Daugeliui mūsų nesunku apsispręsti, kur šarvoti mirusį artimą žmogų. Tačiau Žmonių palaikų laidojimo įstatymo naujosios nuostatos, įsigaliojusios dar liepą, šį pasirinkimą itin komplikavo. Jos lėmė, kad ypač mažuose miesteliuose žmonės jau prarado ar netrukus praras galimybę gauti visas ritualines paslaugas. Akivaizdu, kad sunkmečiu jiems teks už jas mokėti brangiau ir ieškoti pagalbos toli nuo namų.
Verčiasi kaip kas išmano
Į minėto įstatymo girnas, be kitų mažų miestelių, pateko daugiau kaip 2 tūkst. gyventojų turintis Kudirkos Naumiestis. Jis neseniai liko be vienintelės čia buvusios šarvojimo salės, kuri priklausė seniūnijai. Pasak seniūno Alfredo Puidos, jie buvo priversti uždaryti beveik tris dešimtmečius veikusią vienintelę mieste šarvojimo salę. Ši salė buvo įrengta daugiabutyje. Pagal naująsias įstatymo nuostatas tai yra neleistina. „Niekur kitur atidaryti šarvojimo salės negalime – nėra patalpų“, – aiškino seniūnas.
Tad dabar šio miestelio gyventojai verčiasi kaip kas išmano – vieni mirusiuosius šarvoja namie, kiti – kultūros namuose. Tačiau šiuos statybininkai netrukus pradės remontuoti.
„Jau visą mėnesį sukame galvas, kur surasti mirusiesiems šarvoti tinkamas patalpas. Nei savivaldybė, nei seniūnija ar bendruomenė tinkamų neturi“, – guodėsi A.Puida.
Reikalavimai – visiems vienodi
Minėto įstatymo reikalavimai itin griežti – šarvojimo salės gali būti įrengiamos ne arčiau kaip 50 metrų nuo gyvenamųjų namų, patalpose privalo būti įrengta oro kondicionavimo sistema, pagalbinės patalpos mirusiojo artimiesiems. Nemaži reikalavimai keliami ir mirusių žmonių vežimu, jų palaikų tvarkymu užsiimančioms bendrovėms.
Visos jos nuo liepos mėnesio privalo turėti visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų išduodamus leidimus – higienos pasus ir Aplinkos ministerijos išduotas licencijas. Higienos pasus iš 190 Lietuvoje veikusių ritualinių paslaugų firmų turi apie 120, licencijas šiuo metu gavusios tik 25.
Šių dokumentų nereikia tik parapijų ir kaimų bendruomenių šarvojimo salėms, kur šarvojami mirę tų bendruomenių nariai. Savivaldybėms ar seniūnijoms, taip pat privačioms bendrovėms priklausančios salės privalo turėti ir higienos pasus, ir licencijas. Duobkasiai ar kiti smulkūs paslaugų teikėjai jau nebegali dirbti pagal verslo liudijimus.
Įžvelgia rinkos monopolizavimą
LŽ kalbinta Pabaltijo laidojimo paslaugų teikėjų sąjungos prezidentė Gražina Tumosienė teigė mananti, kad minėtais sugriežtinimais siekta ne gerinti paslaugų kokybę, o monopolizuoti rinką. „Tai dabar ir vyksta. Mažos įmonės ar pavieniai asmenys, pirkę verslo liudijimus, nyksta. Be šarvojimo salių ir kitų paslaugų lieka ne tik Kudirkos Naumiestis, bet ir kiti miesteliai“, – pažymėjo ji.
G.Tumosienės nuomone, kai kas yra suinteresuotas sužlugdyti smulkias įmones, kad šios netrukdytų kitoms atsiriekti kuo didesnės šių paslaugų rinkos dalies. Visų pirma – didesniuose šalies miestuose.
Mažesniuose mietuose ir miesteliuose ritualinių paslaugų gali apskritai nebelikti, nes ne visos smulkios firmos sugeba įsigyti brangią patalpų kondicionavimo sistemą, vykdyti kitas sugriežtintas sanitarines ir higienos normas. Todėl iš beveik 200 ritualines paslaugas teikusių Lietuvos įmonių netrukus gali likti tik 100 ar dar mažiau.
Siekia europinių standartų
Galimybės, kad monopolizuojama ritualinių paslaugų rinka, neatmetė ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas. Tačiau, anot jo, „nieko nedaryti jau nebuvo galima“.
„Mūsų komitetas sulaukė daugybės skundų, kad ritualinių paslaugų verslas buvo visiškai nekontroliuojamas. Laidojimo paslaugų įmonė įsikurdavo vagonėlyje, žmonių palaikai būdavo pervežami krovininiais automobiliais. Vadinamoji prekyba kūnais, nekorektiškas elgesys su mirusiuoju ir jo artimaisiais jau buvo tapę įprastu reiškiniu. Todėl ilgiau to toleruoti negalėjome“, – LŽ aiškino A.Matulas.
Jis tikino, kad griežtinant reikalavimus ritualinių paslaugų verslą siekiama „pakelti“ iki tokio lygio, koks yra daugelyje Europos Sąjungos šalių.
Tačiau A.Matulas užsiminė, kad įstatymai dar gali būti taisomi. „Yra daug religinių ir kaimo bendruomenių ar net privačių asmenų, kurie reikalui esant nuomoja salę numirėliui šarvoti, turi katafalką ir veža mirusiuosius, kasa duobes. Tad šituos dalykus gal reikėtų nors kiek liberalizuoti“, – svarstė Seimo komiteto pirmininkas.
