Dabar populiaru
Publikuota: 2017 gruodžio 24d. 08:00

Kūčių šventimas senovės Lietuvoje: ar žmonės išties tikėjo, kad naktį prabyla gyvuliai?

Šeimos Kūčių stalas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Šeimos Kūčių stalas

Nors apie senąsias lietuviškas Kūčias daug patikimų duomenų neturime, galima teigti, kad Kūčios ir jų papročiai geriau negu bet kokia kita lietuviška šventė išlaikė ryšį su senąja žemdirbių tradicija, sako etnologas, Vytauto didžiojo universiteto (VDU) docentas daktaras Arūnas Vaicekauskas.

Kada lietuviai pradėjo švęsti Kūčias? Kodėl per jas kalba gyvuliai, o patiekalų turi būti dvylika? Kuo lietuviškos Kūčios išskirtinės Europoje ir kaip jos išlaikė senąsias tradicijas, atsispirdamos krikščionybės poveikiui? Apie visa tai 15min artėjant Kūčioms kalbėjosi su A.Vaicekausku.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Etnologas A.Vaicekauskas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Etnologas A.Vaicekauskas

– Kada lietuviai pradėjo švęsti Kūčias?

– Sudėtingas klausimas. Jei žiūrėsime į Kūčias kaip į Kalėdų prieššventinę vakarienę, tada galime sakyti, kad kai jau lietuviai tapo krikščionimis ir pradėjo švęsti Kalėdas, tada atsirado ir toks reiškinys kaip Kūčios.

Tačiau čia svarbus dar vienas aspektas – Kūčių data beveik sutampa su žiemos saulėgrįža, kai dienos vėl pradeda ilgėti. Ir krikščioniškos Kalėdos, skirtingai nei Velykos, nėra krikščionybės perimta senosios judėjų kultūrinės tradicijos šventė, jos įsitvirtino senųjų žiemos saulėgrįžos švenčių vietoje.

Beveik visos pasaulio kultūros šitą astronominį momentą – vėl pradedančią ilgėti kasdienę Saulės kelionę dangaus skliautu – pastebėjo. Ir vienaip ar kitaip aktualizavo apipindamos mitais ir ritualais. Todėl labai tikėtina, kad ir Lietuvoje žiemos saulėgrįžos šventė nuo seno buvo švenčiama maždaug tuo pat metu kaip dabartinės Kūčios.

Labai tikėtina, kad ir Lietuvoje žiemos saulėgrįžos šventė nuo seno buvo švenčiama maždaug tuo pat metu kaip dabartinės Kūčios.

Bet tikslios istoriniais šaltiniais paremtos informacijos apie tai neturime. Kaip mokslininkas aš neturiu teisės užtikrintai teigti, kad mes šventėme Kūčias iki krikščionybės atėjimo. Tai tik prielaida, paremta archajiškų kultūrų tyrinėjimais. Bet konkrečių informacinių žinių apie tai nėra.

Jei kalbėti apie istorinius šaltinius, tai senosios Kalėdų tradicijos fragmentiškai paminėtos 1573 m. parašytoje, vadinamojoje – Volfenbiutelio postilėje. Tai pamokslų rinkinys, vienas pirmųjų lietuviškų tekstų. Ir jame rašoma apie tai, kad Kūčių metu lietuviai užsiima būrimu.

– Kuo senosios lietuviškos Kūčios, iš to, ką apie jas žinome, skyrėsi nuo dabartinių?

– Tiesą sakant, ne tiek jau ir daug. Be abejo, mes nerasime nė vienos visuomenės ir nė vienos šventinės tradicijos, kuri bėgant šimtmečiams nesikeitė. Tačiau iš dabartinių kalendorinių švenčių būtent Kūčios savo apeigų struktūra yra artimiausios senosioms, XVI–XVII a. šaltiniuose aprašomoms kaimo bendruomenės šventėms. Nes pasiruošimas vakarienei ir pati vakarienė išliko esmine Kūčių dalimi. Keitėsi valgiai, nunyko daugelis žemdirbiams aktualių apeigų, keitėsi ir toliau keičiasi santykis tarp pasaulietinio ir krikščioniško požiūrių, bet vakarienė, šeimos susibūrimas prie bendro vaišių stalo kaip esminis Kūčių dalykas išliko.

Gausios vaišės, žemdirbių kultūroje įeidavo beveik į kiekvienos šventės ritualinę struktūrą. Bet Kūčios tai išlaikė iki šiol. Tam tikrus bendruomeniškumo elementus – irgi. Ritualinį dėmesį mirusiems protėviams, anapusiniam pasauliui – irgi.

Šaltiniai mini, kad anksčiau lietuviai mirusius savo protėvius pagerbdavo ant grindų nuliedami šiek tiek gėrimo, numesdami maisto. Tai buvo skirta mirusiųjų vėlėms, šventės metu aplankančioms gyvuosius.

Šiandien per Kūčias, be abejo, niekas maisto ant žemės protėviams jau nemeta, nenulieja apeiginio gėrimo (žinoma, jei neturėsime mintyje populiarių visoje Europoje šiuolaikinių ikikrikščioniško tikėjimo bendruomenių), bet tradicija palikti per naktį nenukraustytą stalą ar pasimelsti už savo mirusiuosius išlieka. O ritualine prasme tai yra visiškai tas pats. Senesnę apeigos formą keičia naujesnė, bet pati apeiga išlieka.

Dar XIX a. pirmoje pusėje mirę protėviai per Kūčias seniausiųjų amžiumi šeimos narių buvo įvardijami vardais. Vėliau atsirado bendra malda. Dabar bendrą maldą pakeitė individuali, tačiau tradicijos tęstinumas egzistuoja.

Pagalvokite: ką šiandien didžioji visuomenės dalis žino apie Žolinę, Jurgines, apie Sekmines? Ne kažin ką. O juk tos šventės irgi buvo susijusios su itin reikšmingais kaimo gyvenimo momentais – gyvulių išgynimu į laukus, derliaus nuėmimu ir panašiais kitais. Šiandien to beveik nebeliko, Žolinė ar Sekminės išliko beveik tik kaip bažnytinės šventės, Šv. Jurgis ne itin dažnai prisimenamas netgi bažnytinės liturgijos kontekste, pasaulietinėje praktikoje jos minimos itin retai. O štai Kalėdos šiandieną yra tapusios bene svarbiausia šiuolaikinio Vakarų pasaulio švente. Natūralu, kad tai garantuoja ir tam tikros dalies senųjų ritualų tęstinumą.

Fotolia nuotr./Avižų kisielius
Fotolia nuotr./Avižų kisielius

– Kodėl būtent su Kūčiomis yra siejama tiek burtų, ritualų ir prietarų? Trumpiausio šiaudo traukimas, dvylika patiekalų, būtinybė grąžinti skolas ir panašiai.

– Tai susiję su šventinio laiko išskirtinumo suvokimu. Senųjų kultūrų žmonės tikėjo, kad per šventes atliekami ritualai jų dalyvius perkelia iš žmonėms įprasto laiko į mitinį laiką, pasaulio sukūrimo laiką. Mitiniu laiku vyksta dalykai, neįmanomi kasdieniame, žmogiškame laike. Šventės metu atliekami burtai išsipildo. Nes tas laikas yra kitoks.

Senųjų kultūrų žmonės tikėjo, kad per šventes atliekami ritualai jų dalyvius perkelia iš žmonėms įprasto laiko į mitinį laiką, pasaulio sukūrimo laiką. Mitiniu laiku vyksta dalykai, neįmanomi kasdieniame, žmogiškame laike. Šventės metu atliekami burtai išsipildo.

Šių laikų europiečiui šventinio ir kasdienio laiko fizinės savybės skiriasi tik galimybe pailsėti ar papramogauti. Tačiau senųjų kultūrų žmonės manė, kad mitinis laikas neturi laiko tėkmės. Nekinta ir tokio pasaulio fizinės savybės. Jos visuomet išlieka tokios, „kokios buvo pasaulio pradžioje“.

Iš čia išplaukia ir šiandieną daug kam užkliūvantis šventinių vaišių gausos akcentavimas. Tikėta, kad jei daug maisto bus šventės metu, jo daug bus visus ateinančius metus. Nes šventiniame laike bei šventinėje erdvėje atsidūrę objektai nekinta, kinta tik kasdienio žmonių gyvenimo erdvė bei laikas.

Toks šventinio laiko savybių suvokimas sąlygojo dar ir šiandieną gajų tikėjimą esą iki Kūčių reikia grąžinti skolas ar susitaikyti: nes, jei būsi skolingas ritualiniu metu, būsi skolingas visą laiką. Jei susitaikysi, ar priešingai – nesusitaikysi, visa tai taip pat persikels į ateitį.

Dėl mitinio laiko kitoniškumo atsirado ir tikėjimai, kad Kūčių vidurnaktį prabyla gyvuliai. Folklorinė liaudies tradicija labiau akcentuoja žmogui naudingų žinių arba paslapčių sužinojimą.

Krikščioniškas motyvas, kad gyvuliai Kūčių naktį priklaupia ir meldžiasi, taip pagerbdami užgimusį Jėzų, atsiranda vėliau, kaip Bažnyčios bandymas suteikti krikščionišką atspalvį seniesiems žemdirbių tikėjimams.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Šeimos Kūčių stalas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Šeimos Kūčių stalas

Tikėjimai, kad mitiniu laiku vyksta žmonių pasaulyje neįmanomi reiškiniai, sutinkami ir kitose šventėse: antai, visi žino, kad per Jonines pražysta paparčio žiedas. Ne tik per Kalėdas, bet ir per Velykas, Sekmines vidurnaktį vanduo virsta vynu ar bent jau tampa saldus. Kone per visas reikšmingesnes metų šventes siaučia raganos ir pan.

Kūčių burtai dabar geriausiai žinomi turbūt dėl to, kad lietuviškoje Kalėdų tradicijoje ir šiandieną pagrindinis šventės akcentas, kaip ir seniau, yra Kūčių vakarienė.

Seniau burtai buvo susiję būtent su Kūčių vakariene: pasibaigus vakarienei, artėjant vidurnakčiui, burtai tapdavo savotiška jaunimo pramoga su tam tikru mistikos aspektu. Tai persikėlė ir į šiandieną.

– Kiek laiko lietuviai Kūčių burtais ir prietarais iš tiesų tikėjo? Iki kada manyta, kad per Kūčias kalba gyvuliai, būtina sočiai prisivalgyti ir pan., o nuo kada tai tapo tiesiog tradicijos dalimi?

– Lūžis kaimo žmonių mąstyme maždaug sutampa su moderniosios Lietuvos gimimu.

XX a. pradžioje, o ypač po 1918 m. Lietuvoje vyko daug socialinių pokyčių: perėjimas prie individualaus ūkininkavimo, tradicinio kaimo išskirstymas į vienkiemius, lietuviškos mokyklos atėjimas į kaimą, pradinio lavinimo įstaigų atsiradimas. Visa tai keitė ir žmones. Ugdė pilietiškumą, dalyvavimą valstybiniuose procesuose. Ir kartu ugdė pasaulietinį požiūrį.

Kalbant moksliniais terminais, tai laikotarpis, kai ritualas virsta papročiu. Paprotys gali turėti tą pačią formą kaip ritualas, bet neturėti simbolinės prasmės.

Rituale svarbiausia ne veiksmas, o tuo veiksmu norimas pasiekti rezultatas. Ritualinis veiksmas gali būti labai įvairus, bet siekiamas rezultatas – tas pats.

XX šimtmečio pradžioje Kūčių papročiai turėjo visiškai tą pačią formą kaip ritualai, bet jaunimas jais nebetikėjo. Jiems tai tiesiog pramoga.

Be abejo, XX a. pradžios jaunimas žinojo, ką senieji žmonės galvoja, kuo tiki, jiems tai buvo įdomu, bet jie patys tuo jau nebetikėjo. Nebetikėjo, tačiau laikėsi tradicinio šventinio elgesio modelio.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Šeimos Kūčių stalas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Šeimos Kūčių stalas

Norint suprasti, kodėl netikėdami maginiu šventinių ritualų poveikiu, jaunuoliai palaiko ritualinės švenčių tradicijos tęstinumą, reikia suprasti vieną paprastą dalyką. Švenčių apeigos abiejų lyčių jaunuoliams teikė puikią galimybę pabūti kartu.

Tradiciniame kaime darbai buvo skirstomi pagal amžiaus grupes, pagal lytį. Po intensyvaus darbo prieššventiniu periodu tik šventiniu metu jaunimas galėjo pabūti kartu. O jiems tai aktualu.

Aišku, atskirais atvejais tikėjimas ritualu išliko ir ilgiau – pavyzdžiui, netgi XX a šeštajame dešimtmetyje buvo fiksuota, kaip sausrai ištikus dzūkų moterys arė upės vagą, kad būtų lietaus. Bet tai tik pavieniai ir išskirtiniai atvejai.

Reikia suprasti ir tai, kad apeigų virtimas papročiais nebuvo toks, kad vakar žmogus tikėjo, o šiandien jau nebetiki. Tokie procesai truko dešimtmečius ar net šimtmečius.

Dar svarbu suprasti, kad visi šaltiniai turi savo ideologinį kontekstą. Pavyzdžiui, kalbant apie XIX a. šaltinius, jei informacija imama iš bendruomeninio kaimo aplinkos, tai aiškiai matosi dar išlikęs tikėjimas ritualo galia.

Tuo tarpu šaltiniai, kuriuose šnekama apie dvaro gyvenimą, atskleis žymiai labiau pakitusius tuos pačius šventinės tradicijos momentus, nes dvaras, lyginant su bendruomeniniu kaimu, visada buvo atviresnis naujovėms.

– Teko girdėti teiginių, kad Kūčių vakarienę turi tik lietuviai ir lenkai. Ar tai tiesa?

– Tik iš dalies. Kalėdų išvakarių vaišes turi ir kitos tautos. Tačiau vaišes, kurios būtų tiek ritualizuotos, turi nedaug kas. Bet tai nėra tik lenkai ir lietuviai: dar yra vakarų baltarusiai, vakarų ukrainiečiai. Kitaip sakant, Šiaurės–Rytų Europos katalikiški kraštai.

– O ar katalikybė kaip tik neturėtų kritiškai žiūrėti į tokį Kūčių vakarienės sureikšminimą? Juk mirusiųjų garbinimas, ritualai ir panašiai siejasi su pagonybe?

– Taip ir būdavo. Dauguma ankstyvųjų lietuvių šventinę tradiciją aprašiusių šaltinių kilę iš bažnyčiai artimos aplinkos. Ir juose labai daug kalbama būtent apie dvasininkų kovą su senąja ritualine tradicija. Jau minėtoje Volfenbiutelio postilėje Kūčių burtai yra aprašomi kaip velnio pramanas.

Iki pat XIX a. šaltiniuose matomas aiškiai neigiamas nusistatymas į tokius ritualus kaip į nederantį krikščioniui dalyką. Be kelių XVI–XVII šimtmečių lietuvių tikėjimo reliktus aprašiusių autorių, tik XIX a. viduryje atsiranda bajorų lituanistinio sąjūdžio atstovai romantikai Simonas Daukantas, Teodoras Narbutas, Dionizas Poška, Liudvikas Adomas Jucevičius ir kiti, kurie jau bando žiūrėti į Kūčias bent iš dalies kaip mokslo žmonės, nors tas mokslas dar gana mėgėjiškas, ir aprašinėti jas be neigiamo nusistatymo.

Tačiau kalbant apie krikščionybės ir žemdirbių ritualinės tradicijos santykį, ypač apie senosios ritualinės tradicijos gyvybingumą, svarbu suvokti tokį dalyką.

Pasaulėžiūros prasme krikščionybė, kaip ir daugelis religijų, kalba apie žmogaus ateitį: gyvenimą, išganymą po mirties, atpildą. Bet ji nieko nekalba apie tai, kaip užauginti duoną, kaip užauginti derlių, ką daryti, kad žmonės sveiki būtų ir gyvuliai nesirgtų. O būtent to siekia dauguma senųjų ritualų, jie kaip tik yra susieti su gamtos gyvenimo ciklu, gamtos ritmais.

Mes dažnai sakome, kad lietuviai išlaikė pagonybę iki XVIII–XIX a. Tačiau tai reikia suprasti ne visiškai tiesiogiai. Tradicinėje visuomenėje žmonės buvo įpratę paklusti autoritetui. Nuo viduramžių Lietuvoje tų autoritetų buvo du – feodalo dvaras ir Bažnyčia.

Dažnai jie buvo glaudžiai susiję. Ir daug paprastų žemdirbių jiems pakluso. Sakysime, Martynas Mažvydas XVI a. klebonaudamas Ragainėje rašė, kad lietuviai pavyzdingai lanko bažnyčią.

Tačiau egzistuoja skirtis tarp paklusimo autoritetui elgiantis pagal krikščionišką modelį ir ritualinių dalykų, kurie žemdirbiui kasdienybėje daug aktualesni. Jam svarbu turėti duonos, kad šeimos nariai sveiki būtų, kad gyvuliai nekristų. Ne veltui duona yra pagrindinis ritualinis simbolis – tai žemdirbio pragyvenimo pagrindas.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Šeimos Kūčių stalas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Šeimos Kūčių stalas

Į bažnyčią žemdirbys eidavo, nes jam liepė. Tačiau ritualus, visiškai nesusijusius su krikščionybe ir netgi jai prieštaraujančius, jis atlikdavo, nes žinojo: tam, kad būtų duonos, kad sektųsi ūkiui, jis turi elgtis taip, kaip jo tėvai darė.

Į bažnyčią žemdirbys eidavo, nes jam liepė. Tačiau ritualus, visiškai nesusijusius su krikščionybe ir netgi jai prieštaraujančius, jis atlikdavo, nes žinojo: tam, kad būtų duonos, kad sektųsi ūkiui, jis turi elgtis taip, kaip jo tėvai darė.

Tėvai darė kaip seneliai, seneliai – kaip proseneliai. Valstietis tikrai nemąstė, ar tie senieji ritualai krikščioniški, ar ikikrikščioniški: jis tiesiog žinojo, kad jie yra būtini. Ir toks šventinės tradicijos supratimas, ideologiškai atsietas nuo religijos, išliko iki pat XX a. pradžios.

– Ar visoje Lietuvoje Kūčių papročiai, patiekalai buvo panašūs?

– Kiek žinome, didžiąja dalimi taip. Viena vertus, Kūčios visoje Lietuvoje egzistavo bendrame katalikybės kontekste, kita vertus, visoje Europoje per tokias šventes žmonės pirmiausia valgo tai, ką augina. O gamtinės sąlygos Lietuvoje labai nesiskiria, tad ir ūkio pagrindas visur tas pats.

Ritualiniai patiekalai visada yra tie patiekalai, kurie svarbiausi duotai kultūrai duotu laiku. Mūsų kultūra – ruginės duonos kultūra. Todėl duona yra pagrindinis ritualinis visų švenčių, apeigų, įskaitant Kūčias, simbolinis momentas. O sapnuoti rugių pjovimą, tikėjo žmonės, reiškia artėjančią mirtį.

Andriaus Vaitkevičiaus / 15min nuotr./Rugiai
Andriaus Vaitkevičiaus / 15min nuotr./Rugiai

Kūčių ryšį su mirusiųjų pasauliu rodo ir tai, kad ant Kūčių stalo tradiciškai galima sutikti patiekalų iš grybų, uogų, žuvies. Pagal senąjį žemdirbių suvokimą pasaulį galima skirstyti į dvi dalis: žmonių pasaulį ir antgamtinį pasaulį.

Žmonių pasaulis, žvelgiant fiziškai, baigiasi su žmonių apgyvendinta erdve – kaimo riba. Už kaimo ribos yra kitas, laukinės gamtos pasaulis, kuris automatiškai simbolizuoja ir antgamtinį, anapusinį pasaulį. Grybai, uogos ir žuvis, atėję iš anapusinio pasaulio ir būdami ant Kūčių stalo simbolizuoja būtent jį.

Kaip pas mus ant Kūčių stalo visada atsiranda grūdai, duona, laukinės gamtos produktai, taip, tarkime, Pietų Europoje – vaisiai. Pas mus duona ruginė, o kur nors Vokietijoje – jau kvietinė. Arba pas slavus ritualinis kepinys yra iš smulkaus malimo kvietinių miltų, kurį mes vadintume pyragu.

Be abejo, esama ir tam tikrų regioninių ypatybių: Pavyzdžiui, Vidurio ir Vakarų Lietuvoje Kūčioms verdama sriuba, dažniausiai, barščiai. Žinoma, jie verdami be mėsos. Arba su grybais, arba vien tik su burokėliais. Be to, dažnai konkrečios šeimos turėjo ir vis dar turi kažkokias savo tradicijas. Bet, apskritai, Lietuvoje ūkiniai skirtumai ir jų nulemti skirtingi patiekalai ant stalų tarp turtingų ir neturtingų valstiečių buvo daug didesni negu tarp skirtingų regionų.

Bendra ritualinė tvarka: balta staltiesė ant stalo ir šienas po staltiese, namų aplinkos sutvarkymas, ėjimas į pirtį, apsirengimas švariais drabužiais, ir, aišku, pati vakarienė visoje Lietuvoje atrodo panašiai.

Shutterstock nuotr./Tradiciniai kūčiukai
Shutterstock nuotr./Tradiciniai kūčiukai

Tiesa, XIX a. antroje pusėje, kunigams aktyviai dalyvaujant lietuvių tautiniame atgimime, daugelyje vietovių išaugo religinis sąmoningumas. Žmonės pirmą kartą susimąstė, kad jų agrariniai papročiai mažai dera su krikščionybe. Todėl seniems papročiams kai kur imta ieškoti su religija susijusių paaiškinimų.

Pavyzdžiui, tradicija per Kūčias stalą apdėti šienu, o tada ant jo tiesti staltiesę. Nors tikslių patvirtinimų nėra, etnografai mano, kad ši ritualinė tradicija susijusi su protėvių kultu.

Tačiau XIX a. atsirado aiškinimas, kad šienas klojamas todėl, kad kūdikėlis Kristus po gimimo buvo šiene ėdžiose paguldytas. Atsiradus tokiam religiniam paaiškinimui, kai kurios šeimos nustojo kloti šieną po staltiese: tiesiog padėdavo jo į lėkštutę, o ant jo uždėdavo „plotkelę“.

Tokių šeimų galima rasti visoje Lietuvoje, tai susiję ne su regionais, o su religingumu. Šeimos, išlaikiusios žemdirbių ritualus, šieną ir toliau kloja po staltiese.

– Dvylika patiekalų ant Kūčių stalo. Kodėl tiek daug? Kodėl būtent 12?

– Dabar paklausus kaimo žmonių, galima išgirsti du pagrindinius paaiškinimus. Vienas – kad patiekalų dvylika, nes Jėzus turėjo 12 apaštalų, o Kūčių vakarienė – tai tarsi Paskutinė vakarienė. Šis paaiškinimas siejamas su mano jau minėtu polinkiu ieškoti krikščioniško pagrindimo senosioms ritualinėms tradicijoms. Nors šiuo atveju jis gana keistas: juk paskutinė vakarienė krikščionybėje su Kalėdomis nesiejama.

Kitas liaudyje sutinkamas paaiškinimas yra labiau archajiškas. Jis sako, kad 12 valgių simbolizuoja 12 sočių mėnesių. Toks ritualinis aiškinimas būdingas ne tik lietuviams: daugelyje Europos kraštų per metų pasikeitimo šventę būdavo buriama ateitis visiems 12 būsimųjų metų mėnesių.

Bet ir šitie paaiškinimai jau pakankamai modernūs. Iš tiesų skaičius „dvylika“ yra ne toks jau ir svarbus. Daug kur teigiama, kad ant stalo turi būti 9 patiekalai. Rečiau, kad visi 13. Svarbiausia – kad per Kūčias būtų valgomas ne vienas patiekalas, o daug.

Iš tiesų skaičius „dvylika“ yra ne toks jau ir svarbus. Daug kur teigiama, kad ant stalo turi būti 9 patiekalai. Rečiau, kad visi 13. Svarbiausia – kad per Kūčias būtų valgomas ne vienas patiekalas, o daug.

Ritualinėje simbolikoje tai reiškia gausą. Jei šventės metu valgai daug – daug maisto bus ir ateityje.

Lietuvoje įvairiose šeimose galima rasti per Kūčias valgomus ir septynis, ir devynis, ir dvylika patiekalų. Septynis galima bandyti sieti su Mėnulio kalendoriumi. Devynis ir dvylika paaiškinti sunkiau, bet čia gali būti svarbu ir tai, kad tai yra skaičiaus „trys“ kartotiniai.

Kodėl būtent skaičius „trys“ čia svarbu? Pagal vieną hipotezę, beveik visi mūsų kalendoriniai papročiai yra tokie archajiški, kad dar pagrįsti mitologiniu pasaulio suvokimu. Pagal šį suvokimą įprastas binarinėmis opozicijomis, tokiomis kaip šviesa-tamsa, gėris-blogis pagrįstas pasaulio modelis. Bet koks skaičius, didesnis negu „2“, pagal šį suvokimą jau atrodo daug.

Todėl skaičiaus „trys“ simbolinė reikšmė pirmiausia yra „daug“. Tada lengva paaiškinti: devyni patiekalai yra trys kartus po tris, arba „išvertus“ iš simbolių kalbos – daug kartų po daug. Dvylika patiekalų yra trys kartus trys plius trys, arba daug kartų po daug ir dar kartą daug. Čia, greičiausiai, ir slypi ritualinės simbolikos prasmė.

Tiesa, ši hipotezė yra sukurta dabartinių mokslininkų remiantis tik numanoma žmogaus mąstymo raida ir senuoju mąstymu, ji nėra pagrįsta konkrečiais duomenimis. Visi egzistuojantys pačių valstiečių aiškinimai yra iš vėlyvų laikų, juos išsakę valstiečiai jau buvo paveikti modernios kultūros.

– Daug kalbėjome apie Kūčias. O ar kažkokių specifinių tradicijų, apeigų, kuriuos galima kildinti iš ikikrikščioniškų laikų, Lietuvoje turėjo Kalėdos?

– Neturime duomenų. Visą informaciją apie Kalėdų šventimą Lietuvoje mes turime jau iš krikščioniško laikotarpio ir tai dažniausiai būna būtent tų agrarinių ikikrikščioniškų dalykų supriešinimas su krikščionybe.

Mūsų tradicijoje agrariniai ritualai yra sutelkti Kūčiose. Ikikrikščionišku Kalėdų papročiu pas mus galėtų būti nebent nieko nedarymas šventės metu. Senojoje tradicijoje net visas Kalėdų maistas buvo ruošiamas per Kūčias, kad per Kalėdas netektų išvis nieko dirbti.

Tačiau kokių nors specifinių kalėdinių apeigų mes nerastume. Žemdirbių apeigos vėl prasidėdavo tik nuo antrosios Kalėdų dienos – šventiniai vakarėliai, Šiaurės Rytų Lietuvoje žinomos persirengėlių vaikštynės, o XIX šimtmetyje žinotas ir Kalėdų trinkos tampymas. Šventinės jaunimo pramogos nusitęsdavo iki pat Trijų karalių dienos.

– Ar lietuviškoje tradicijoje egzistuoja kas nors panašaus į Kalėdų eglutę? O gal tai atėjo iš kitų šalių?

– Neegzistuoja. Pirmosios Kalėdų eglutės pasaulyje atsirado XVI a. Vestfalijoje, Vokietijoje. Beje, įdomus faktas: pirmoji vieša Kalėdų eglutė pasaulyje atsirado ne kur kitur, bet Rygoje, tuomet priklausiusioje vokiškos kultūros Livonijai. Į Rygą kėlėsi daug Vestfalijos gyventojų, atsinešusių ir šią tradiciją.

TV3 nuotr./Vilniaus Kalėdų eglė
TV3 nuotr./Vilniaus Kalėdų eglė

Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, eglutės pradėjo plisti tik XIX a., bet pirmiausia atėjo į dvarų kultūrą, pas aristokratus, taip pat pas turtingus miestiečius. Valstiečių namus ir valstietišką kultūrą Kalėdų eglutės pasiekė labai vėlai: tik ketvirtajame XX a. dešimtmetyje. Mokyklose jos atsirado kiek anksčiau – trečiajame dešimtmetyje. Tik šiaurės Lietuvoje, iš kurios daug ūkininkų XX a. pr. ėjo tarnauti į Latviją, eglutės pasirodė anksčiau.

Ant eglučių pirmiausia kabinti obuoliai, saldainiai. Tiesa, stambūs ūkininkai ketvirtajame dešimtmetyje jau pradėjo naudoti taip pat iš vokiečių šventinės tradicijos atėjusius medinius kalėdinius žaislus.

– O Kalėdų Senelis, toks, kokį jį turime dabar, kiek jis siejasi su senąja kultūra?

– Kalėdų Senelis, dovanojantis dovanas, lietuvių kultūrai nėra būdingas. Apskritai, Kalėdų Senelio istorijoje Lietuvoje susilieja keli dalykai: tradiciniai po namus vaikštantys persirengėliai ir vakarietiška tradicija, prasidėjusi nuo bažnytinės šv. Mikalojaus dovanų teikimo tradicijos ir ilgainiui smarkiai pakitusios.

Pasak legendos, Miros vyskupas šv. Mikalojus buvo kilęs iš turtingos šeimos, tačiau savo turtus išdalinęs neturtingiesiems. Už tai jam Dievas suteikęs stebuklingą galią kurti dovanas. Vakarų Europos valstybėse šv. Mikalojus yra besimokančiųjų ir vaikų globėjas. Iš čia ir atsirado tradicija dovanoti vaikams dovanas šio šventojo dieną – tai yra gruodžio 6 d.

Prancūzijoje, Beniliukso šalyse, Olandijoje ir šiandieną Kalėdų dovanas teikia šv. Mikalojus. Bet reformacijos apimtoje Vokietijoje dovanų teikimas buvo perkeltas į Kalėdas, kalėdines dovanas pradėjus sieti su kūdikėliu Kristumi. Iš čia Kalėdinių dovanų teikimo tradicija nukeliavo į JAV.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Kalėdų Senelis
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Kalėdų Senelis

Dabartinis Kalėdų Senelio įvaizdis ir dovanų teikimo tradicija JAV išpopuliarėjo XX a. pradžioje, o į Europą grįžo tarpukariu. Ne paskutinį vaidmenį čia vaidino ir „Coca-Cola“ reklamos. Būtent reklamuojant šios kompanijos produkciją, besišypsančio, apvalaino, apsirengusio raudonais kailiniais, baltabarzdžio seneliuko įvaizdis įsitvirtino Europoje.

Tai nebuvo vienintelės šio personažo kultūrinės transformacijos. Suomiškas Joulupukki – semantiškai susijęs su itin archajišku ir daug paralelių Skandinaviškoje mitologijoje turinčiu ožio personažu, neturi nieko bendra su krikščionybe.

Tačiau suomiai sėkmingai jį sutapatino su amerikietišku Kalėdų Seneliu, apgyvendino pas save ir dabar tai, kad Kalėdų Senelis gyvena Laplandijoje, žino viso pasaulio vaikai. Tai puikus pavyzdys, kaip savitą kalendorinę tradiciją paversti komerciškai sėkminga ir išpopuliarinti pasaulyje.

Dabar Lietuvoje norima Senį Kalėdą sutapatinti su tuo amerikietiškai-suomišku Kalėdų Seneliu. Tačiau Senio Kalėdos lietuviškos šaknys slypi persirengėlių tradicijoje.

Dabar Lietuvoje norima Senį Kalėdą sutapatinti su tuo amerikietiškai-suomišku Kalėdų Seneliu. Tačiau senio Kalėdos lietuviškos šaknys slypi persirengėlių tradicijoje.

Lietuvoje seniau kaimuose buvo įprasta, kad kalėdiniai persirengėliai gausiu būriu vaikšto po namus ir sako ritualinę galią turinčius linkėjimus, už tai gaudami dovanų.

Tik XX a., veikiant Vakarų kultūrai, persirengėliai pradeda ne tik gauti, bet ir patys vaikams teikti dovanas, o pats persirengimo paprotys pamažu nyksta. Persirengėlius pamažu keičia Kalėdų Senelis. Bet visgi Lietuvoje jis dovanas teikti pradeda tik prieš II pasaulinį karą ir iki jo nespėja plačiai paplisti.

Pagrindinė kalėdinių dovanų tradicija Lietuvoje įsigalėjo sovietmečiu, su rusų Seniu Šalčiu. Po Nepriklausomybės atkūrimo jis tapo Kalėdų Seneliu. Gražios pastangos įkurdinti senį Kalėdą Čepkelių raiste kaip dovanas teikiantį personažą, sekasi sunkiai, nes tiesioginio tęstinumo su senaisiais papročiais jis turi mažai, o žmonių sąmonėje, kad ir kaip tenka apgailestauti, šiandieną įsitvirtinęs amerikietiškai suomiškas Kalėdų Senelio variantas.

Pirmą kartą šis interviu publikuotas 2017 m. gruodžio 24 d.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

09:00
07:59

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį

Parašykite atsiliepimą apie 15min