-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti
2010 03 03

Politikų slėpynės po privatumo šydu: ką turime žinoti apie seimūnų šunis, pinigus ir meilužes

Į skandalus įklimpę politikai nuo juos persekiojančios žiniasklaidos vis dažniau ginasi burtažodžiu „Tai mano asmeninis reikalas“, esą viešo asmens statusas nepanaikina jų teisės į privatumą. Tačiau visuomenė linkusi manyti, kad politikas privalo jai būti visiškai atskaitingas, atsakinėti net ir į nemalonius klausimus apie asmeninį gyvenimą.
Viešų asmenų privatumo riba Lietuvoje aiškiai neapibrėžta, todėl žiniasklaida pati sprendžia, kuriuos asmeninio politiko gyvenimo aspektus viešinti.
Viešų asmenų privatumo riba Lietuvoje aiškiai neapibrėžta, todėl žiniasklaida pati sprendžia, kuriuos asmeninio politiko gyvenimo aspektus viešinti. / Kęstučio Vanago/BFL nuotr.

„15min“ domėjosi, kur prasideda politikų privatumo teritorija. Ar visuomenei turi rūpėti politikų seksualinė orientacija, su kelintu sutuoktiniu gyvena viešas asmuo ar kiek nesantuokinių vaikų jis turi, kur ir su kuo vyksta atostogauti, kokią religiją išpažįsta, su kuo bendrauja, kokią paskolą yra pasiėmęs iš banko?

Kaip „15min“ sakė žurnalistų etikos inspektoriaus patarėjas teisės klausimais Deividas Velkas, šalies įstatymai griežtai nereglamentuoja kas yra privatus gyvenimas.

„Kitaip sakant, įstatymas pasako, kad visuomenė turi teisę žinoti ir apie viešo asmens asmenines savybes, kurios galbūt, kai kurių viešų asmenų įsitikinimu, yra privatus reikalas. Antra vertus, viešas asmuo taip pat turi teisę į privatų gyvenimą ir tam tikrą jo slaptumą, tik ši teisė labiau apribota nei privataus asmens. Tai du pagrindiniai principai, kurių nereikia pamiršti“, – aiškino D.Velkas. 

Teisininkas atkreipė dėmesį, kad kiekvienos situacijos vertinimas yra labai individualus ir kartais tai, kas vienu atveju gali būti pripažinta kaip viešo asmens teisės į privatumą pažeidimas, kitu atveju gali būti viešojo intereso tenkinimas.

„Buvo atvejų, kai žurnalistų etikos inspektorius pripažino viešo asmens skundą dėl jo privataus gyvenimo pažeidimo pagrįstu, kai buvo domimasi viešo asmens šeiminiu gyvenimu, santykiais su kitu žmogumi. Tačiau teigti, kad visi vieši asmenys gali turėti panašių pretenzijų ar kad visais panašiais atvejais bus pripažintas viešo asmens teisės į privatumą pažeidimas, būtų neteisinga“, – sakė D.Velkas.

Kas turi rūpėti visuomenei

Lietuvos politikai supranta skirtingai, apie ką būdami vieši asmenys privalo kalbėti, o ką gali nutylėti. Tuo tarpu žiniasklaida pati sprendžia, kokius politiko asmeninio gyvenimo aspektus viešinti.Lietuvos politikai supranta skirtingai, apie ką būdami vieši asmenys privalo kalbėti, o ką gali nutylėti. Tuo tarpu žiniasklaida pati sprendžia, kokius politiko asmeninio gyvenimo aspektus viešinti. Žiniasklaidos atstovai sekė ir fotografavo „darbiečių“ lyderį Viktorą Uspaskichą bei moterį, įvardytą kaip politiko meilužę. Privačioje parlamentarės Astos Baukutės teritorijoje jie tikrino gautas žinias apie neprižiūrimą politikės šunį, įkyriai klausinėjo Seimo nario Roko Žilinsko apie jo seksualinę orientaciją, sekiojo parlamentarą Ligitą Kernagį, tikslindamiesi, kiek nesantuokinių vaikų šis turi.

Žurnalistų etikos inspektoriaus patarėjo D.Velko teigimu, tam tikrais atvejais domėjimasis ir detalių viešinimas apie politiko antrą santuoką gali būti tik smalsumo tenkinimas ir todėl viešo asmens teisės į privatumą pažeidimas. Tačiau jei politikas deklaruoja, kad buvo vedęs vienintelį kartą ir brangina savo santuoką, tuomet informacijos apie jo antrąją santuoką viešinimas tenkina visuomenės viešąjį interesą. „Taigi priklausomai nuo situacijos viena ar kita privataus gyvenimo detalė gali tenkinti viešąjį interesą, o kitą kartą ir netenkinti jo“, – sakė teisininkas.

Lakmuso popierėlis – visuomenės interesas

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos specialisto teigimu, galima pasitikrinti, ar tam tikros informacijos paviešinimu būtų tenkinamas viešasis interesas žinoti viešo asmens privataus gyvenimo aplinkybes. Lakmuso popierėlis – atsakymas į klausimus, koks visuomenės interesas nukentėtų, jei visuomenei tokia informacija nebūtų pateikta.

D.Velko įsitikinimu, tam tikrais atvejais visuomenė turi teisę žinoti net ir labai intymias viešo asmens gyvenimo detales, nes tai, kaip jis gyvena, turi įtakos ir sprendžiant apie jo dalykines savybes ar profesinį aktyvumą, pasaulėžiūrą bei vertybes.

Paklaustas, ar tai reiškia, kad rinkėjai turi teisę žinoti, kokia politiko seksualinė orientacija, D.Velkas teigė, kad labai dažnai atsakymas gali būti „taip“.

„Kalbant apie viešo asmens seksualinę orientaciją, visuomenės teisė žinoti tokią informaciją labai dažnu atveju gali būti pagrįsta. Jeigu politikas tokį dalyką slepia, bet vėliau paaiškėja, kad jis neteisėtai protegavo kažkokią grupę, artimą savo pažiūromis, ar įvyko kas nors, ko jis nebuvo viešai deklaravęs ir panašiai, manau, tokiu atveju atsiranda objektyvi visuomenės teisė žinoti tokią informaciją“, – sakė Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos specialistas.

Sulaukia skundų

Kalbėdamas apie nusiskundimus, kurių Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba dažniausiai sulaukia iš viešų asmenų, D.Velkas juos suskirstė į dvi kategorijas.

„Viena skundų kategorija – kai telefoninio pokalbio metu viešas asmuo žurnalistui suteikia kokią nors informaciją, o vėliau skundžiasi, kad žurnalistas šią informaciją paviešino. Politikai teigia, esą atskleisdami konfidencialų pokalbį žurnalistai pažeidė jų teisę į privatų gyvenimą“, – pasakojo D.Velkas.

Teisininkas atkreipė dėmesį, kad tokie skundai dažnai neturi pagrindo, nes nustatoma, kad politikas žinojo, jog kalba su žurnalistu, taigi iš anksto galėjo numatyti, kad sakoma informacija bus viešinama. Kita skundų kategorija – tai skundai dėl politikų asmeninio gyvenimo, dažniausiai  informacijos, susijusios su šeimos nariais, paviešinimo.

Pasak advokatės Liudvikos Meškauskaitės, svarstant, ar pažeista viešo asmens teisė į privatumą, svarbu, kokios asmeninio gyvenimo detalės buvo atskleistos ir ar šių detalių paviešinimas buvo reikšmingas visuomenei.

„Interesas žinoti tam tikrą informaciją turi būti teisėtas ir pagrįstas. Interesas yra pagrįstas tada, kai nuo fakto, kurį norima žinoti, priklauso politiko priimami sprendimai. Jei tai tik smalsumas, tai nėra pagrindas viešinti tokią informaciją“, – sakė L.Meškauskaitė.

Advokatės teigimu, jei parlamentarai, pavyzdžiui, piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, visuomenė ir žiniasklaida turi teisę domėtis šiais veiksmais. Tačiau tokių dalykų kaip seksualinė orientacija politikai viešinti neprivalo. „Rinkėjas neturi teisės žinoti seksualinės politiko orientacijos, nes tai yra intymu ir neturi jokio ryšio su viešo asmens atliekamu darbu“, – tvirtino teisės ekspertė.

Iškelta ne viena byla

Paklausta, ar Lietuvoje yra precedentų, kai vieši asmenys kreipėsi į teismą dėl jų teisės į privatumą pažeidimo, L.Meškauskaitė sakė, kad tokių bylų šalyje buvo ne viena.Paklausta, ar Lietuvoje yra precedentų, kai vieši asmenys kreipėsi į teismą dėl jų teisės į privatumą pažeidimo, L.Meškauskaitė sakė, kad tokių bylų šalyje buvo ne viena.

„Viena valstybės pareigūnė, einanti labai aukštas pareigas, buvo pareiškusi ieškinį laikraščiui, paviešinusiam faktą, kad ji viena augina nesantuokinį sūnų. Teismas šioje byloje pripažino teisės į privatumą pažeidimą ir priteisė valstybės pareigūnei piniginę kompensaciją, – pasakojo advokatė. – Teismas pripažino, kad buvo pažeista ir vieno žinomo žmogaus teisė į privatumą, kai žiniasklaidoje buvo paviešinta jo seksualinė orientacija. Dar pora atvejų, kai pripažintas teisės į privatumą pažeidimas – knygoje atskleista viešo asmens liga ir žiniasklaidoje paviešinta informacija apie dainininko nesantuokinį sūnų.“

Advokatė paaiškino, kad minėto dainininko pokalbiai buvo įrašinėjami be sutikimo – vakarėlio metu jis buvo stebimas, fiksuojama, su kuo jis bendravo. Būtent tai teismas pripažino teisės į privatumą pažeidimu.

Bausmės per švelnios

L.Meškauskaitės teigimu, nors Lietuva yra ratifikavusi Europos žmogaus teisių pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir nors mūsų šalyje yra atitinkamų nuostatų Civiliniame bei Baudžiamajame kodeksuose, sukurti mechanizmai, kad apsaugotų viešų asmenų privatumą, neveikia.

„Priežasčių yra labai daug. Tai žinių, noro ir patirties stoka, taip pat iškreiptas žodžio „laisvė“ suvokimas. Lietuvoje įsivaizduojama, kad laisvė suteikia galimybę daryti viską, ką nori. Tačiau demokratinėje visuomenėje ne viskas galima. Todėl šių teisinių mechanizmų dar nesugebame įgyvendinti, nemokame identifikuoti privatumo pažeidimo“, – pasakojo advokatė.

Ji pabrėžė, kad visa tai lemia, jog teismai už viešo asmens privatumo pažeidimą baudžia arba švelniai, arba visai nebaudžia, todėl visa sistema ne visiškai veikia taip, kaip turėtų veikti.

Kas turi brėžti ribas?

Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas Algimantas Salamakinas įsitikinęs, kad nubrėžti ribą tarp to, apie ką žurnalistai turi informuoti visuomenę, o apie ką rašyti nereikėtų, turi patys žiniasklaidos atstovai.

„Manau, kad svarbiausias kriterijus mąstant,  ar skelbti tam tikrą informaciją, turi būti šios informacijos tikslingumas, o ne pigaus populiarumo paieškos. Svarbiausia, ar visuomenei naudinga išgirsti informaciją, kurią norima paviešinti“, – svarstė A.Salamakinas.

Pasak A.Salamakino, spaudoje ar televizijoje neturėtų būti skelbiama, kokiomis ligomis serga tautos atstovai ar kiti vieši asmenys. Tuo tarpu tokie dalykai kaip seksualinė politiko orientacija, nesantuokiniai vaikai ir panašiai neturėtų būti paslaptis.

„Dėl lytinės orientacijos: manau, viešas asmuo turėtų pats tai pranešti. Visuomenė supras. Blogiau, kai politikai ką nors nuslepia norėdami pasirodyti geriau, o paskui visa tai išlenda į viešumą ir prasideda to politiko taršymas. Nesantuokiniai vaikai taip pat nėra paslaptis ir visuomenė apie juos turėtų žinoti“, – sakė Seimo narys.

Valstybių praktika skiriasi

Politologas doc. Algis Krupavičius teigė, kad skirtingose visuomenėse formuojasi skirtingos viešo asmens privataus gyvenimo ribų tradicijos. Pasak politologo, šių ribų nubrėžimas priklauso nuo visuomenės konservatyvumo, demokratijos trukmės ir jos įsitvirtinimo bei panašių dalykų.

„Į viešo asmens privatų gyvenimą žiūrima labai įvairiai. Šis požiūris priklauso nuo valstybės. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose skandalai, susiję su labai intymiomis viešo asmens privataus gyvenimo detalėmis, yra visuomeninio ir politinio gyvenimo norma – šioje valstybėje visuomenė ir žiniasklaida diskutuoja labai jautriomis temomis“, – sakė A.Krupavičius.

A.Krupavičius atkreipė dėmesį, kad daugelyje šalių temos, susijusios su viešais asmenimis, kurias Lietuvos žiniasklaida, paklusdama sensacingumo tendencijai, išnarsto po kaulelį, yra tabu. „Pavyzdžiui, mūsų spaudoje buvo daug rašyta apie prezidento Algirdo Brazausko sveikatą ir gydymą. Tradicija, kai taip išsamiai ir nuosekliai spaudoje komentuojami tokie dalykai, yra būdinga tikrai ne visoms valstybėms. Rastume daug šalių, kur tokia tema yra savotiškas tabu ir ji neliečiama“, – sakė docentas.

Tabu – sveikata, religija ir šeima 

Pritardamas, kad Lietuvoje nėra susiformavusi tradicija, aiškiai apibrėžianti, kuriuos asmeninius viešo asmens dalykus visuomenė turi teisę žinoti, o kuriais domėtis neturėtų, A.Krupavičius teigė manąs, kad trys pagrindinės sritys, kurios neturėtų būti eskaluojamos žiniasklaidoje, yra viešo asmens sveikata, religiniai įsitikinimai ir šeima.

„Religiniai įsitikinimai pagal politinio korektiškumo taisykles turi būti paliekami privačiai sričiai. Kaip ir viešo asmens šeima bei sveikata, – įsitikinęs politologas. – Tai dalykai, kurie privalo būti gerbiami kaip asmeninis viešo asmens reikalas. Jei vis dėlto žiniasklaida šiomis temomis diskutuoja, turi būti laikomasi saiko taisyklės.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius