Už užimtumą, socialinius reikalus ir įtrauktį atsakingas Komisijos narys László Andoras sakė: „ES teisėje yra patikimų apsaugos priemonių, užtikrinančių, kad žmonės nepiktnaudžiautų kitų ES šalių socialinės paramos sistemomis. Gairės padės valstybių narių valdžios institucijoms praktikoje taikyti su įprastine gyvenamąja vieta susijusias apsaugos priemones. Šis dokumentas – vienas iš Komisijos šiuo metu vykdomų veiksmų, kuriais sudaromos geresnės sąlygos laisvam asmenų judėjimui visoje ES.“
Šiose gairėse, kurios parengtos bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis, išaiškinami sąvokų „įprastinė gyvenamoji vieta“, „laikinoji gyvenamoji vieta“ ir „buvimas“ skirtumai. Šios ES teisės aktuose pateiktos apibrėžtys reikalingos nustatant, kuri valstybė narė privalo mokėti socialinės apsaugos išmokas ES piliečiams, persikėlusiems į kitą valstybę narę.
Pagal ES teisę asmuo gali turėti tik vieną įprastinę gyvenamąją vietą, todėl tik viena valstybė narė privalo mokėti gyvenamąja vieta grindžiamas socialinės apsaugos išmokas.
Samdomi darbuotojai ir savarankiškai dirbantys asmenys turi teisę į socialinę apsaugą šalyje, kurioje dirba, o ekonomiškai neaktyvūs asmenys (pvz., pensininkai, studentai) – valstybėje narėje, kurioje yra jų įprastinė gyvenamoji vieta. Nustatyti valstybę narę, kurioje yra asmens įprastinė gyvenamoji vieta, svarbu ir tuomet, kai asmuo dirba keliose valstybėse narėse.
Gairėse nurodomi konkretūs kriterijai, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant asmens įprastinę gyvenamąją vietą: jo šeiminė padėtis ir giminystės ryšiai; buvimo atitinkamoje valstybėje narėje trukmė ir nenutrūkstamumas; darbinės veiklos specifika (visų pirma vieta, kurioje tokia veikla įprastai vykdoma, veiklos pastovumas ir darbo sutarties galiojimo laikotarpis); neapmokamos veiklos vykdymas; studentų atveju – jų pajamų šaltinis; tai, ar asmens būstas yra nuolatinis; valstybė narė, kurioje asmuo moka mokesčius; persikėlimo priežastys; įvertinus visas aplinkybes nustatomi asmens ketinimai, kuriuos patvirtina faktiniai įrodymai.
Be to, gairėse pateikiama konkrečių pavyzdžių ir rekomendacijų, taikytinų tuomet, kai gyvenamąją vietą nustatyti sudėtinga, tarkime, pasienio darbuotojų, sezoninių darbininkų, komandiruotų darbuotojų, studentų, pensininkų ir itin judžių ekonomiškai neaktyvių žmonių.
Pavyzdžiui, jei Jungtinės Karalystės pilietis išėjęs į pensiją persikelia į Portugaliją ir ten praleidžia daugiausia laiko, jo įprastinė gyvenamoji vieta yra Portugalijoje, net jei jis tebeturi nuosavą namą Jungtinėje Karalystėje ir su šia šalimi palaiko kultūrinius ir ekonominius ryšius.
