Eidami Trakų gatve nukreipkite žvilgsnį į pastatų balkonus – įsitikinsite, kad vieną dieną kuris nors iš praeivių čia prakulniuos paskutinįkart. Balkonai suskeldėję, aptrupėję, byrantys – jie gali paprasčiausiai nugriūti tiesiai ant galvos.
Pasak Vilniaus savivaldybės administracijos Energetikos ir statinių skyriaus vedėjo Kęstučio Karoso, daugiausia nepatikimų, probleminių pastatų esama būtent senamiestyje. „Jeigu stogas dvišlaitis, jį laikančios konstrukcijos – medinės, danga čerpių, o dar papildomai iš fasado išsikišę balkonai – tai jau pavojingi statiniai“, – pabrėžė jis.
Nors skilinėjančių namų daugiausia senamiestyje, tokių galima rasti kiekvienoje Vilniaus vietoje. Ir niekas negali būti tikras, kad ten nepasikartos šių metų Šeškinės ar 2007–ųjų Šiaulių gatvės scenarijai. LŽ apžiūrėjo kelias tokias vietas.
Baltupių pavyzdys
Trys balti tinkuoti pastatai, pažymėti Baltupio gatvės 119, 121 bei 123 numeriais, pastatyti vos prieš 9 metus. Tačiau jų fasadai, prieangiai ir rūsių sienos jau trūkinėja tarytum automobilio stiklas nuo smūgio. „Čia visiškas brokas“, – atsiduso vieno šių namų gyventoja Tatjana Sasunova.
Ši pastatų trijulė – ištisa statybinių konstrukcijų ir projektavimo klaida. Dėl netinkamos hidroizoliacijos byra ir pūva sienų tinkas, iš pamatų pro plyšius sunkiasi vanduo, o garažuose neišdžiūva balos. „Manau, gali būti pažeistas ir pastato stabilumas. Netrukus čia gali susidaryti avarinė padėtis“, – kalbėjo vieno buto savininkas Borisas.
Jo teigimu, gyventojai ne kartą kreipėsi į įvairias institucijas pagalbos, tačiau jos nesulaukė. „Gauname tik raštiškus sovietinio stiliaus atsakymus, nors jau seniai viskas turėjo būti sutvarkyta ir atnaujinta“, – pažymėjo vilnietis.
Kalti patys gyventojai?
Drąsios Lietuvos įvaizdžio kūrėjai galėtų pasiūlyti turistams egzotišką maršrutą – apsilankyti Žolyno gatvės bendrabučiuose, dunksančiuose Antakalnyje. Gyventi juose ir net į svečius užsukti iš tiesų reikia nemažai drąsos.
Plika akimi matyti, kad 6 numeriu pažymėto pastato viena išorinė siena permirkusi, aptrupėjusi ir net pakrypusi apie 15 centimetrų. Toks įspūdis, kad ji gali bet kurią akimirką nuvirsti.
Užeiname į vidų. Gidu sutikęs būti gyventojas rodo tą nuo vandens pakrypusį bendrabučio pastato kampą – jame įrengti tualetai ir dušai. Tiksliau, tai, kas iš jų liko. Per samanas ir pelėsius matyti pliki lubų blokai, sienos vietomis sutrūkinėjusios, o ant užėjusiojo kaktos iš antro aukšto laša vanduo. „Tai dabar, sakyčiau, visai nelaša“, – tikino LŽ palydovas. Statybininku dirbantis vyras skaičiuoja, kad čia betonas ir armatūra laikys dar kokius 5 metus. O kas po to? Tada būtų geriau, jei lemiamą akimirką čia niekas nesipraustų.
Gauname tik raštiškus sovietinio stiliaus atsakymus, nors jau seniai viskas turėjo būti sutvarkyta ir atnaujinta. Pažymėjo vilnietis.
Kita šio bendrabučio pirmojo aukšto gyventoja tikino, kad žmonės bandė ir pagalbos prašyti, ir patys pinigus remontui rinko. Tačiau veltui – keturis dešimtmečius prie šio pastato remontininko ranka net nebuvo prisilietusi. „O juk pro šią vietą kas dieną pravažiuoja valstybės vadovų kortežai“, – pabrėžė moteris.
Vilniaus savivaldybės administracijos Statinių naudojimo priežiūros poskyrio vedėja Stasė Kvederienė LŽ aiškino, kad atsakomybė dėl griūvančių bendrabučių tenka patiems gyventojams. „Visi Vilniaus bendrabučiai praktiškai tokie pat. Tai didžiulė problema“, – sakė specialistė.
Abejingų netrūksta
Tas pat ir su senamiesčio balkonais – pagal teisės aktus, šios pastato dalys priklauso visiems gyventojams bendrai, todėl niekas per daug jų neprižiūri. „Visų požiūris toks: tu naudojiesi, pats ir remontuok. O likviduoti avarinę būklę vis nerandama pinigų“, – sakė S.Kvederienė.
Dalis trūkinėjančių pastatų savininkų iš tiesų nemato problemos. Pavyzdžiui, užėjus į Pylimo gatvės 22–ąjį namą lipti į kitą aukštą baisoka. Akivaizdu, kad vienos laiptų terasos plytinė arka nestabili – viena plyta jau iškritusi, o kitos grėsmingai išsikišusios. Antrame aukšte prieš akis stoja vingiuojanti ir sutrūkinėjusi laiptinės aikštelė. Atrodo, stipriau pašokinėtum – ir kaipmat nugarmėtum į pirmą aukštą su visomis plytomis.
Tačiau pakalbintas vienas buto gyventojas iš trečio aukšto aiškino, kad nėra ko baimintis. „Niekas čia nenugrius“, – numojo jis ranka.
Nėra sistemos
Vilniaus savivaldybės administracijos Energetikos ir statinių skyrius kontroliuoja apie 70 tūkst. sostinės pastatų. Tačiau ekspertai negali visų jų patikrinti. „Jei per metus apžiūrime 2–3 tūkst. statinių, tai kol prieisime prie kitų...“ – aiškino skyriaus vadovas K.Karosas. Jis pripažino, kad Vilniuje nėra aiškios ir bendros statinių priežiūros sistemos ir trūkumų registro.
S.Kvederienės teigimu, sostinės savivaldybė svarsto galimybę įpareigoti gyventojus lėšas savo būsto remontui kaupti privalomai. Kol miesto valdininkai svarsto, didesnius viešuosius sostinės pastatus prižiūrinti Vilniaus apskrities viršininko administracija per dvi dienas nerado laiko LŽ nurodyti statinių, keliančių bėdų ir reikalaujančių remontininkų rūpesčio. Nepavyko prisišaukti nei Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento direktoriaus Aurelijaus Kuisio, nei šio departamento Statinių naudojimo valstybinės priežiūros skyriaus vedėjo Gedimino Černiausko.
Ir tik pakalbinus šio skyriaus specialistą Algirdą Juškėną, LŽ gavo patarimą nekelti panikos. Tik tiek ir tepasakęs, tarnautojas vėliau vis numesdavo ragelį.
