Į Lietuvą atvykstančių pabėgėlių mažėja
Paradoksalu, tačiau, nepaisant didėjančio pabėgelių srauto pasaulyje, į Lietuvą atvykstančių prieglobsčio prašytojų mažėja.
Trečiųjų šalių piliečiai Lietuvai pateikė 291 prieglobsčio prašymą, beveik perpus mažiau nei 2014-aisiais. Daugiausia prašymų pateikė Ukrainos, Gruzijos ir Rusijos piliečiai.
Nors Europos Sąjunga (ES) praėjusiais metais patyrė didžiausią migrantų antplūdį dėl pasaulyje vykstančių vidaus konfliktų ir karinių veiksmų, taip pat dėl kai kuriose valstybėse fiksuojamų žmogaus teisių pažeidimų, prieglobsčio prašytojų skaičius 2015 metais Lietuvoje sumažėjo. Lietuva sulaukė 291 prieglobsčio prašymą, t. y. 40 proc. mažiau nei 2014-aisiais. Daugiausia prašymų pateikė Ukrainos, Gruzijos ir Rusijos piliečiai.
Penktadienio naktį į Lietuvą atvyko dar 11 pabėgėlių, kurie anksčiau gyveno karo apimtoje Sirijoje, o pastaruoju metu buvo apsistoję stovyklose Graikijoje – praneša BNS. Taip pat šios savaitės pradžioje į Lietuvą pagal ES programą atvyko dar dvi šeimos iš Sirijos. Pirmus kelis mėnesius atvykę migrantai praleis Ruklos pabėgėlių priėmimo centre, kur praeis pirminį integracijos etapą ir iš Migracijos departamento sulauks formalaus sprendimo dėl prieglobsčio statuso. Lietuva per dvejus metus įsipareigojo priimti 1105 pabėgėlius, kol kas į Lietuvą perkelti 73 asmenys.
Lietuva nėra vien tranzitinė šalis
Daugelis lietuvių mano, jog pabėgėliai yra nesuinteresuoti likti Lietuvoje, mokytis kalbos, čia gyventi ir dirbti. Tačiau JT Pabėgėlių agentūros atstovė Renata Kuleš pateikia tokį pavyzdį: „Aš žinau vieną jauną vaikiną iš Afganistano, kuris atvyko į Lietuvą, kai dar buvo nepilnametis. Jis buvo vienas, atvykęs be tėvų. Jis kreipėsi dėl teisės gauti Lietuvos pilietybę. Jo pavyzdys įrodo, kad yra žmonių, kurie lieka čia, kurie moka lietuvių kalbą, čia gyvena, dirba. Tad aš galiu paneigti mitą, jog visiems pabėgėliams Lietuva yra tik tranzitinė stotelė.“
Tačiau kartais pabėgėliams Lietuvoje nepavyksta rasti darbo, išlaikyti savo šeimų. „Prisimenu vieno vyro žodžius – jis kalbėjo apie savo vaikus. Sakė: „Jūs galvojate, kad mums yra labai lengva keltis iš vienos valstybės į kitą? Mūsų vaikai čia pradėjo lankyti mokyklą, o turi vėl kažkur važiuoti, naują kalbą mokytis. Bet jeigu mes nesugebame čia išsilaikyti, esame priversti išvažiuoti“, - pasakojo R.Kuleš.
Pabėgėlio statusas Lietuvoje suteikiamas retai
Remiantis Europos migracijos tinklo (EMN) surinktais duomenimis Migracija skaičiais, pabėgėlio statusas Lietuvoje suteikiamas retai. Migracijos departamentas, priimantis sprendimus dėl prieglobsčio (ne)suteikimo, gali suteikti vieną iš trijų prieglobsčio formų: pabėgėlio statusą ir išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (leidimas nuolat gyventi), galiojantį 5 metus. Nesuteikti pabėgėlio statuso, suteikti papildomą apsaugą ir išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį 2 metus. Nesuteikti prieglobsčio, išduoti leidimą laikinai gyventi. Lietuvoje dažniausiai suteikiama papildoma apsauga.
Prieglobsčio suteikimo forma yra svarbi – ji gali suteikti papildomų garantijų arba ne. Pavyzdžiui, paramai nepilnamečiams vaikams yra numatytos lubos – kuo daugiau šeima turi vaikų, tuo pragyventi sunkiau. „Kalbant apie daugiavaikes šeimas – jeigu jos gauna leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, o tokių atvejų yra žymiai daugiau negu pabėgėlio statuso suteikimo, jie neturi galimybės kaip Lietuvos piliečiai naudotis išmokų vaikams įstatymu. Jeigu turi pabėgėlio statusą ir turi vaikų, pašalpą už vaikus gausi, bet jeigu turi papildomą apsaugą – pašalpos už vaikus negausi“, – teigia R. Kuleš.
Integracija Lietuvoje – žingsnis atgal?
Atsižvelgiant į pasaulines tendencijas Lietuvoje pabėgėlių nėra daug, integracijos planai bei teisinė bazė vis dar ruošiama, bet integracijos kokybė prastėja. Pasak R.Kuleš, nors pabėgėlių integracija Lietuvoje vyksta jau nuo 1997 metų, pastaruoju metu pabėgėlių situacija pablogėjo: sumažintos išmokos ir jų terminai, atvykusiems asmenims kyla sunkumų dėl kalbos barjero, susirandant būstą, darbą.
Šiuo metu yra skiriami 204 eurai šešiems mėnesiams, o septintą parama mažėja perpus – iki 102 eurų.
Jos teigimu, situacija pradėjo blogėti nuo 2015 metų pabaigos: „Šiuo metu yra skiriami 204 eurai šešiems mėnesiams, o septintą parama mažėja perpus – iki 102 eurų. Per šešis mėnesius žmogus turi visiškai pasiruošti, nes iš 102 eurų būtų sudėtinga ir būstą išsinuomuoti, ir maisto nusipirkti ir darbo ieškotis – juk reikia pinigų ir viešajam transportui.“ Paklausta, kuo šis sprendimas buvo paremtas, R.Kuleš atsakė, jog Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos argumentas – tai turėtų paskatinti pabėgėlius greičiau integruotis į darbo rinką, o ne gyventi iš pašalpų.
„Tačiau šeši mėnesiai – ar tai yra pakankamas laiko tarpas? – retoriškai klausia pašnekovė, – o kas bus septintą mėnesį jeigu žmogus dar nesusirado darbo? Nes dažniausiai pabėgėliai pretenduoja į minimalius atlyginimus, nes jie dar nemoka kalbos tiek, kad galėtų gauti geresnius darbus.“
Nepaisant retų išimčių, daugelio prieglobsčio prašytojų likimai sudėtingi. „Buvo naudojami argumentai, kad mes turime lyginti Lietuvos gyventojų situaciją ir pabėgėlių situaciją, tačiau nesutinkame su tuo, nes tai yra nepalyginami dalykai. Kai žmogus gyvena čia – jis turi pažįstamų, moka kalbą, yra kas jam padeda, kas jį paremia. O atvažiavęs į naują šalį žmogus – visiškai nieko nežino, nemoka kalbos, neturi jokių pažįstamų, ir ta parama yra vienintelis gelbėjimosi ratas, kad žmogus galėtų kabintis į gyvenimą. O jeigu tos galimybės yra nukertamos, tai tikrai nėra integracija, tai yra stumimas į skurdą. Tai tempia pabėgėlių integraciją atgal. Nes vis dėl to ji vystėsi, buvo priimti sprendimai suteikti žmonėms pradžioje daugiau paramos, kad jie po to galėtų patys save išlaikyti ir dirbti. Sistema nenumato, ar žmogus turi jau darbą, ar ne, po šešių mėnesių visiems yra parama sumažinama per pusę. Mes matėme grėsmę, kad žmogus gali likti gatvėje. Sistemoje turėtų būti įdiegti bent minimalūs saugikliai, kad turėtų žmonės stogą virš galvos, turėtų ką pavalgyti. Galėtų ir kalbos mokytis, ir darbo ieškotis“
Pusbrolių atvykimas į Lietuvą – dar vienas mitas
Neretai gąsdinama, jog atvykę pabėgėliai iš karto prisikvies visą būrį giminaičių iš savo gimtinės ir vienam iš šeimos narių įsikūrus Lietuvoje, kiti artimieji galės laisvai persikelti gyventi pas jį.
Tačiau, R.Kuleš teigimu, pabėgėlių šeimos nariai iš kitų šalių neturi galimybių lengviau atvykti į Lietuvą: „Pusbroliams, seserims, net jeigu jie yra likę vieni – galimybės atvykti labai apribotos. Žinoma, jiems integruotis jau būtų paprasčiau – jeigu atvyksti į šalį, kuriuoje turi pažįstamų ar šeimos narių, nebėra taip sunku. Ir galbūt pabėgėlius traukia Vokietija ir Švedija ne tik dėl to, kad ten sąlygos geresnės, bet ir dėl to, kad ten yra bendruomenės, kurios sugeba padėti.“
Valstybės įsipareigojimai yra, tačiau ar jie bus įgyventinti – spręs rinkimai
Iki šių metų pabaigos yra numatyta parengti pabėgėlių integracijos strategiją ir veiksmų planą. Taip pat šiuo metu Vyriausybėje yra sudaryta komisija, kurioje yra aptariami pabėgėlių integracijos klausimai.
Nepaisant to, kad pati komisija negali priimti sprendimų, R.Kuleš teigia, jog čia galima pasidalinti įvairiomis nuomonėmis, taip pat svarbu, kad nevyriausybinės organizacijos kaip, pavyzdžiui, Vilniaus arkivyskupijos Caritas ir Lietuvos Raudonasis Kryžius dalyvauja tuose susitikimuose kaip komisijos nariai. „Komisijos darbas yra svarbus ir labai svarbu, kad jis būtų tęsiamas ir po rinkimų“, - teigia moteris.
Priverstinio persikėlimo mastas – 1 iš 113 žmonių yra paveiktas.
Kaip teigiama 2015 metų paskelbtoje UNHCR ataskaitoje, konfliktai ir persekiojimas lėmė staigų priverstinio perkėlimo masto augimą visame pasaulyje: šiuo metu jo skaičiai ‒ aukščiausi nuo pat fiksavimo pradžios. Jei palygintume šį skaičių su viso pasaulio gyventojais, kurių yra 7,349 milijardo, tai reikštų, kad 1 iš 113 žmonių pasaulyje dabar yra prieglobsčio prašytojas, šalies viduje perkeltas asmuo arba pabėgėlis.
Vis daugiau žmonių bėga nuo karo ir persekiojimo, ir tai jau savaime yra nerimą keliantys dalykai, tačiau daugėja ir pačių pabėgėliams grėsmę keliančių veiksnių skaičius, ‒ sako JT vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras Filippo Grandi.
2005 metų pabaigoje, UNHCR duomenimis, kiekvieną minutę vidutiniškai 6 žmonės būdavo priversti palikti savo namus. Šiandien šis skaičius yra 24 žmonės per minutę.
„Vis daugiau žmonių bėga nuo karo ir persekiojimo, ir tai jau savaime yra nerimą keliantys dalykai, tačiau daugėja ir pačių pabėgėliams grėsmę keliančių veiksnių skaičius, ‒ sako JT vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras Filippo Grandi. – Kiekvienais metais bauginamai daug pabėgėlių ir migrantų žūva jūroje, sausumoje bėgantieji nuo karo atsitrenkia į uždarytas sienas. Kai kuriose šalyse politinis klimatas tampa nepalankus prieglobsčio prašytojams. Šiandien išbandomas tautų noras kartu dirbti ne tik pabėgėlių labui, bet ir bendram žmogiškajam interesui, ir mums kaip niekad reikia, kad nugalėtų vienybės dvasia.“
Beveik pusė pasaulio pabėgėlių yra vaikai
Pagal UNHCR surinktus duomenis (ataskaitos autoriams buvo prieinami ne visi demografiniai duomenys) 2015 metais vaikai sudarė 51 procentą visų pasaulio pabėgėlių.
Nerimą kelia tai, kad daugelis jų buvo atskirti nuo tėvų arba keliavo vieni. Net 98 400 prieglobsčio prašymų pateikė nelydimi arba nuo šeimų atskirti vaikai.
Tai didžiausias kada nors UNHCR fiksuotas skaičius ir tragiškas atspindys to, kaip priverstinis perkėlimas visame pasaulyje neproporcingai paveikia jaunų žmonių gyvenimus.
