Įžvelgia pozityvių dalykų
Šis teismo sprendimas džiugina bent keliais aspektais, tvirtina P.Poderskis, tačiau pirmiausia – teismas pasakė, kad konkursas įvyko teisėtai, buvo skaidrus ir visi galėjo jame dalyvauti. Be to, ir A.Labašausko darbas pirmos vietos nugalėtoju tapo teisėtai. Tačiau tai dar toli gražu ne pabaiga.
„Kaip jau girdėjome, kita pusė žada skųsti Apeliaciniam teismui ir, kaip besibaigtų šiame teisme, bus dar ir trečia instancija, iki Aukščiausiojo teismo. Bendrai tai turėtų užtrukti apie dvejus metus. Mes turbūt vienaip ar kitaip turėsime sulaukti tų teismo sprendimų.
Be to, kiek aš supratau iš skundžiančios pusės, tuo viskas nesibaigs, visą projektavimo procesą lydės irgi skundai, taip pat ir rangos konkursą.
Ar aš lauksiu šešerius metus, nežinau. Gal, – sakė A.Labašauskas.
Iš viso aš taip prognozuočiau preliminariai vertindamas, kad dar bent keturis teisminius procesus galima būtų užsukti ir visaip bandyti stabdyti projekto įgyvendinimą. Kaip suprantu, resursų yra labai nemažai, samdomos geriausios advokatų kontoros“, – 15min studijoje kalbėjo P.Poderskis.
Administracijos direktoriaus teigimu, į teismo procesą kaip trečioji šalis įsijungė ir savivaldybė, kuri gina savo poziciją ir pažeidžiamus vilniečių interesus.
„Bet pagrindinis interesas, kuris pažeidžiamas, yra jauno žmogaus teisė kurti: kvestionuojama, ar tokią idėją iš viso buvo galima pateikti. Tai man atrodo svarbiausia, ką mes turime apginti“, – teigė jis.
Projektavimą galvoja tęsti
Tačiau vien laukti galutinio teismo sprendimo nežadama. Anot P.Poderskio, pasitarus su A.Labašausku galima būtų pradėti rengti projektinius pasiūlymus, kurie būtų pristatomi visuomenei, kaip daroma įgyvendinant bet kokį projektą bet kokioje vietoje. Teismas nėra pritaikęs jokių laikinųjų apsaugos priemonių, todėl esą tai daryti nėra kliūčių.
„Norėtume judėti toliau, čia reikės ir Andriaus sprendimo. Bet jeigu kitais metais pradėtume projektavimo darbus, projektinių pasiūlymų rengimą, galėtume tuo užsiimti, kol vyks teismai. Kai jie baigsis, būsime susiprojektavę ir galėsime skelbti rangos darbų konkursą. Kai teismai jau priims galutinius sprendimus, jie bus įsiteisėję, bus pasisakyta ir dėl Kultūros paveldo departamento minčių ir sumanymų, kaip jie planavo ginčytis ir stabdyti šitą procesą, galėsime pereiti prie realizacijos“, – darbų planą dėliojo P.Poderskis.
A.Labašauskas pritaria – projektinius pasiūlymus parengti būtų galima, tačiau jeigu išties bus tiek teisminių procesų, tai viskas gali užtrukti ir šešerius metus.
„Ar aš lauksiu šešerius metus, nežinau. Gal. Reikia pagalvoti, dabar nesu pasiruošęs taip greitai atsakyti. Kažkaip dabar aš jau jėgų nelabai turiu. Aš apsidžiaugiau iš pradžių labai dėl tokio teismo sprendimo, bet paskui vakare pagalvojau, kad nuo to man laimės nepadaugėjo gyvenime, visas tas procesas mane daro kažkokiu nelaimingu, galvoje kyla visokių minčių.
Neturėtų taip būti normalioje valstybėje, turėtų menininkas būti labiau gerbiamas ir nemėtomas kaip skuduras. Aš taip jaučiuosi šitoje situacijoje“, – kalbėjo skulptorius.
Jo manymu, visas šis procesas nėra apie teisinius dalykus, esą tai – tik politika. „Aš toks pakabintas ore esu, tas mane labai erzina. Jau dvejus metus kabu, išvargęs esu“, – neslėpė A.Labašauskas.
P.Poderskis sako, kad su „Laisvės kalva“ kovojama tam tikra laisvės kova, kurią šis memorialas ir įprasmins – kova su biurokratija, politiniais interesais, piktnaudžiavimu teise, negebėjimu pripažinti pralaimėjimą ir pan.
Aikštė neturėjo būti pritaikyta „Vyčiui“
Gintaras Čaikauskas, vienas iš „Vyčio“ memorialo kūrėjų, po teismo posėdžio žurnalistams pasakė: „Tas memorialas, pateiktas konkurse, yra priderintas prie Lukiškių aikštės techninio projekto ir tai atitiko techninio projekto užduotį“.
Tokį jo pareiškimą P.Poderskis įvertino kaip situacijos interpretaciją, o A.Labašauskas priminė, kad aikštės sutvarkymo ir paminklo konkursai buvo atskiri, todėl pamatas, kurį dabar matome aikštėje, buvo išlietas antrojo konkurso nelaimėjus.
„Čia toks savotiškas sukčiavimas. Kaip skulptorius galiu pasakyti, kad tai toks erdvės užvaldymas. Normalus procesas turėtų vykti taip: yra plynas laukas ir menininkas, architektas turi siūlyti idėjas tos erdvės sutvarkymui. Gal pradžioje buvo padaryta klaidų. Bet statybininkas neturėtų būti atsakingas už istorinę Lietuvos atmintį“, – tikino A.Labašauskas.
Menininkas užtikrino: niekam trauktis iš kelio jis nežada. Net jeigu kas nors ir galbūt to norėtų.
Mes neturime pareigos visiems įtikti, mes turime pareigą pabaigti darbus.
P.Poderskis savo ruožtu tikina, kad vargu ar pavyks visiems įrodyti, jog vienoks ar kitoks memorialas yra pagarbus, nes žmonės gali turėti savo nuomonę. Jis paminėjo Berlyno memorialą Genocido aukoms, kuris irgi ne visiems patinka, bet sumanymas, idėja yra tokia.
„Šiame memoriale aš irgi tai matau. Mes neturime pareigos visiems įtikti, mes turime pareigą pabaigti darbus. Kaip savivaldybė turime pareigą įvykdyti savo įsipareigojimus, pabaigti Lukiškių aikštės sutvarkymo konkursą, pastatyti teisėto ir skaidraus konkurso metu atrinktą memorialą „Laisvės kalvą“. Mūsų pareigos tuo ir baigiasi“, – kalbėjo administracijos direktorius.
Žalią aikštės plotą praplės
A.Labašausko teigimu, miškas, visa gamta yra lietuviškos tapatybės dalis, todėl jam norėjosi abstrakčiau kalbėti – memorialą interpretuoti galima įvairiai.
Jis pats sako, kad tik prasidedant konkursui dėl memorialo pats buvo iš tų, kurie palaikė idėją palikti Lukiškių aikštę be jokio paminklo.
„Aš tokiai pozicijai vis dar pritarčiau, bet jau tiek esu įsivėlęs, jau ir žilų plaukų turbūt turiu per šitą istoriją, todėl dabar jau nėra kaip sakyti, kad palikime taip. Aš tik bijau, kad praeis penkeri-šešeri metai, vėl tai atsidurs kitų politikų rankose, vėl užsisuks ta velnio mašina. Ir nežinia, ar rezultatas būtų geresnis. Gal, aš nežinau, bet ar kas norės dar eiti į tą aikštę. Normalus menininkas į šitą peklą neitų turbūt“, – kalbėjo A.Labašauskas.
Pats jis vis dėlto sako, kad dalyvautų vėl, nors ir žinodamas, kas jo dar laukia. „Su „Laisvės kalva“ žalias aikštės plotas prasiplės, rekreacinė erdvė prasiplės, monumentas pagerins aikštę, o ne pablogins“, – teigė skulptorius.
Atsisveikindamas A.Labašauskas dar ironiškai šyptelėjo, kad galbūt visi galėtų susitarti nebent tuo atveju, jeigu čia vėl sugalvotume statyti Leniną.
