Dažniausios savižudybių priežastys
Vilniaus universiteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros dėstytojai atliko tyrimą, kurio tikslas – įvertinti savižudybių prevencijos sistemos funkcionavimą Vilniaus mieste.
Iš policijos registruojamų įvykių registro buvo gauti duomenys apie galimus 103 savižudybių atvejus. Iš jų 73 proc. – vyrų, 27 proc. – moterų. Amžiaus vidurkis – 54 metai.
76 proc. artimųjų teigė matę įvairius savižudybės krizės ženklus. Beveik pusė nusižudžiusiųjų kalbėjo apie savo ketinimus.
Susisiekus su nusižudžiusių asmenų artimaisiais buvo atlikti 33 interviu. Pokalbių metu buvo siekiama išsiaiškinti mirties aplinkybes, numanomas mirties priežastis, sveikatos problemas ir sunkumus, ar būta anksčiau bandymų nusižudyti.
Tyrimo metu nustatyta, kad dažniausios savižudybių priežastys – psichikos sveikatos problemos (52 proc.), fizinės sveikatos problemos (46 proc.), finansinės problemos (33 proc.), sunkumai dėl alkoholio vartojimo (24 proc.). Net penktadalis vyrų savižudybių buvo susijusios su prostatos ligomis.
76 proc. artimųjų teigė matę įvairius savižudybės krizės ženklus. Beveik pusė nusižudžiusiųjų kalbėjo apie savo ketinimus. Taip pat 76 proc. šių asmenų prieš mirtį lankėsi pas gydytoją (36 proc. atvejų tai buvo šeimos gydytojas).
Kodėl žmonės nesulaukia pagalbos
Taigi tyrėjai pabrėžė, kad turi būti labiau prieinama psichologinė pagalba asmenims, turintiems fizinės sveikatos sutrikimų (ypač vyrams dėl prostatos). Taip pat faktas, kad dauguma nusižudžiusiųjų ieškojo medikų pagalbos, rodo, kad gydytojai turėtų mokėti geriau atpažinti savižudybės ženklus ir suteikti reikiamą pagalbą arba nukreipti pas reikiamą specialistą.
Tyrimo metu pastebėtas pagalbos tęstinumo trūkumas visose grandyse: tiek po mėginimo nusižudyti, tiek išsirašius po psichiatrinio stacionaro, tiek gydant po pirminio diagnozės nustatymo. Trūksta ir specialistų aktyvumo, kad jie aktyviai siūlytų tęstinę pagalbą, nelaukdami kol pats asmuo jos kreipsis, tiek vadybos, kad žmogumi būtų tinkamai pasirūpinta pereinant jam iš vienos gydymo įstaigos į kitą.
Iš to fakto, kad beveik pusė nusižudžiusiųjų turėjo diagnozuotus psichikos sveikatos sutrikimus, net 27 proc. turėjo psichikos sutrikimo diagnozę ilgą laiką, tačiau būklei pablogėjus nebuvo pastebėta, kad gydymas nebėra efektyvus.
Iš to fakto, kad 39 proc. iš vienokių ar kitokių psichikos problemų turinčių asmenų paskutiniu metu lankėsi pas psichiatrą, akivaizdu, kad medikams trūksta kompetencijos atpažinti šiuos atvejus ar suteikti tinkamą pagalbą.
Gerėjant diagnostikai daugėja ir dramatiškų reakcijų
Vilniaus universiteto docentas dr. Paulius Skruibis teigė, kad labiausiai nustebino savižudybių ir prostatos problemų priklausomybė. Pasak jo, daugiau jokios kitos išvardintos fizinės ar psichikos problemos tokios didelės grupės nesudarė.
Mums norisi, kad šis tyrimas netaptų pretekstu priekaištauti, ką medikai daro ne taip, o leistų pamatyti priežastis, kodėl taip atsitinka.
„Vienas iš įdomių rezultatų, kad penktadalis vyrų turėjo problemų su prostata – diagnozė nebūtinai buvo vėžys ir nebūtinai su mediciniškai nepalankia prognoze. Aišku, šias priežastis vardijo artimieji taip, kaip jiems atrodė. Kai kuriais atvejais jie aiškiai įvardijo, kad buvo jautri reakcija, kai kurie tiesiog paminėjo, kad tokia problema buvo. Vis dėlto, jeigu žmonės prisiminė šį sveikatos sutrikimą, jų manymu, tai reikšmingas dalykas. Objektyviai įvertinti jo reikšmę jau neįmanoma.
Šis rezultatas rodo, kad reikia kalbėti ir apie tai, kokiu būdu pranešti diagnozę, nes kai kurių žmonių reakcijos yra labai skausmingos. Mums norisi, kad šis tyrimas netaptų pretekstu priekaištauti, ką medikai daro ne taip, o leistų pamatyti priežastis, kodėl taip atsitinka: gal per mažai dėmesio šiai temai skiriama ruošiant gydytojus, gal jie tiesiog neturi laiko tokiems dalykams. Mes iškeliame problemą, kuriai reikia rasti sisteminius sprendimus. Pavyzdžiui, galbūt ligoninėse dirbantys psichologai galėtų pakonsultuoti ne tik pacientus, bet ir mokyti medikus, į kokius dalykus atkreipti dėmesį pranešant diagnozę“, – svarstė psichologas.
Pasak pašnekovo, pagerėjus vėžio diagnostikai, labai padaugėjo jos atvejų. Viena vertus, tai gerai, nes ankstyva vėžio diagnostika leidžia greičiau ir sėkmingiau įveikti ligą. Kita vertus, padaugėjo ir dramatiškų reakcijų.
„Aišku, psichologinės problemos neatsiranda per vieną dieną, jos tęsiasi ilgą laiką, tačiau bėda, kad artimieji ir ne tik artimieji nežino, kaip reaguoti į savižudybės krizės ženklus. Dar labai gaji nuostata, kad tie, kurie labai daug kalba apie savižudybę, niekada to nepadaro. Viena respondentė pasakojo, kad jos vyras grasinosi pasikarti.
Ji prisipažino, kad buvo skaičiusi, kad tokiu atveju reikia neparodyti, kad išsigandai, o sakyti vos ne „eik ir karkis“. Vesdamas mokymus labai dažnai girdžiu tokią nuomonę net iš specialistų. Tai rodo, kad labai aktualus visuomenės švietimas šiais klausimais, kad žmonės žinotų, kaip reaguoti teisingai“, – aiškino P.Skruibis.
Ieškoma sprendimų užbėgti nelaimei už akių
Seimo Savižudybių prevencijos komisijos pirmininko Mykolo Majausko teigimu, Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos Sąjungos šalių, kurioje onkologines ligas galima išsitirti dažnai nemokamai ir pakankamai nesudėtingai. Tačiau problema ta, kad teigiamos diagnozės atvejais vis dar nėra užtikrinama visapusiška tęstinė emocinė pagalba.
„Vis dar nėra suteikiama pakankamai informacijos ir specializuota emocinė pagalba prieš priimant sprendimus atlikti kraujo testus, kurie diagnozuoja vėžines ligas. Lygiai kaip ir ankstyvos diagnozės atvejais“, – svarstė Seimo narys.
Savižudybių prevencijos komisija yra parengusi programą, pagal kurią įvairių sričių specialistų mokymams, kaip atpažinti savižudybės ženklus ir tinkamai į juos reaguoti. Šiuo tikslu prašoma Vyriausybės kitais metais Sveikatos apsaugos ministerijai skirti 715 413 eurų 7 062 specialistų apmokymui didžiausia savižudybės rizika pasižyminčiose 15-oje Lietuvos savivaldybių. Tai bus žmonės, kurie susiduria su dideliu žmonių srautu arba ekstremaliomis situacijomis: medikai, socialiniai darbuotojai, mokytojai, specialiųjų tarnybų pareigūnai, dvasininkai.
Vilniaus savivaldybė, bendradarbiaudama su Vilniaus universitetu, jau yra parengusi savižudybių intervencijos lektorius ir kitais metais Vilniaus mieste pagal standartizuotą Lietuvai pritaikytą programą ketinama apmokyti daugiau kaip du tūkstančius specialistų, vadinamųjų „vartininkų“.
Šiuo metu Lietuvai adaptuotos dvi savižudybių rizikos atpažinimo programos. „SafeTalk“ – tai keturių valandų trukmės mokymai, skirti atpažinti savižudybės riziką ir nukreipti asmenį pas tinkamą specialistą. ASIST – tai dviejų dienų (16 val.) kursai, kurių metu mokoma ne tik atpažinti savižudybės riziką, bet ir suteikiama žinių, kaip ją sumažinti „čia ir dabar“.
