Be žinios dingusių žmonių paieškos trunka mėnesius, kartais – kelerius metus. Neretai tokių asmenų apskritai nepavyksta rasti. Kai kurie aptinkami nužudyti arba pasitraukę iš gyvenimo savo noru.
Dingsta lyg į vandenį
Dingusių žmonių šeimų paramos centro (DŽŠPC) vadovė Ona Gustienė tikina, kad kiekvieno dingusio asmens istorija yra išskirtinė, tačiau pastaruoju metu pastebimos kelios bendros tendencijos.
„Kiekvienas žmogus – atskiras scenarijus. Bendraujame su šeimomis, kurios prarado artimuosius, tačiau negalime apie tai kalbėti. Taip tik sukeltume joms daugiau skausmo“, – sakė ji.
O.Gustienė LŽ papasakojo keletą istorijų, neįvardydama dingusių žmonių. Prieš 11 metų į užsienį išvykusi 19–metė Širvintų gyventoja dingo kaip į vandenį. Šeima susirūpino, kai žinutę, jog parskrenda namo iš Londono, atsiuntusi mergina oro uoste taip ir nepasirodė. Į gimtinę ji grįžo praėjus geram dešimtmečiui. Nuo to laiko mergina ir aktyviai su DŽŠPC bendravusi jos šeima atsitvėrė tylos siena.
Į centrą taip pat kreipėsi dingusio sūnaus pasigedusi motina. Su draugais Anglijoje atsisveikinęs vyriškis turėjo bilietą į Čekiją, iš ten ketino vykti į Lietuvą. Tačiau Prahoje jokių jaunuolio pėdsakų nebuvo aptikta, nors draugai vaikino motinai patvirtino, kad jis įsėdo į lėktuvą.
Žmonių dingimas dažnai siejamas su nusikalstama veika. „Prieš penkerius metus įtarta, kad Vilniuje nužudyta jauna moteris. Tačiau jos sutuoktinis pranešė, jog žmona dingo be žinios. Vėliau atsirado liudininkų, mačiusių, kaip ta moteris susitiko su savo vyru, tarp jų kilo konfliktas. Kažkas net tikino matęs, kaip jauna moteris buvo įmesta į upę. Dingusiosios artimieji įtarė, kad sutuoktinis prisidėjo prie jos nužudymo. Tačiau šis atvejis užfiksuotas kaip dingimas be žinios“, – pasakojo O.Gustienė.
Kiek žmonių dingsta be žinios, tiksliai nežinoma. Pasak O.Gustienės, oficialiai minimas skaičius, esą per metus Lietuvoje dingsta apie 1 tūkst. žmonių, toli gražu neatitinka tikrovės.
Anot DŽŠPC vadovės, įprasta, kad net atsiradus pradingėliui jo artimieji ir jis pats vengia prisiminti bei pasakoti, ką patyrė tuo laikotarpiu. „Būta atvejo, kai vaikų namų globotinė buvo parduota Vokietijoje. Kai viskas išaiškėjo, nusikaltėliai sulaukė tinkamo atpildo, tačiau mergaitei padaryta nepataisoma žala. Ji tapo uždara, nenorėjo bendrauti su aplinkiniais“, – sakė O.Gustienė.
Dažniau dingsta vyrai
Kiek žmonių dingsta be žinios, tiksliai nežinoma. Pasak O.Gustienės, oficialiai minimas skaičius, esą per metus Lietuvoje dingsta apie 1 tūkst. žmonių, toli gražu neatitinka tikrovės.
„Galiu patvirtinti, kad net du trečdaliai dingusiųjų yra vyrai. Gerokai mažesnę dalį sudaro moterys. Kaip visa tai paaiškinti? Galbūt vyrai labiau linkę rizikuoti. Siekdami išlaikyti šeimą jie išvyksta uždarbiauti į užsienį. Kartais net nežinodami, koks darbas jų laukia, į ką apskritai yra veliamasi. Dažniausiai dingsta jauni darbingo amžiaus žmonės. Tačiau pagyvenę, garbaus amžiaus asmenys taip pat nėra išimtis“, – teigė DŽŠPC vadovė.
Jos įsitikinimu, merginos paprastai pradingsta pakliuvusios į prekiautojų žmonėmis pinkles. Didžiausios rizikos šalys – Anglija, Vokietija, Airija, Ispanija. „2009 metais dingusiųjų skaičius išaugo. Sulaukėme daugiau prašymų padėti, tačiau tegalime patarti, nes žmonių paieška užsiima policija“, – pažymėjo O.Gustienė.
Neturi ko pasiūlyti
Lietuvos kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo 1-osios valdybos 4-ojo skyriaus viršininkas Igoris Ksendzovas taip pat pabrėžė, kad žmonių paieška – policijos, o ne privačių asmenų ar bendrovių reikalas.
„Privačių paieškų tarnybų veiklą vertinu atsargiai. Kai kurios jų jau kreipėsi į Policijos departamentą ir pasiūlė bendradarbiauti. Užsiminta apie galimybę keistis informacija. Bet ar jie gali būti mums naudingi? Iš mūsų jie nori gauti informacijos apie dingusius asmenis, tačiau negalime jiems leisti naudotis policijos duomenų bazėmis. Kita vertus, privačių įmonių ir policijos veikla šioje srityje nesikerta. Tik nesinori, kad būtų apgaudinėjami žmonės“, – sakė I.Ksendzovas.
Jo įsitikinimu, žmonės, kurie kreipiasi į privačias dingusių asmenų paieškų tarnybas, dažniausiai išmeta pinigus į balą. „Privačios įmonės už pinigus pasako tai, ką policija gali paaiškinti nemokamai. Žinoma, į neviltį puolę artimieji griebiasi paskutinio šiaudo, tačiau dingusių asmenų paieškos paslaugas teikiančių detektyvų pagalba apsiriboja paimtu mokesčiu už darbą be rezultato“, – aiškino pareigūnas.
Rado „pijokaujančius“
Klaipėdoje įsikūrusios įmonės „Inspectors office“ vadovas Reinaldas Šidlauskas LŽ pasakojo, kad žmonės į jį kol kas kreipiasi tik dėl į namus keletą dienų negrįžtančių artimųjų.
„Skambučių dėl asmenų, kurie galėjo tapti prekybos žmonėmis aukomis, dar nesulaukėme. Tokiais sudėtingais atvejais veikiausiai kreipiamasi į policiją, ja labiau pasitikima. Pernai rudenį sulaukėme penkių pagalbos prašančių žmonių skambučių. Dviem iš jų padėjome. Abu dingę asmenys buvo rasti Lietuvoje. Dėl iš namų išėjusio ir negrįžusio 35 metų vyro kreipėsi jo tėvai. Po trijų parų radome jį kitoje vietoje “pijokaujantį„. Antras atvejis identiškas“, – sakė R.Šidlauskas.
Jis tikino, kad įmonės santykiai su policija – draugiški: „Kodėl mūsų veikla turėtų kirstis? Jiems kaip tik džiugu, kad prisidedame spręsdami tokią sudėtingą problemą. Tačiau reikia pripažinti, kad realaus bendradarbiavimo nėra. Esame sutarę dėl keitimosi informacija su įvairiais paieškos skyriais. Žinoma, mūsų darbą palengvintų galimybė naudotis policijos duomenų bazėmis.“
R.Šidlausko teigimu, sulaukus iš žmonių pagalbos prašymo jiems pirmiausia siūloma kreiptis į policiją. „Pareigūnams lengviau orientuotis situacijoje, jie gali greičiau išsiaiškinti, kur dingę asmenys galėtų būti. Tik nenorėčiau sutikti, kad privačios paieškomis užsiimančios įmonės siekia vien pelno. Be abejonės, tokia paslauga kainuoja, suma priklauso nuo to, kuriame rajone tenka ieškoti žmogaus. Kainą sudaro degalų, darbuotojų apgyvendinimo (jei asmuo ieškomas kitame mieste) išlaidos ir atlygis už darbą. Minėtais atvejais, kai buvo surasti du vyrai, paslauga kainavo per 400 litų“, – pasakojo R.Šidlauskas.
Saugo einančiuosius „į kairę“
Dingusių žmonių paieškomis užsiimančių įmonių veikla vien tuo neapsiriboja. Kartais joms tenka spręsti ir pikantiškas problemas. Kauno detektyvų agentūros direktorius Mikas Petrauskas pasakojo apie atvejus, kai į juos kreipiasi vyrų neištikimybę patikrinti panorusios žmonos.
„Nėra taip, kad ieškome tik dingusių žmonių. Kartais tenka ir vyrą sužiūrėti, ar neina „į kairę“. Sulaukėme skambučio, kad padėtume atsiimti skolą. Buvo žmonių, kurie mums skambino manydami, kad esame televizijos projektas. Net reikalavo sumokėti už jų pasiūlytas istorijas. Pamenu vieną moterį, kuri nuolat guosdavosi, kad iš jos namų dingsta daiktai. Tas pats, anot jos, kartojosi ir persikrausčius į kitą vietą. Susisiekus su policija paaiškėjo, kad mūsų “klientė„ yra psichiškai nesveikas žmogus“, – kuriozus vardijo M.Petrauskas.
Jis mano, kad privačioms įmonėms įsitvirtinti bei įgyti pasitikėjimą visuomenėje trukdo nemaži paslaugų įkainiai. „Kai pasakai kainą, klientams plaukai piestu atsistoja. Tačiau... Policija yra ta institucija, kuri tiria nusikaltimus, atlieka prevencinį darbą. Aš norėčiau, kad man suteiktų individualią pagalbą. Policija vienam žmogui nedirba. Čia išryškėja privačių įmonių teikiamų paslaugų pranašumai“, – tikino Kauno detektyvų agentūros direktorius.
Išskiria kelias grupes
O.Gustienė dingstančiuosius be žinios skirsto į keletą grupių. Pirmiausia specialistė išskiria jaunas merginas, kurios susivilioja dideliu darbo užmokesčiu užsienyje: „Jaunos mergaitės išvyksta į svetimą šalį net gerai nemokėdamos kalbos, neįgijusios specialybės. Logiška, kad jos lengvai pakliūva į prekybos žmonėmis tinklą. Tačiau jų statusas Lietuvoje – dingusios be žinios.“
Kita grupė – jauni vyrai, taip pat neatsakingai ieškantys darbo užsienyje. Itin „jautri“ grupė, kuriai priklauso asocialūs asmenys arba vaikų globos namų auklėtiniai.
„Asocialių žmonių paieška kartais apskritai neskelbiama. Jų niekas nepasigenda. Būna ir tokių, kurie slepiasi nuo juos užgriuvusių problemų – policijos paieškos, alimentų mokėjimo“, – sakė O.Gustienė.
