Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Agnė Grušauskaitė pirmiausiai paaiškina seksualinio elgesio normą: vienam iš partnerių atsisakius suartėti, kitas negali tam prieštarauti, nes priešingu atveju tai jau yra traktuojama kaip prievarta. Atkreipdama dėmesį, kad prievartautojas savo seksualinius poreikius gali patenkinti tik naudodamas agresiją, kartu psichologė teigia, kad šalia seksualinių poreikių jis tenkina ir emocinius, ypač galios bei jėgos.
„Viskas priklauso nuo emocinės žmogaus brandos ir nuo to, kiek jis sugeba suvokti savo seksualinius impulsus. Jeigu šių impulsų žmogus nesuvokia, jam gali būti labai sunku juos kontroliuoti. Net jeigu jis ir supranta, kad elgiasi blogai, daro nusikaltimą, jam sunku atsispirti poreikiams“, – sakė A.Grušauskaitė.
Jos teigimu, vieną kartą išprievartavus ir dėl to patyrus stiprų pasitenkinimą, žmogaus elgesys dar labiau suaktyvėja: imama galvoti ne tiek apie savo elgesio pasekmes, kiek apie tai, kaip pakartoti patirtą būseną. „Gali būti, kad policijai sulaikius prievartautoją, jam net savotiškai palengvėja, nes kitaip jis nebūtų sustojęs prievartauti“, – svarstė psichologė.
Agresijos aktas
Psichoanalitikas Raimundas Milašiūnas tvirtina, kad prievartavimas pirmiausiai yra agresijos aktas, o žmogus agresyvus tampa susidūręs su galios ir pasitikėjimu savimi nerealizavimu.
Užaugęs vaikas gali siekti savotiško tos kastracijos paneigimo, prievartaudamas apsiginti nesugebančias mergaites ar paaugles ir išliedamas savo agresiją, kuri buvo nuslopinta vaikystėje.„Žmonės tampa agresyvūs gindamiesi ir tada, kai sau eikia patvirtinti savo potenciją. Kitas svarbus dalykas, kad žmogų veikia tam tikros varos – psichologinės instinktų išraiškos. Paprastai žmoguje susipynusios dvi – agresyvioji ir seksualioji. Anksčiau buvo manoma, kad tai atskiros varos, o dabar manoma, jog tai yra ta pati vara, kaip kad moneta turinti dvi puses. Tam tikrais atvejais agresiją žmogus gali išreikšti per seksualinį aktą. Jeigu mes kalbėtume apie seksualinius prievartautojus, tai dažniausiai būna žmonės, susidūrę su jų pačių nuvertinimu iki impotencijos lygio“, – kalbėjo R.Milašiūnas.
Pasak jo, žmogui augant praeinama tam tikra seksualinės raidos fazė, kurią specialistai vadina psichoseksualumu. Dažniausiai tai būna edipinio periodo fazė, kai berniukui tampa svarbi seksualinė meilė savo motinai ir jo santykis su tėvu. Jeigu tėvas tuo metu yra agresyvus, berniukas turi užslopinti savo seksualumą ir potraukį į motiną.
„Mes tai vadiname psichologine kastracija. Užaugęs vaikas gali siekti savotiško tos kastracijos paneigimo, prievartaudamas apsiginti nesugebančias mergaites ar paaugles ir išliedamas savo agresiją, kuri buvo nuslopinta vaikystėje. Šiuo atveju nėra svarbu, ar toks žmogus prievartauja, ar ima ką nors mušti. Kadangi jis labai nepasitiki savimi, išeiti į gatvę ir mušti kitų jis nenori, nes bijo. Mergaitė, mergina ar moteris jam yra pats priimtiniausias objektas“, – tvirtinto psichoanalitikas ir pridūrė, kad pagrindinis prievartautojo tikslas nėra seksualiai pasitenkinti. Jam svarbiausia – pažeminti, nuvertinti ir pajausti savo potenciją.
„Pati kalta“
Kauno apskrities moterų ir vyrų krizių centrų psichologė Dovilė Bubnienė sako, kad, be seksualinio smurto, kai naudojama fizinė jėga, prievartautojas naudoja ir psichologinį – gali grasinti, gąsdinti, todėl dažnas atvejis, kai auka nesugeba pabėgti ar prisišaukti pagalbos. Ir psichologė A.Grušauskaitė sako, kad sutrikus, išsigandus į prievartą reaguoti nedelsiant yra sunku. „Net ir rėkti gali ne visi, nes išgąstis dalį žmonių sukausto“, – kalbėjo pašnekovė.
D.Bubnienė akcentuoja dar vieną problemą – kadangi seksualinė sritis yra labai asmeniška ir intymi, prievartą patyręs žmogus neretai nenori to viešinti, kreiptis į teisėsaugą, papasakoti artimiesiems. „Auka gali jausti gėdą, baimę, nes dalį mūsų visuomenės kausto stereotipas – „pati kalta“. Mūsų krizių centre pasitaiko ir tokių atvejų, kad atėjusi dėl visai kitos problemos, galiausiai mergina ar moteris papasakoja ir apie patirtą išprievartavimą ar sutuoktinio elgesį, kurį taip pat laiko seksualine prievarta, tačiau nenori apie tai kalbėti“, – pasakojo psichologė.
 |
| K. Vanago/BFL nuotr./Psichologės A.Grušauskaitės teigimu, šalia seksualinių poreikių prievartautojas tenkina ir emocinius, ypač galios bei jėgos. |
Socialinių mokslų daktarė Neringa Grigutytė taip pat pripažįsta, kad visuomenėje iki šiol gajus įsitikinimas, jog prievartą patyrusios merginos ar moterys – „pačios kaltos“. Jos teigimu, taip reaguoti gali įvairūs žmonės, pradedant policijos pareigūnais – „o kokio ilgio sijoną segėjai?“, baigiant tėvais ar draugais – „gal tu pati ką nors jam pasakei ar kaip nors pažiūrėjai?“. Pasak psichologės, dažniausiai ir patys prievartautojai tikina, kad auka pati kalta. „Visuomenei nėra sunku tuo patikėti, ypač kai kalbama apie paauglystės amžių. Patikėti, kad penkiametė norėjo lytinių santykių, yra sunkiau nei tai, kad to nori trylikametė ar aštuoniolikmetė. Tačiau mums reikia atskirti dvi sąvokas – kaltė ir atsakomybė“, – aiškino Vilniaus universiteto lektorė.
Anot jos, priklausomai nuo amžiaus galima kalbėti tik apie atsakomybę – paauglė ar suaugusi moteris gali geriau suvokti ir numatyti pasekmes nei ikimokyklinio amžiaus vaikas. „Tačiau prievartos atveju kaltas yra tik prievartautojas. Tai, kad aš, būdama moteris, segėsiu trumpą sijoną ar pasidažysiu, o gal netgi nueisiu į man patinkančio vyriškio namus, niekam neduoda teisės manęs prievartauti ar su manimis elgtis prieš mano valią. Juk žmogus, šiuo atveju mes kalbame apie vyrus, – ne gyvūnas, kuris negali kontroliuoti savo potraukių – pamačiau kalę ir lipu ant jos“, – tvirtino psichologė.
Baimė, gėda ir kaltė
Kalbinti pašnekovai pabrėžia, kad be galimos kitų žmonių nuostatos, jog dėl patirtos prievartos „kalta pati“, kaltę dažnai prisiima ir auka, ypač jei prieš nusikaltimą su prievartautoju vartojo alkoholio, narkotikų arba sutiko „nueiti į kambarį“. Pasak psichologių, dėl patirtos prievartos kartais kreipiamasi praėjus ilgam laikui, nes auka, nepapasakojusi artimiesiems, kas atsitiko, pati nesuvokia, kad buvo išprievartauta, nedrįsta kreiptis į teisėsaugą, ypač jei prievartavęs asmuo – pažįstamas ar šeimos narys.
N.Grigutytės teigimu, kaltę paprastai prisiima nuo prievartos nukentėję vaikai, pavyzdžiui, pradėję manyti – „jei tik būčiau ėjusi namo kitu keliu“. Psichologė tai palygina su tėvų skyrybomis, kai vaikai neretai įsivaizduoja, kad jeigu jie būtų labiau klausę, išplovę indus ir panašiai, tėvai nebūtų baręsi ir išsiskyrę. „Apie patirtą prievartą nesakoma dėl įsitikinimų, kad pats ar pati padarė ką nors blogo, kad niekas nepatikės, visi sužinos, pradės kaltinti, juoktis. Taip pat dėl baimės, kuri ypač sustiprėja, jei yra grasinama, kad jam ar artimiems žmonėms kas nors atsitiks. Net jei prievartautojas, pavyzdžiui, yra tėvas, atsiranda baimė, kad jis atsisės į kalėjimą, mama bus nelaiminga, nebus pinigų, atiduos į globos namus“, – teigė ji.
Mergaitėms ir paauglėms merginoms, vaikystėje patyrusioms seksualinę vyrų privartą, gali išsivystyti įvairių reakcijų – nuo vyrų nekentimo, baimės ir vengimo iki perdėto seksualumo, nuolatinės partnerių kaitos ar prostitucijos.Psichologė taip pat kalba apie gėdos jausmą – net ir suaugusiam žmogui nėra lengva kalbėti seksualine tema. „Įsivaizduokite vaiką, kuris nežino, kokiais žodžiai pasakyti, kaip reaguos jo tėvai. Atskleisti prievartą nėra lengva, nes reikia įveikti gėdos, baimės, kaltės jausmus. Išdrįsti sulaukti kitų reakcijos. Pavyzdžiui, mama, išgirdusi apie dukros patirtą prievartą, gali pradėti raudoti, pykti, nežinoti, ką daryti, tad vaikas gali sau nuspręsti – geriau nepasakosiu, kad mamytė nepyktų ant manęs, nesinervintų“, – aiškino N.Grigutytė.
Neabejotinai palieka pėdsaką
Kauno apskrities moterų ir vyrų krizių centrų psichologė D.Bubnienė tvirtina, kad jeigu seksualinė prievarta patiriama vaikystėje, kai dar nesuvokiama, kas įvyko, ir jei toks atvejis nesuteikia fizinio skausmo, tuomet ypatingų padarinių žmogus gali išvengti, ateityje to neprisiminti. „Jei prievarta patiriama tuomet, kai žmogus jau supranta, kas atsitiko, jeigu buvo mėginta priešintis ir patirtas fizinis smurtas, pasekmės būna didesnės. Prievartos padariniai – patys įvairiausi. Būna ir taip, kad moteris ima nepasitikėti ne tik savimi, vyrais, bet ir visu pasauliu. Išprievartavimas yra ir didelis pažeminimas, todėl tai neabejotinai palieka pėdsaką žmogui“, – teigė psichologė.
Vilniaus universiteto lektorė N.Grigutytė tvirtina, kad mergaitėms ir paauglėms merginoms, vaikystėje patyrusioms seksualinę vyrų privartą, gali išsivystyti įvairių reakcijų – nuo vyrų nekentimo, niekinimo, baimės ir vengimo iki perdėto seksualumo, nuolatinės partnerių kaitos ar prostitucijos. „Įvairių tyrimų duomenimis, beveik visos seksualinės prievartos aukos patiria ilgalaikių pasekmių. Daugelis tyrimų rodo, kad ir jų intensyvumas po metų nuo patirtos prievartos nesumažėjo“, – sakė psichologė.
Ji pateikia mokslinio tyrimo duomenis – nuo 40 iki 60 proc. seksualinę prievartą patyrusių vaikų pasireiškia emocinių, kognityvinių (pažinimo), fizinių ir elgesio sutrikimų. Anot jos, vyrauja nuomonė, kad trečdalis vaikų su patirta prievarta susitvarko patys, trečdalis – su artimųjų pagalba, o likusiam trečdaliui būtina specialistų pagalba. „Vienas skaudžiausių seksualinės prievartos padarinių – traumos pasikartojimas. Tyrimai atskleidžia, kad mergaitės, kurios vaikystėje patyrė seksualinę prievartą, 2,4 karto dažniau pakartotinai ją patiria jau suaugusios“, – tvirtino psichologė.
