, Kretingos pedagoginę psichologinę tarnybą, buvo atėjęs aukštas pliktelėjęs vyriškis ir ilgai apie kažką kalbėjosi su tarnybos vedėja. Praėjus kiek laiko po šio vizito buvo panaikintas G.Vaišnorienės etatas ir moteris buvo atleista. "Beje, kolegų apibūdintas vyriškis labai panašus į A.Monstavičių", – 2003 metų įvykius prisimena moteris.
Dar po kelerių metų G.Vaišnorienė dėl psichologinio spaudimo buvo priversta išeiti iš kitos darbovietės (Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro Palangos skyriaus). Šiuo metu ji tvirtina patirianti didžiulį spaudimą dabartinėje darbovietėje, vaikų sanatorijoje „Gintaras“, kurios direktorius esą medžioja sykiu su V.Monstavičiumi.
"Sunkaus charakterio moteris, – G.Vaišnorienę LŽ apibūdino po sodybos kiemą, kur mėtėsi keli šernų kailiai, besisukiojanti L.Monstavičienė. – Girdėjome, kad ji turi problemų ir darbe."
