Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro užsakyto tyrimo duomenimis, trečdalis gyventojų (33 proc.) nesutinka, kad tokias šalis reikėtų paremti, penktadaliui (19 proc.) buvo sunku atsakyti.
„Vilmorus“ vadovas Vladas Gaidys ketvirtadienį pristatydamas tyrimą džiaugėsi, kad krizės akivaizdoje dauguma Lietuvos gyventojų deklaruoja paramą besivystančioms šalims.
„Kai kurie rodikliai rodo, kad mažiau sutiktų aukoti, bet pozityvus humanistinis požiūris išliko nežiūrint į šių dvejų metų įvykius, procesus“, – per spaudos konferenciją sakė V.Gaidys.
Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad, palyginti su apklausa, atlikta prieš dvejus metus, nesumažėjo gyventojų, kurie patys sutiktų padėti besivystančioms šalims – jų liko du trečdaliai.
Tiesa, daugiau apklaustųjų nei prieš dvejus metus nurodė galintys per metus skirti iki 10 litų (atitinkamai 63 ir 45 proc.) ir mažiau – iki 100 (9 ir 17 proc.) bei per 100 (0,6 ir 2,1 proc.) litų.
„Sumažėjo potencialus pinigų skaičius, bet nesumažėjo aukotojų skaičius Lietuvoje“, – teigė V.Gaidys.
Paklausti, kokioms šalims Lietuva turėtų teikti paramą, daugiau nei pusė apklaustųjų nurodė Afrikos šalis (57 proc.), daugiau nei trečdalis – Afganistaną (36 proc.), 22 proc. – Haitį, po 15 proc. – Iraką ir Pakistaną.
Mažiau apklaustųjų nurodė, kad Lietuva turėtų teikti paramą buvusioms sovietinėms šalims – Pietų Kaukazo (12 proc.) ir Centrinės Azijos (10 proc.) regionams, Ukrainai (11 proc.), Moldovai (6 proc.) bei kaimynei Baltarusijai (8 proc.).
Tuo metu Nacionalinės nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijos platformos valdybos narės Juditos Akromienės teigimu, Baltarusijai Lietuva skiria daugiausia finansinės paramos po Afganistano – pernai įvairiose srityse jai atseikėta apie 1 mln. 300 tūkst. litų.
Nevyriausybinių organizacijų atstovai teigė pasisakantys už tai, kad, nepaisant apklausos ir to, jog nėra labai skurdi valstybė, Baltarusija kaip kaimynė iš Lietuvos turi sulaukti paramos, ypač dalijimosi patirtimi.
Dauguma pagalbą trečiosioms šalims remiančiųjų kaip pagrindinę priežastį, kodėl reikėtų padėti, nurodė „pareigą, nes ir Lietuvai padėjo kitos valstybės“ (42 proc.), trečdalis (32 proc.) pasirinko atsakymą, kad „taip padedame ir sau: bus mažiau pabėgėlių, konfliktų pasaulyje“, ketvirtadalis (24 proc.) teigė, jog tai krikščioniška pareiga.
Didžioji dalis pritarusiųjų paramai teigė, kad paramos lėšas geriausia būtų skirti tarptautinėms organizacijoms (60 proc.).
Lietuva, anot apklaustųjų, paramą turėtų teikti humanitarinės pagalbos siuntiniais (64 proc.). Trečdalis nurodė, kad reikėtų siųsti specialistus dirbti į tas šalis (31 proc.), 22 proc. teigė, jog Lietuva turėtų perteikti joms savo specialistų žinias.
J.Akromienė atkreipė dėmesį, kad Lietuvos gyventojai dar menkai suvokia, jog vystomasis bendradarbiavimas nėra vien humanitarinė pagalba. Tai, anot jos, savo žinių ir įgūdžių perteikimas trečiosioms šalims, kad šios galėtų vystytis savarankiškai.
Spalio 1–11 dienomis 21 Lietuvos mieste ir 63 kaimuose buvo apklausti 1 002 gyventojai nuo 18 metų.
