Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 spalio 23d. 20:59

Musulmonai, LGBTQ, romai – ką reiškia būti kitokiam Lietuvoje?

Migrantų kasdienybė Rūdninkų poligone
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Migrantų kasdienybė Rūdninkų poligone
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) sociologė Milda Ališauskienė sako, kad mūsų visuomenė sunkiai priima kitos kultūrinės, religinės ar lytinės tapatybės asmenis, o neigiamos nuostatos išryškėja priklausomai nuo aktualijų. „Mes nuolatos turime grupes, kurios susiduria su neigiamu požiūriu“, – interviu 15min teigia profesorė.

Prasidėjus migrantų krizei išryškėjo neigiamos visuomenės nuostatos kitų kultūrų bei religinių grupių, ypač musulmonų, atžvilgiu.

„Kilo klausimas žemę do ju dezinfekuos ar sluoksni nuiminės ir utilizuos.“

„Nelegaliai kirto sieną-tai nusikaltimas,kokių dar reikia jiems paslaugų?Pas mus įdomiai yra skirstomi nusikaltėliai,pavogei vištą-kalėjimas,sužalojai žmogų-laisvai vaikštai,atėjai nekviestas ir be dokumentų į svečius-pasitinkam su pyragais ir šiltais namais.“

„Visų pirma jie yra pažeidėjai kirtę nelegaliai sieną,o antra tarp jų gali būti nusikaltelių,žmogžudžių,prievartautojų,tad siųskite juos namo.“

„Labai gerai,dar baisesnes padaryti-tekariasi,skandinasi-žinojo svolačiai kur eina...“

„Visi klaidatikiai islamistiniai atvykėliai yra ekonominiai valkatos, veltėdžiai ir nusikaltėliai, o ne pabėgeliai, todėl jiems Ženevos konvencija netaikoma. Deporthokite juos be teisės grįžti kuo greičiau!“

Tai tik keli pavyzdžiai iš to, kokie komentarai (jų kalba netaisyta – 15min) pasipila po straipsniais apie į Lietuvą iš Baltarusijos atkeliaujančius migrantus.

Migrantai – tik viena iš diskriminaciją patiriančių grupių

M.Ališauskienė atkreipė dėmesį, kad kitokio žmogaus priėmimo problema susijusi ne vien su pastarųjų mėnesių įvykiais – migrantų krize – o yra gerokai senesnė.

Anot jos, klausimai apie tai, kaip visuomenė mato kitokį žmogų, aktualizuoti ir 2015-aisiais, Europoje kilus migrantų krizei.

„Matome, kad požiūris į kai kurias visuomenės grupes išlieka nuosekliai neigiamas arba šiek tiek, kai kuriais aspektais, neutralėja, bet yra visuomenėje grupių kurios patiria neigiamą požiūrį, o migrantai – tik viena iš jų“, – kalbėjo ji.

Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./„Lietuvos Šeimų Sąjūdžio“ akcija dėl migrantų
Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./„Lietuvos Šeimų Sąjūdžio“ akcija dėl migrantų

„Šalia yra romai – Lietuvoje itin stigmatizuojama grupė. Penketuke labiausiai nemėgstamų visuomenės grupių visą laiką matome įvardijamus musulmonus, LGBT bendruomenės narius.

Dabar neigiamo požiūrio paaštrėjimas ypač matosi transseksualių asmenų atžvilgiu. Mes nuolatos visuomenėje turime grupes, kurios susiduria su neigiamu požiūriu, o šiuo metu, kadangi viešajame diskurse migrantų klausimai dominuoja, tai ir neigiamas požiūris į juos išryškėja“, – paaiškino M.Ališauskienė.

Kultūriškai ir socialiai uždara visuomenė

Lietuvos gyventojų nuomonę apie skirtingas žmonių grupes (romus, žydus, musulmonus, LGBTQ bendruomenę ir t.t.) nuo 2005 metų atlikdamas apklausas tiria Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų institutas.

Praėjusių metų apklausa parodė, kad religijų kontekste didžiausia socialinė atskirtis išlieka musulmonų atžvilgiu.

„Palankiau vertinamos atskiros migrantų grupės (atvykstantys studijuoti ar pas savo šeimos narius / šeimos susijungimo tikslais), tuo tarpu darbo migrantų, pabėgėlių iš musulmoniškų kraštų priėmimas vertinamas mažiau palankiai. Didelė dalis gyventojų (beveik 7 iš 10) pritartų Baltarusijos gyventojų, atvykstančių dėl ypatingų humanitarinių priežasčių, priėmimui“, – skelbiama apklausoje.

Taip pat pabrėžiama, kad šalies visuomenė tebėra kultūriškai ir socialiai uždara, o didelei gyventojų daliai (69 proc.) atrodo, jog pabėgėliai gali padidinti šalies nusikalstamumo lygį.

Nemaža dalis apklaustųjų (62 proc.) mano, kad pabėgėliai gali sukelti socialinių neramumų.

2020 metais nuostatos pabėgėlių grupės atžvilgiu buvo švelnesnės nei 2016-aisiais.

Pastebėta, kad 2020 metais nuostatos pabėgėlių grupės atžvilgiu buvo švelnesnės nei 2016-aisiais, migrantų krizei Europoje pasiekus piką.

Atsižvelgiant į tai, kad neigiamas požiūris į vieną ar kitą visuomenės grupę glaudžiai susijęs su aktualijomis, galima įtarti, jog naujausiose apklausose požiūris į migrantus (taip pat ir pabėgėlius) pasikeis į neigiamą pusę.

Tyrimo metu domėtasi, šalia kurių visuomenės grupių gyventojai nenorėtų gyventi.

Net 58 proc. nurodė romus, 54 proc. – iš įkalinimo įstaigos išėjusius asmenis.

Labiausiai neigiamai vertinamų grupių penketuke atsidūrė žmonės su psichine negalia, musulmonai, homoseksualūs asmenys. Atitinkamai jų kaimynystėje nenorėtų gyventi 45, 41 ir 36 proc. tyrimo dalyvių.

Tos pačios visuomenės grupės figūruodavo ir ankstesnėse apklausose.

Išsamią 2020 metų visuomenės nuomonės apklausą rasite ČIA.

Ankstesnių metų apklausos – ČIA.

15min kalbinta M.Ališauskienė paaiškino, jog tikimybė, kad tas pats žmogus turės tiek ksenofobines, romafobines, homofobines bei antisemitines pažiūras, yra labai didelė.

123RF.com nuotr./Homoseksuali pora
123RF.com nuotr./Homoseksuali pora

Anot pašnekovės, Lietuvoje, kaip ir daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių, kurioms būdingos homogeniškos visuomenės, žmonės, atstovaujantys kitokiai etninei grupei, rasei, tikėjimui, sulaukia neigiamo požiūrio.

Be abejo, svarstė ji, mes neturime kolonijinės patirties, kokią turi dauguma Vakarų Europos valstybių, ir kuriose ilgus metus gyvena iš kitų kultūrų atvykę asmenys.

„Mes, Rytų europiečiai, tokios patirties neturime ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl santykis su kitokiu žmogumi – kad ir kas jis bebūtų – komplikuotas ir ypač paaštrėja krizių akivaizdoje.“

Svarbus ne tik visuomenės, bet ir valstybės požiūris

Kalbėdama apie integraciją 15min pašnekovė pastebėjo, kad svarbus ne tik visuomenės, bet ir valstybės požiūris: ar institucijos veikia taip, kad valstybiškai žiūrėtų į šiuos žmones, kurie nepriklauso daugumai, bet yra piliečiai arba nori jais tapti – ar tam sudaromos tinkamos sąlygos?

Ar ugdymo įstaigos yra pasiruošusios priimti kitokius žmones ir suteikti jiems išsilavinimą? Ar priimti kitokias kultūrines tradicijas ir lūkesčius medicininei apžiūrai turinčius žmones pasiruošusios gydymo įstaigos?

Jono Petronio, VDU nuotrauka/Milda Ališauskienė
Jono Petronio, VDU nuotrauka/Milda Ališauskienė

„Dar kitas lygmuo – valstybės. Ar mes kuriame įstatymus tokius, kad matytume visus Lietuvos piliečius arba galėtume vykdyti savo tarptautinius įsipareigojimus priimant žmones, kurie mūsų šalyje ieško saugaus prieglobsčio? Ar mes pasiruošę tuos įsipareigojimus vykdyti ir įstatymiškai juos esame įtvirtinę?“ – klausimus kėlė pašnekovė.

Kalbėdama apie visuomenės apklausas, kurios rodo, kad daugelis nenorėtų gyventi šalia kitokių žmonių – romų, LGBTQ, musulmonų ir panašiai, pašnekovė atkreipė dėmesį, kad apie kai kuriuos tapatumus dažnai nė nenutuokiame.

Pavyzdžiui, sakydamas, kad nenori dirbti ar gyventi šalia LGBTQ asmens, galbūt nė nežinai, kad tavo kolega ar šeimos narys priklauso šiai visuomenės daliai.

Anot jos, taip pat negalima atmesti tikimybės, kad neigiamas požiūris apie vieną ar kitą žmogų yra suformuotas:

„Galbūt žmogus neturėjo galimybės pats susižinoti ar pabendrauti, o vadovaujasi suformuota nuomone.“

Visuomenės susiskirstymas: mes – geri ir jie – blogi

Paklausta, o iš kur atsiranda skirstymas į mes – geri, ir tie kiti – blogi, sociologė paaiškino, kad tai priklauso nuo šeimos ir visuomenės vertybių, kurios perduodamos ugdymo proceso metu.

„Tai yra tos vertybės, kurias gyvenimo tėkmėje užtvirtina ir žiniasklaida, viešasis diskursas, kuris atliepia vienokį ar kitokį vertybių rinkinį. Tos vertybės, kad štai yra kažkokie lūkesčiai visuomenėje gyvenančiam žmogui, mes esame į jas įvedami nuo mažumės.

Turint orientyrą kas mes nesame, mums lengviau gyventi ir žinoti kas mes esame. Kitaip tariant, įvairios teorijos kalba apie tai, kad kai mes save apibrėžiame, pirmiausiai nusakome ne kas mes esame, bet kas nesame“, – teigė M.Ališauskienė.

Kai apklausose klausiama apie musulmonus, dažniausiai įsivaizduojami žmonės, kurie turėtų būti įvardijami kaip teroristai.

Pašnekovės žodžiais kalbant, supratimas kas mes esame reikalauja žymiai didesnės savirefleksijos, savianalizės ir įsivardijimo, todėl tendencija tokia – apibrėžti, kas mes nesame.

O kas mes esame? Čia, anot M.Ališauskienės, galima maždaug įsivaizduoti tokį medialinį lietuvį: baltaodis vyras, gyvenantis heteroseksualioje šeimoje, greičiausiai turintis vaikų, kažkokį išsilavinimą.

„Čia būtų galima spekuliuoti, kas yra vidutinis lietuvis, tačiau labai aišku, kas nėra toks lietuvis, nuo kurio kuriama tam tikra socialinė distancija. Tai jau mano minėtos penkios grupės. Vėlgi, reikėtų klausti...

Tarkime, musulmonų atsiradimas tarp labiausiai nemėgstamų grupių visada kvestionuotinas, nes ką reiškia nemėgti musulmonų, kai Lietuvoje jau kiek laiko šalia gyvena totoriai. Aišku, galima kalbėti apie jų religinio tapatumo intensyvumą, kiek jie save kasdienybėje išreiškia kaip musulmonus. Matyt, kai apklausose klausiama apie musulmonus, tai dažniausiai įsivaizduojami žmonės, kurie turėtų būti įvardijami kaip teroristai“, – kalbėjo ji.

AFP/ „Scanpix“ nuotr./Pasienyje įstrigę migrantai
AFP/ „Scanpix“ nuotr./Pasienyje įstrigę migrantai

Musulmonas = teroristas: kaip atsirado šis mitas?

Kodėl susiformavo nuomonė, kad islamas ir terorizmas – neatsiejamos sąvokos?

15min kalbinta sociologė pritarė, kad prie to labai prisidėjo Rugsėjo 11-osios įvykiai bei po jų pasipylę Holivudo filmai, kuriuose musulmonai dažnai ir vaizduojami kaip negailestingi teroristai.

Bendraudama su skirtingas religijas tyrinėjančiais mokslininkais M.Ališauskienė pastebėjo, kad prie to prisidėjo ir Šiaurės pusrutulio Vakarų šalims būdingas mokslo iškilimas ir pozityvizmas, dėl kurio religijos vaidmuo buvo labai nuvertintas.

Visuomenei trūksta žinojimo, kuris mus turėtų pasiekti per švietimo sistemą.

„Šiose valstybėse religijos vaidmuo visiškai eliminuotas iš viešosios erdvės, o mokslinio žinojimo apie religiją lygis išliko minimalus. Religijos mokslo, pažinimo klausimai iškrito iš švietimo sistemos.

Ką mes turime – matome, kad visuomenėje mažėja žinojimo apie įvairias religijas, mažėja supratimo ir tai ypač pasimatė po Rugsėjo 11-osios, kai suklestėjo stereotipiniai įvaizdžiai. Visuomenei trūksta žinojimo, kuris mus turėtų pasiekti per švietimo sistemą“, – paaiškino sociologė.

Ji pridūrė, kad per pastaruosius 20 metų kai kuriose šalyse bandoma sugrįžti prie diskusijų, iniciatyvų, didėja supratimas, kad apie religijų reikšmę būtina kalbėtis, o šalia gyvena žmonės, kuriems religinė tapatybė yra labai svarbi.

„Faktas, kad mokslo raida, kurioje buvo pozityvistinis mąstymas, kad religija nėra modernios visuomenės gyvenimo dalis – nepasiteisino būtent šiuo aspektu“, – sakė M.Ališauskienė.

Neigiamos nuostatos – išmoktos

Paklausta apie neapykantos kalbą bei ne vieną smurto prieš mažumas atvejį Lietuvoje pašnekovė pabrėžė, kad būtina užtikrinti kokybišką prevenciją bei kelti klausimus, kiek visuomenė ir valstybė toleruoja smurto protrūkius.

„Dabar dažnai kalbama apie tai, kad auka pati kalta, kad kažkur ne ten ėjo, ne tą padarė, išprovokavo smurtautoją savo pasirodymu ir visiškai nekalbama apie tai, kodėl smurtautojas sau leidžia taip elgtis ir kodėl visuomenė to nepasmerkia. Tai visuomenės nepakantumo smurtui ugdymo reikalas“, – sakė sociologė.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Protestuotojai užtvėrė eismą
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Protestuotojai užtvėrė eismą

Neigiamas požiūris ir neapykanta – išmokstami. Anot M.Ališauskienės, tą įrodo skirtingi tyrimai.

Pavyzdžiui, pastebėta, kad vaikai, skirstydami įvairias žmonių figūrėles, odos spalvos kaip išskirtinio bruožo nė neišskiria.

Paprastai kalbant, jeigu vaikui nėra pasakoma, kad kitos rasės, religinės tapatybės ar kultūros žmogus yra blogas, tai jam šie bruožai ir nėra svarbūs.

„Tai tos pačios vertybės, kurias mes įgyjame, atsinešame iš šeimos, mokyklos. Dažnai gali girdėti politkorektiškumo priekaištą, bet tame yra daug gilaus suvokimo, ką kiekvienas mūsų kalbėdamas daro esančiam šalia.

Ne veltui gilesnes tradicijas turinčios valstybės atkreipia dėmesį, kad labai svarbu apie tai kalbėti, atkreipti dėmesį į tai, kaip mes kalbame apie kitą žmogų, kokias etiketes lipdome ir kaip tai paveikia tą žmogų. Jautrumas kitam ir kito išgyvenimui veda prie labiau išmąstančios savo būtį visuomenės“, – svarstė sociologė.

Visuomenės požiūris keičiasi, nors ir lėtai

„Mūsų visuomenė yra pereinamajame laikotarpyje. Atėjome iš sistemos, kurioje iš viršaus būdavo labai aiškiai nuleidžiama kas yra kas. Buvome tam tikro socialinio eksperimento laboratorijos triušiais, bet dabar turime galimybę pereiti į kitą etapą visuomenės ir valstybės gyvenime“, – kalbėjo M.Ališauskienė.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Eitynių akimirkos
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Eitynių akimirkos

Pašnekovė 15min sakė, kad žvelgiant į visuomenės apklausas matoma dinamika:

„Matau, kad vyksta pokytis požiūryje, pavyzdžiui, į religines mažumas. 2007 metais didesnė visuomenės dalis buvo neigiamai nusistačiusi įvairių religinių mažumų atžvilgiu, o jau po 7 metų nedidele dalimi proporcija keičiasi. Didėja visuomenės dalis, kuri yra neutraliai vertinanti. Tas vertinimas ateina iš žmonių, kaip rodo tyrimas, kurie pabendrauja, susiduria su tomis grupėmis.

Kitas dalykas – amžius. Matome, kad vyresnio amžiaus grupėse vertinimai dažnai lieka tokie pat, o jaunesnio amžiaus grupėse kinta. Galime spėti, kad prie to prisideda atsivėrusios sienos, žmonės daugiau keliauja ir mato kitas visuomenes. Galimybę pažinti atveria ir internetas. Visa tai daro įtaką žmonių požiūrio pokyčiams. Jie vyksta, bet galbūt ne taip greitai, kaip norėtųsi.“

Ar visuomenės pokytį turi ir gali paskatinti valstybė?

Sociologė tuo neabejojo ir pabrėžė, kad visų svarbiausia – kokybiška švietimo sistema, kurioje aiškiai įvardijami tikslai, ko mes iš jos tikimės: ar žmogaus parengimas gyvenimui visuomenėje yra sistemos dalis?

Sakyti, kad viskas nuspalvinta vien tamsiomis spalvomis, irgi negalima.

„Parengimas apima labai daug. Ir suvokimą lyčių vaidmenų, ir santykių tarp įvairaus amžiaus grupių, ir santykį su kitokiais žmonėmis, nepriklausančiais tavo etninei, religinei grupei; kultūrinės įvairovės pažinimas, suvokimas savo teisių ir pareigų, indėlio į visuomenės gyvenimą. Šiuos klausimus mes labai aštriai pamatėme iškilusius tiek pandemijos kontekste, tiek ir dabar migracijos kontekste.

Žinoma, iš to, ką matau viešoje erdvėje, tikrai nenorėčiau sakyti, kad vienareikšmiškai lietuviai yra neigiamai nusistatę prieš migrantus. Juk žinome ir kiek yra įvairių iniciatyvų, skirtų padėti šiems žmonėms. Renkami daiktai, pinigai – iniciatyvų tikrai yra, tik gal ne tiek, kad pakaktų užtikrinti civilizuotą priėmimą, tačiau jų yra. Taigi, sakyti, kad viskas nuspalvinta vien tamsiomis spalvomis irgi negalima“, – teigė M.Ališauskienė bei pridūrė, kad siekiant pokyčio ir visuomenės švietimo labai svarbią vietą taip pat užima žiniasklaida.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

SEB verslo augimo programa

01:37:23

OfiSPA – vieta dirbti ir nepavargti

Video

00:21
41:07
04:43

15min metų knygų rinkimai

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie 15min