– Kokios psichologinės priežastys lemia žmonių sprendimą emigruoti?
– Aš galiu kalbėti tik apie tuos, kurie kreipiasi psichologinės pagalbos į mus. Bent jau tie, kurie prašė psichologo konsultacijų, emigravo ne dėl ekonominių priežasčių. Jos daugiau antrinės, tiesiog pasakymas sau ir kitiems, kuris yra daugmaž priimtinas.
Nemažai emigravusio jaunimo sako, kad jau 12-oje klasėje žinojo, kad nori pabėgti. Tai yra bėgimas nuo kontroliuojančių tėvų, nuo nelaimingos meilės, bendravimo nesėkmių ir t. t. Žmogus niekaip negali su tuo susitvarkyti, tai sugalvoja: „Išvažiuosiu. Kitoj šaly niekas manęs nepažįsta, aš ten viską galėsiu pradėti nuo nulio.“
Kada žmogus jaučia, kad nenori ar negali išspręsti čia kankinančių problemų, važiuoja ten ir kurį laiką jų nejaučia. Atvažiavus atsiranda daug visokių rūpesčių: susirasti darbą, susirasti, kur gyventi. O paskui, po maždaug pusės metų, vėl ima lįsti visos tos ankstesnės problemos.
Taigi mūsų projektas parodė, kad ne pinigai, o bėgimas nuo vidinių problemų yra pagrindinė priežastis.
– Su kokiais iššūkiais susiduria žmonės, nuvykę svetur?
– Tarp besikreipusiųjų į mus dažniausiai pasitaikė bendravimo problemos. Jos apima ir bendravimą darbo kolektyve, bendravimą su darbdaviu, meilės reikalus, bendravimą su Lietuvoje likusiais giminėmis.
Jeigu į užsienį išvažiuoja jauna šeima su vaiku, tai seneliai ir giminės kai kuriais atvejais būna itin negatyviai nusiteikę, pyksta, kad vaikai palieka juos ir išsiveža anūkus. Tie, kurie dar neturi šeimos, greitai pajunta, kad nutrūksta ryšiai su čia likusiais gerais draugais, darosi sunku grįžti.
Mes labai nustebome, kai kūrėme tą projektą ir manėme, kad jis bus daugiau naujai emigravusiems žmonėms, kurie dar nesiadaptavo svetur. Bet dažniausiai kreipiasi 3–5 metus gyvenantys užsienyje. Kai jie pasirūpina ekonomine gerove, iškyla ankstesnės problemos. Pirmoje vietoje – 60 proc. visų problemų – yra bendravimo.
– Kaip pasikeičia išvykusio žmogaus charakteris?
– Gali daug gerų pokyčių įvykti, jeigu žmogus pakliūva į gerą terpę ir dirba kvalifikuotą darbą. Pagarba žmogui ir pagarba jo darbui užsienyje išreiškiama ne tik pinigais. Senose demokratijos šalyse kitaip bendraujama. Žmonės labiau pasitiki savimi, turi aukštą savivertę.
Jei atvažiuoja žmogus su žemoka saviverte, bet yra geras specialistas ir jam gerai sekasi, savivertė sugrįžta, jis šypsosi, komunikabilus pasidaro. Yra atvejų, kai žmogus vien nuo pagerėjusios aplinkos pagyja, atsiskleidžia jo asmenybė.
Kaip amerikiečiai turi amerikietišką svajonę užsidirbti milijoną, taip pas mus yra tokia svajonė būti užsieniečiu. Nes buvimas užsieniečiu automatiškai reiškia ir milijoną ir ferarį, ir visa kita.
Bet viskas priklauso nuo žmogaus. Kitas, būna, išvažiuoja, jį kas nors traumuoja. Juk yra labai ryškūs visi sociokultūriniai skirtumai ir tik atrodo, kad čia ta pati Europa.
– Kodėl Lietuvoje žmonės dažnai gėdijasi dirbti nekvalifikuotą darbą, o užsienyje ryžtasi daryti kone bet ką?
– Išvažiavę į užsienį žmonės dažnai pereina nuo darbo galva prie darbo rankomis. Nežinau, iš kur ta gėda dirbti nekvalifikuotą darbą Lietuvoje. Iš esmės tai juk galima vadinti gėda. Juk, pavyzdžiui, statybose galima gerai uždirbti ir Lietuvoje.
Manau, čia nuo tarybinio laikotarpio likęs štampas, kai visi manydavo „ach, užsienis!“ Dabar irgi panašus mąstymas: „Tai kas, kad renki salotas, bet tu esi užsienietis.“ Buvimas užsieniečiu tarsi atperka nekvalifikuotą darbą, nes manoma, kad būti užsieniečiu yra labai gerai.
Yra toks kūrinys „Mano dėdulė iš Amerikos“. Tai va, kaip amerikiečiai turi amerikietišką svajonę užsidirbti milijoną, taip pas mus yra tokia svajonė būti užsieniečiu. Nes buvimas užsieniečiu automatiškai reiškia ir milijoną ir ferarį, ir visa kita.
– Anksčiau Lietuva skelbė esanti yra drąsi šalis. Ar lietuviams ryžtantis užsienyje dirbti bet ką ir sunkiai galime sakyti, kad iš tiesų esame drąsūs?
– Nežinau, kaip reaguoti į tą visą emigraciją, nežinau, ar mes drąsi šalis.
Štai išvažiuoja vieni pažįstami į užsienį. Moteris dirbs Briuselyje, vienoje iš tų politinių struktūrų, sekretore. Šeima – vyras ir du vaikai. Jeigu skaičiuosime litais, moteris uždirbs 22 tūkst. per mėnesį. Vyras sėdės su vaikais. Tų pinigų jiems užteks ir butui, ir maistui, ir komunalinėms paslaugoms, ir drabužiams, o jeigu taupys, galės ir pakeliauti.
Čia jie dirba per du tris darbus, eikvoja tris keturis kartus daugiau energijos ir vis tiek 20 tūkst. litų per mėnesį neuždirba. Iš tos pusės atrodo, kad emigruoti verta.
Iš kitos pusės, kai pagalvoji, lietuvio toks tipažas: „Ai čia nepasisekė, Lietuvoje krizė, tai važiuoju į stiprią šalį, kurioje nėra krizės.“ Tai vengimas, bijojimas spręsti problemą, ieškojimas lengviausio būdo. Kita vertus, jeigu gali daryti lengviau, tai kam daryti sunkiau? Čia negalima nei smerkti, nei girti, daug aspektų yra.
– Užsiminėte apie tėvus, išsivežančius vaikus į užsienį. Kaip jiems apsispręsti, ar vežtis atžalas svetur, atimti iš jų pažįstamą aplinką, draugus, ar palikti čia?
– Galiu pasakyti iš vienos šeimos patirties, kuri dėl darbo būdavo tai Lietuvoje, tai svetur. Kai vaikai paaugo, būdamas 11-oje klasėje berniukas pasakė, kad daugiau jokių emigracijų nenori.
Vaikams, aišku, yra labai sunku. Kiek girdžiu, užsienio šalių vaikai – britai, amerikiečiai ir kiti – sudaro vieną masę, o lietuvaičiai, atvykėliai iš kitų šalių – kitą. Ten, ypač tarp vaikų, yra priešprieša. Emigrantų tikrai niekas nelaukia ištiestomis rankomis ir nesako: „Atvažiuokite pas mus, mes jus čia integruosime ir bus labai gerai visiems.“
Manau, kad vaikui sunku ir tuomet, kai jį išsiveža, ir kai palieka čia. Išvykę į užsienį ir atžalą Lietuvoje palikę tėvai praranda su ja kontaktą. Aišku, tokie žmonės veikiausiai išvažiuoja būtent dėl ekonominių dalykų. Bet, kiek tenka matyti, kad ir kiek protingai aiškintų vaikui ir sakytų, kad uždirbs pinigėlių, nusipirks butą ir jo nebereikės nuomotis, nupirks kompiuterį ir t. t., vaikas, net ir paauglys, tik kažkuria dalimi gali viską suprasti. Jam reikia, kad tėvai būtų šalia.
– Ar į jus besikreipiantys emigrantai dažnai nutaria grįžti į Lietuvą?
– Grįžta. Nerengiame statistikos, kiek grįžta mūsų prižiūrimi, mūsų akyse, bet jų tikrai yra. Su kai kuriais grįžusiais tęsiamas darbas, nes ir grįžus būna visokių cirkų. Jeigu žmogus ilgai nebuvęs Lietuvoje, iš kokios Amerikos, jam sunku čia adaptuotis.
Pasitaiko tokių situacijų, kad žmogus desperatiškai išvažiuoja: vieną dieną susikrauna daiktus ir išvaro. Ir paskui suvokia, kad to visai nenorėjo. Suvokia, kad čia jį tik vienas žmogus paliko, o ne visi draugai, ne tėvai, ne šeima. Ten išvažiuoja ir supranta, kad nenorėjo netekti visų ir visko, ką čia turėjo. Tokie žmonės atsipeikėja ir, žiūrėk, po kokio pusmečio jau grįžta.
