Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2010 08 02

Regina Narušienė: užsienyje – lietuviai, Lietuvoje – užsieniečiai

Savaitgalį pasibaigusiame Vilniuje vykusiame Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos kraštų valdybų pirmininkų suvažiavime svarstytos įvairios temos: nuo dvigubos pilietybės problematikos, bendruomenių bendradarbiavimo iki pasaulio lietuvių santykio su Lietuva. Nors PLB valdybos pirmininkė Regina Narušienė tvirtina, jog pastaraisiais metais didžiąją dalį laiko praleidžia tėvynėje, ji įsitikinusi, kad dirbti Lietuvai galima ir gyvenant užsienyje.
Regina Narušienė
Regina Narušienė / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

– Dalyvauti Vilniuje, Lietuvos sostinėje, vykstančiame suvažiavime susirinko lietuvių atstovai iš viso pasaulio. Ką reiškia ši susitikimo vieta jums: tėvynę, tiesiog centrą, kuriame patogu susirinkti, ar dar ką nors kitą?

– Ar tai patogiausia vieta? Tikriausiai ne, kur nors vidurkelyje būtų patogiau. Bet čia yra mūsų tėvynė, mūsų centras, mūsų šaknys. Visuomet malonu čia būti. Be to, patogu – mes tarp savų. Ne kokiame nors svetimame krašte, kur reikėtų prisitaikyti. Čia galime susikalbėti viena kalba, nereikalingos kitos. Ne tik malonumas, bet ir patogumas.

– Pakalbėkime apie pasaulio ir „vietinių“ lietuvių santykį. Ar jūs Lietuvoje jaučiate kažkokią atskirtį?

– Nors kalbama, kad esame viena tauta, dažnai Lietuvoje jaučiame kažkokį nepasitenkinimą, kadangi mes negrįžome ir nesame čia. Kai kurie žiūri į mus kaip į kokius išdavikus – neva išvažiavome, palikome Lietuvą, nenorime pasilikti čia ir dirbti jos naudai. Bet jos naudai mes dirbame užsienyje. Garsiname Lietuvos vardą, akcentuojame, kad esame lietuviai. Užsienyje visi pažįsta mus kaip lietuvius. Atvažiuojame į Lietuvą ir tampame vokiečiais, amerikiečiais ir t.t. Tai yra keista (juokiasi). Po Antrojo pasaulinio karo mane, dar vaiką, iš Lietuvos išsivežė tėvai. Daug mūsų giminių atsidūrė Sibire. Jeigu būčiau pasilikusi, aš turbūt šiandien čia nesėdėčiau ir su jumis nekalbėčiau. Kai atvažiavau į Lietuvą pirmą kartą, apie 1989 metus, visi į mane žiūrėjo kaip į užsienietę, ir aš galvojau: Dieve, tiek metų aš buvau lietuvė ir dabar praradau lietuvybę grįžusi į tėvynę. Tai buvo skaudu.

– Ar situacija keičiasi?

– Taip. Žmonės, kurie turi giminių užsienyje, yra keliavę, geriau mus supranta. Žmonės, kurie turi ryšių su mūsų bendruomene, taip pat geriau supranta. Kai kurie yra iš tikrųjų nepatenkinti, kad mes negyvename čia. Bet kas yra grįžimas? Jis įvairus. Kai kurie mūsų žmonės gyvena pusę laiko čia, kitą laiką – užsienyje. Aš čia, Lietuvoje, turiu savo gyvenamą vietą, namus, aš jaučiuosi namie. Ne viskas priklauso nuo vietovės, daug kas priklauso nuo paties žmogaus. Jeigu jis jaučiasi lietuviu, man atrodo, tai svarbiausia. Ypač šiandien, kai skraido lėktuvai, bendrauti padeda internetas. Kadaise į Ameriką galima buvo nukakti tik laivu, po savaitės plaukimo. Kaip dažnai važiuosi pirmyn atgal? Daugelis, kurie išvažiavo 1906–1907 metais, tikrai manė, kad nebegalės grįžti vien dėl to, kokia sudėtinga laukė kelionė. Taigi daug kas pasikeitė.  Pasaulis yra mažas. Tik tie asmenys, kurie nesuvokia to platesnio gyvenimo, dar gyvena savo kaime.

– Ar jaučiate skirtumą tarp tų „senųjų“ emigrantų ir tų, kurie išvažiavo po 1990–ųjų kovo 11–osios?

– Mūsų patirtis yra labai skirtinga. Tie, kurie emigravo caro valdymo laikais, irgi kitaip žiūri, jie yra nutolę, bet vis tiek yra lietuviai, kalba lietuviškai. Tie, kurie išvažiavo Antrojo pasaulinio karo metu, labai pasiryžę likti lietuviais. Atsimenu, kai apleidom Lietuvą, mano tėvai visuomet kalbėjo: grįšim už savaites, grįšim už dviejų, grįšim grįšim grįšim.

Kai mums teigia, kad per dieną iš Lietuvos išvažiuoja apie 130 lietuvių, yra labai skaudu.Tie, kurie išvažiuoja iš Lietuvos dabar, dažniausiai yra nusivylę Lietuva. Kai kurie negalėjo rasti darbo, kai kuriems reikėjo daugiau lėšų nei galėjo uždirbti čia. Egzistuoja ir nusivylimas Lietuvos demokratijos vystymusi, teisėtvarka ir t.t. Kai kurie senesnieji emigrantai žiūri į Lietuvą kaip į angeliuką. Ta meilė – akla. O naujieji emigrantai patyrė, kaip yra dabar. Aš nemanau, kad jie nusisuko nuo Lietuvos. Jie myli savo tėvynę, patikėkite. Kai pabūna užsienyje ilgiau, jie pasiilgsta ne vien šeimos, bet ir kultūros. Dabar Europoje, kai visur yra finansinė krizė, jeigu praranda darbą Ispanijoje, jie važiuoja į Didžiąją Britaniją ar kur nors kitur. Kadangi joje nėra jokių sienų, nereikia jokių leidimų, atstumai mažesni, yra lengviau keisti gyvenamąją vietą. Bet ar tai yra emigracija? Gal tai tik laikinas gyvenimas užsienyje? Noriu tikėti, kad daugelis naujų emigrantų su laiku grįš, kai čia sąlygos pagerės arba ten, kur jie dabar gyvena, pablogės. Bet mes negalime sakyti: jūs visi grįžkite. Mūsų pareiga yra padėti jiems išlikti lietuviais, kad lietuvių skaičius pasaulyje nenyktų, nes tauta mažėja. Kai mums teigia, kad per dieną iš Lietuvos išvažiuoja apie 130 lietuvių, yra labai skaudu.

– Neišvengiamai priartėjame prie Pilietybės įstatymo problematikos. Dalis Lietuvos visuomenės kai kurias priežastis laiko, pavadinkime, „pateisinamomis“. Tai emigracija karo metais, dėl politinių priežasčių, meilės emigracija ir t.t. Tačiau kai kurios – tarsi „nepateisinamos“. Jūsų, kaip PLB atstovės nuomone, ar yra „nepateisinamų“ emigracijos formų?

– Mes PLB tokių sprendimų nedarome. Kiekvienas žmogus turi apsispręsti: ar jam yra reikalinga, naudinga priimti kitą pilietybę. Mums yra svarbu, kad kiekvienas lietuvis turėtų galimybę likti lietuviu. Jeigu mes uždarysime tas duris, jis niekuomet nebegrįš. Kaip jau ne kartą akcentavome, mes nekalbame apie dvigubą pilietybę, bet siekiame, kad pilietybė nebūtų atimama. Kai kurie tautiečiai sako, kad jeigu žmogus nori prisiekti kitam kraštui, jis yra išdavikas. Bet kai kurie kraštai nereikalauja priesaikos ar atsisakyti dvigubos pilietybės. Ir ar iš tikrųjų lietuvis yra toks žmogus, kuris neatsimins savo šaknų, savo tėvynės? Negaliu tikėti. Gal jis pyksta ant Lietuvos, kaip aš kartais pykstu ant vyro,  bet aš niekada su juo nesiskirčiau. Dažnai mane amerikiečiai klausia: kaip tu gali būti lojali ir Lietuvai, ir JAV? Aš atsakau: Lietuva yra mano motina – aš čia gimiau, čia mano tėvynė, mano tėvas yra Amerika, kadangi aš ten išsilavinau, susiradau darbą.  Bet tai nereiškia, kad aš vieną myliu labiau negu kitą. Esu lojali abiem. Jeigu kada nors tarp jų kils konfliktas, tuomet man reikės pasirinkti. Bet kada Amerika okupavo Lietuvą? Žinoma, Lietuva turi apginti savo interesus ir niekas iš mūsų nenori jai pakenkti. Mums svarbu, kad ji liktų. Potencialo čia yra, žmonės yra gabūs, tikrai reikia pasiryžimo vystyti demokratiją ir daugiau pagarbos vienas kitam. Labai dažnai jaučiu, kad to trūksta. Užtenka vien pabandyti čia vairuoti (šypsosi).

– Minėjote, kad nemažą dalį laiko leidžiate Lietuvoje. Kokiose vietose apsistojate?

– Dabar Lietuvoje, regis, gyvenu daugiausiai laiko. Nors gimiau Kaune, dabar daugiausiai būnu Vilniuje. Čia yra PLB būstinė, mano pareigos. Čia jau beveik 15 metų turiu savo butą. Daug čia  būna ir mano šeima. Viena dukra su trimis vaikais atvažiavo čia vasaros laiku ir praleido Lietuvoje šešis mėnesius. Vaikai mokėsi Lietuvos mokyklose. Ir ji, ir jos vaikai yra Lietuvos piliečiai. Ji jautė, kad jos vaikai turi suvokti, kas yra ta Lietuva. Aš turiu anūką, kuris jau trečią vasarą Vilniaus universitete mokosi lietuvių kalbos, kultūros ir istorijos. Jis taip pat yra Lietuvos pilietis.

– Jūsų giminės pavyzdys gražus, bet gana retas. Gal galėtume iškristalizuoti tas priežastis, kodėl senieji emigrantai ar jų vaikaičiai gana vangiai grįžta į Lietuvą, nors tikrai 50 ar 60 metų gyveno sugrįžimo laukimu?

Pavyzdžiui, kaip į Lietuvą nusprendė ateiti „Western Union“? Vienos JAV lietuvių bendruomenės apylinkės pirmininko sūnus yra aukštas pareigūnas toje firmoje.– Jiems yra labai sunku. Per 50 metų jie susikūrė ten gyvenimą, turi savo namus. Kita problema – sveikatos draudimas. Jeigu jie nemokėjo mokesčių Lietuvoje, jiems čia reiktų mokėti už visas medicinos paslaugas. Senesniems žmonėms tas gali būti per brangu. Taip pat nenori atsiskirti nuo šeimos. Jeigu užsienyje gimė anūkai, proanūkiai, močiutė nori juos matyti, būti su šeima.
Pasidaro sunkiau palikti tą kraštą, kuriame gyvenai 50 metų. Bet tai nereiškia, kad nemyli Lietuvos ar nenori jos aplankyti. Mano artimiausi draugai daugiausiai gyvena Lietuvoje. Čia yra daug mūsų, tiesiog gal mes gana sėkmingai integravomės. Nelakstome visi su plakatais, skelbiančiais, kad štai, mes sugrįžome.

– Suvažiavimo programoje numatyta svarstyti, ko pasaulio lietuviai pageidautų iš Lietuvos.  Taigi ko jie pageidautų ir ką galėtų suteikti Lietuvai?

– Pats svarbiausias – turbūt tas pilietybės klausimas. O šiaip esame atlikę apklausą PLB kraštuose. Finansinės pagalbos reikia tik kai kuriems kraštams, pavyzdžiui, Sibiro lietuviams ir pan., kur žmonės vargingiau gyvena. Bet daugiausiai pasaulio lietuviai prašo kitokios paramos. Pavyzdžiui, lenkai visą laiką skundžiasi, kad Lietuvoje jie engiami. O ką daro lenkai su lietuviais Lenkijoje? Jiems reikia politinės paramos iš Lietuvos. Daugelis kraštų apklausoje atsakė, kad švietimas labai svarbus. Jiems reikia ekspertų pagalbos, kad padėtų suformuluoti, standartizuoti mokymosi medžiagą. Yra įvairiausių sričių, kur būtų galima tobulėti.

O pasaulio lietuviai gali padėti bendradarbiauti įvairiausiose srityse. Pavyzdžiui, vyksta pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumai, kur susitinka įvairių pasaulio šalių lietuvių kilmės akademikai, keičiasi informacija, bendrauja, tobulėja. Taip pat vyksta kultūrinis bendradarbiavimas.  Yra labai daug specifinių bendradarbiavimo pavyzdžių, advokatų, architektų draugijos, tiesiog – ryšiai tarp žmonių. Taip pat – verslo galimybės. Pavyzdžiui, kaip į Lietuvą nusprendė ateiti „Western Union“? Vienos JAV lietuvių bendruomenės apylinkės pirmininko sūnus yra aukštas pareigūnas toje firmoje. Jis, Amerikos lietuvis, atvežė tos firmos atstovus į Lietuvą, čia PLB paskatino premjerą ir kitus susitikti su jais. Nuo to viskas prasidėjo. Mes jų čia neatvežėme, bet sukūrėme galimybę užmegzti kontaktus. Jie pasirinko Lietuvą, ne Latviją, Estiją ar Lenkiją. 
 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius