– Esate kilęs iš Suvalkijos, tačiau gimėte jau ne Lietuvoje...
– Gimiau Vokietijoje, apgriautame Fuldos mieste, amerikiečių karo ligoninėje. Tėvai ten atsidūrė pabėgėlių stovykloje, Lietuvą palikę iš Kybartų važiuojančiu paskutiniu traukiniu, antrą kartą artėjant bolševikų frontui. Jie iš tėvynės pasitraukė laikinai. Lietuvos praradimą išgyveno ne tiek tada, kai išvyko, bet kai suprato, jog geležinė uždanga visam laikui atskyrė juos nuo tėvynės. Reikėjo tvarkyti gyvenimą... Dauguma karo pabėgėlių, tarp jų ir mūsų šeima, pasuko į Ameriką.
– Puikiai kalbate lietuviškai. Daug taisyklingiau nei daugelis Lietuvoje gimusiųjų ir visą gyvenimą čia gyvenusiųjų. Kiek suprantu, gimtajai kalbai, lietuvybei apskritai puoselėti Jūsų šeimoje buvo skiriamas ypatingas dėmesys?
– Priklausau tai išeivijos kartai, kuri mokėsi anglų kalbos dar kaip svetimos. Namuose nuo kūdikystės supo tik lietuvių kalba, tad angliakalbėje mokykloje teko gerokai pasitempti. Vėliau Amerikoje gimusiųjų patirtis kiek kitokia. Tačiau mums visiems lietuvių kalba buvo ne tik susikalbėjimo priemonė, o buvo puoselėjama kaip vertybė, neatskiriama tautinės savimonės dalis.
Mums visiems lietuvių kalba buvo ne tik susikalbėjimo priemonė, o buvo puoselėjama kaip vertybė, neatskiriama tautinės savimonės dalis.
Pamenu diktantus vasaros rytais. Tėvas diktuoja lietuviškai, o aš rašau. Labai nesidžiaugiau, nes už lango žaidė vaikai, tačiau priėmiau tai kaip pareigą. Iš tiesų man pasisekė: augau mieste, kuriame buvo organizuota lietuvių bendruomenė. Pradžios mokykloje kasdien lankiau lituanistikos pamokas. Mokytoją Sofiją Jonynienę prisimenu iki šių dienų. Vėliau šeštadieniais mokiausi Čikagos aukštesniojoje lituanistinėje mokykloje, rašiau jaunimo spaudoje. Ilgainiui lietuvių kalba tapo pragyvenimo priemone.
– Išlaikyti tautinę tapatybę svetimame krašte reikia pastangų, tam tikros papildomos energijos. Tarsi lengviau integruotis, įsilieti į daugumos kultūrą.
– Vieniems lengviau integruotis, kitiems sunkiau. Ir politiniams, ir ekonominiams emigrantams rūpi tėvų kalba bei kultūra, nes tai gyvas ryšys su tėvyne, tik užsispyrimo gal reikia kiek daugiau, kai svetur esi ne savo noru. Politinė migracija skiriasi nuo ekonominės ir požiūriu į save. Ekonominis migrantas išvyksta, nes kas nors tėvynėje netenkino, ieško geresnio gyvenimo, o politinis migrantas jaučiasi prievarta išguitas. Mūsų tėvai, karo nublokšti toli nuo namų, neišvengiamai juos idealizavo, savo gyvenimą laikė tremtimi. Mano tėvas iki mirties sunkiai taikėsi su mintimi, jog tėvynės nematys. Tai, kad Lietuva buvo bolševikų praryta, o Vakarų išbraukta iš politinio žemėlapio, buvo didžioji neteisybė, kuri privalėjo būti ištaisyta. Tą priesaką jis ir jo amžininkai perdavė savo vaikams.
Amerikoje buvo dar viena svarbi aplinkybė. Mes radome anksčiau atvykusių lietuvių ir milžinišką jų palikimą. Jie – didžiuma paprasti darbininkai – nuveikė labai daug: steigė organizacijas, statė bažnyčias, mokyklas, bendruomenių centrus, kūrė verslą, žiniasklaidos priemones. Nors daugumos tų, kurie atvyko į JAV prieš karą, lietuvių kalba jau buvo gerokai nuskurdusi, „seni amerikonai“, kaip juos vadinome, sukūrė pamatą mums, „dipukams“. Be to, jie ištiesė pagalbos ranką. Mus priglaudė Budrių šeima, kuri įsipareigojo mumis rūpintis, kol „atsistosime ant kojų“. Tokį solidarumą prisimeni visą gyvenimą.
– O Lietuva vaikystėje Jums buvo savotiška prarastoji Pažadėtoji žemė?
– Šiek tiek. Aišku, kiek šešerių ar septynerių metų vaikas gali suprasti tokius dalykus. Žinai, kad esi kitoks, ir to užtenka. Namuose išmokai „Tėve mūsų“ gimtąja kalba, rašyti, dainuoti lietuviškai. Mokykloje mokaisi iš naujo. Tai ir trikdo, ir žavi. Užtat anksti pajutau, kad gyvenu dviejuose pasauliuose: lietuviškasis – namuose, šeimoje, savaitgaliais; amerikietiškasis – mokykloje, gatvėje, šiokiadieniais. Draugų buvo ir viename, ir kitame. Lietuviško pasaulio Pažadėtoji žemė buvo nepasiekiama, o amerikietiško – čia pat, už durų. Tačiau vaikui gali atrodyti kitaip. Tėvas grįžęs iš darbo nusiprausia fabriko prakaitą ir, apsirengęs šventadieniška eilute, geros nuotaikos skuba į renginį pabūti tarp lietuvių, savų žmonių. Vaikas tai įsidėmi. Pažadėtoji žemė nebūtinai ta, kuri arčiau.
Nors daugumos tų, kurie atvyko į JAV prieš karą, lietuvių kalba jau buvo gerokai nuskurdusi, „seni amerikonai“, kaip juos vadinome, sukūrė pamatą mums, „dipukams“.
– Kaip nutiko, kad tapote žurnalistu? Regis, pradžioje dirbote „Margutyje“, paskui – „Amerikos balse“?
– Į žurnalistiką atėjau pro kiemo duris, mokiausi dirbdamas. Čikagoje veikė lietuvių radijo valandėlė „Margutis“, kurią dar ketvirtame dešimtmetyje įkūrė kompozitorius Antanas Vanagaitis. Vadino „dienžodžiu“, nes transliavo kasdien, o vienu metu buvo girdimas nuo Apalačų kalnų rytuose iki Uolinių vakaruose. Mirus A. Vanagaičiui, „Margučiui“ vadovavo jo našlė Lilijana, o persikėlus į Ameriką karo pabėgėliams, pagrindiniu pagalbininku tapo jaunosios kartos poetas Algimantas Mackus. Kaip šiandien girdžiu jų duetą eteryje – jos dainingą tarseną su „amerikietiškomis“ priegaidėmis, jo švarią dikciją, į minorinę gaidą linkusią greitakalbę. 1964-aisiais L. Vanagaitienė ir A. Mackus žuvo autoavarijoje, po kelerių metų prie „Margučio“ vairo stojo bendradarbis Petras Petrutis. Jis mane ir pasikvietė. Tai buvo 1968-ieji. Jau gimnazijoje su draugais leidome moksleivių laikraštį, buvau šį tą parašęs lietuvių spaudoje. Be to, teko įkalbėti tekstą mokomajai plokštelei. Petrui atrodė, jog balsas tinkamas radijui. O mane sudomino darbas eteryje.
– Ar už šį darbą gaudavote atlygį, ar tai buvo tik patriotizmu paremta veikla?
– Petras visą savo laiką skyrė „Margučiui“, o aš tik trumpai neturėjau kito darbo. Dauguma bendradarbių dirbo kitur, talkino be atlygio. Galima tai vadinti patriotizmu, tačiau tada taip nekalbėjome. Tai buvo įprasta savanoriška veikla bendruomenės labui. „Margutyje“ išėjau žurnalistikos pradžiamokslį, mokiausi ieškoti tiesos, skirti informaciją nuo nuomonės, tikrinti šaltinius, kalbėti taip, kad būčiau suprastas iš pirmo karto. Petras buvo geras mokytojas, jo patirtis neįkainojama, tai suvokiau tik vėliau aukštojoje mokykloje, lankydamas paskaitas, skaitydamas knygas.
– O kaip „Margutis“ sugebėdavo išsilaikyti?
– Išsilaikydavo iš reklamos, iš lietuviškų organizacijų apmokėtų pranešimų, klausytojų dosnumo. Žmonės apsilankydavo raštinėje, palikdavo auką. „Margutis“ buvo jų radijas, jie suprato, jog be paramos gali ir nutilti. „Margutį“ iki šių dienų išlaiko klausytojai.
– Kita Jūsų profesinė stotelė – „Amerikos balsas“.
– „Amerikos balse“ pradėjau kaip neetatinis bendradarbis 1969 metais Čikagoje, rengdamas reportažus, interviu, apžvalgas. Po ketverių metų išvykau į Vašingtoną, ten dirbau lietuvių redakcijoje, vėliau grįžau į Čikagą kaip korespondentas, galiausiai visam laikui persikėliau į Vašingtoną, vadovavau lietuvių redakcijai, o paskui iki 2004-ųjų dirbau redaktoriumi naujienų skyriuje.
– „Amerikos balsas“ buvo specifinė žiniasklaidos priemonė, transliuojanti laidas į okupuotas valstybes, išlaikoma JAV valdžios. Įdomu būtų sužinoti esminius šios žiniasklaidos priemonės informacijos atrankos principus. Į ką labiausiai kreipėte dėmesį?
– „Amerikos balsas“ kalbėjo daugiau kaip 50 kalbų, buvo girdimas praktiškai visame pasaulyje. Tai globalus radijas, ir požiūris į įvykius bei reiškinius buvo globalus, tai atsispindėjo ir lietuviškose laidose. Ir gerai, nes okupacinė valdžia Lietuvoje per savo oficiozus nuosekliai teikė iškreiptą, ideologizuotą ir žmonėms valdyti skirtą pasaulio suvokimą. Šiandien tai vadintume smegenų plovimu. Mūsų reikalas buvo pralaužti izoliaciją, pateikiant patikrintą informaciją, nuomonių įvairovę, trumpai tariant, kitokį pasaulio vaizdinį. Dėmesį skyrėme naujienoms, Rytų ir Vakarų santykiams, taip pat JAV ir kitur užsienyje gyvenančių lietuvių gyvenimui, taip primindami klausytojams, jog tėvynainiai svetur neištirpo, savo tėvynės nepamiršo. O iš Lietuvos nuolat jautėme informacijos stygių. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, „Aušra“, „Perspektyvos“ ir kita savilaida buvo reikalingi leidiniai. Tačiau iki pat Atgimimo informacija apie Lietuvą mus pasiekdavo geriausiu atveju epizodiškai.
– Šiandien net sunku įsivaizduoti, kokiomis sąlygomis Jums tekdavo rinkti informaciją. Nebuvo nei interneto, nei elektroninio pašto, labai sudėtinga buvo patikrinti tą informaciją, kuri visgi Vakarus pasiekdavo iš Lietuvos...
– Sunku tikrinti keleivių įspūdžius arba žmonių, pasitraukusių į Vakarus, pasakojimus. Kartais apie Lietuvą rašydavo Maskvoje dirbantys užsienio korespondentai. Atsiradus savilaidai, Baltijos šalys dar labiau buvo jų akiratyje. Jie palaikė ryšius su disidentais, kartkartėmis patys apsilankydavo Vilniuje, Rygoje, Taline. Taip sužinojome apie Romo Kalantos susideginimą 1972 metais, jaunimo demonstracijas. Tačiau iki Atgimimo savo nuolatinių šaltinių pačioje Lietuvoje neturėjome, skelbdavome tai, ką pateikdavo kiti.
Kiekvienas „Kronikos“ numeris buvo priminimas Lietuvos žmonėms, jog tariamai visagalis KGB toks nėra.
– „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjai sako, jog jiems labai svarbu būdavo, kad „Kronika“ pasiektų „Amerikos balsą“...
– Gavę „Kroniką“, pranešdavome, jog numeris pasiekė Vakarus, rengdavome apžvalgas. To patvirtinimas, be abejo, buvo svarbus „Kronikos“ leidėjams, autoriams. Ne mes vieni tai darėme. Laidas apie „Kroniką“ rengė ir „Laisvoji Europa“, ir „Vatikano radijas“. Kiekvienas „Kronikos“ numeris buvo priminimas Lietuvos žmonėms, jog tariamai visagalis KGB toks nėra. Leidinys taip pat buvo svarbus išeivijos lietuviams. Niujorke veikė Lietuvių informacijos centras, kuriam vadovavo kun. Kazimieras Pugevičius, dirbo dabartinė Lietuvos ambasadorė Kanadoje Gintė Damušytė. Jie leido „Kroniką“ kitomis kalbomis, taip po pasaulį skleisdami informaciją apie Lietuvos tikinčiųjų vargus. Be to, Amerikos lietuvių bendruomenė leido kasmetinius pranešimus anglų kalba apie žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje. Juos rengė politologas dr. Tomas Remeikis. Pranešimuose daug vietos buvo skiriama „Kronikos“ informacijai.
– „Amerikos balsas“ lietuvių kalba veiklą pradėjo 1951 metų vasario 16 dieną, 1975-aisiais transliacijas pradėjo „Laisvosios Europos“ radijas. Abi žiniasklaidos priemonės, regis, rėmėsi skirtinga informacijos atrankos filosofija.
– Skyrėsi ne atrankos kriterijai, o turinio akcentai. „Laisvoji Europa“ buvo „surogatinis radijas“, kitaip tariant, alternatyva vietos žiniasklaidai. Lietuvių redakcijai teko sunkus uždavinys – analizuoti tai, kas vyksta pačioje Lietuvoje. Na, o „Amerikos balsas“ buvo pirmiausia JAV radijas, jam niekada nebuvo kelta tokia užduotis. Nepaisant skirtumų, ir „Laisvoji Europa“, ir „Amerikos balsas“ vadovavosi tais pačiais žurnalistikos principais: skelbti patikrintą informaciją, atskirti informaciją ir nuomonę, pateikti nuomonių įvairovę. Tuo atžvilgiu mūsų darbas nedaug skyrėsi nuo komercinių radijo stočių. Tik labiau domėjomės pasauliu ir buvome atsargesni, supratome, jog klausytojas mūsų informaciją gali palaikyti oficialia JAV valstybės pozicija. Tas atsargumas kartais būdavo perlenkiamas. Vienu metu „Amerikos balso“ rusų redakcijai buvo uždrausta eteryje skaityti Aleksandro Solženicyno raštus. O Europos skyriuje trumpą laiką dirbo žmogus, vykdęs cenzoriaus funkcijas. Prisimenu, jis vieną Vasario 16-osios laidą įdėmiai analizavo, ar nekurstome klausytojų vilčių. Tačiau mums, taip pat latvių bei estų redakcijoms labai padėjo JAV nusistatymas nepripažinti Baltijos šalių inkorporacijos į Sovietų Sąjungą. Tai teikė didesnę laisvę veikti.
– Kiek būdavo „Amerikos balso“ lietuvių kalba transliacijų per parą?
– Daug metų transliuotos dvi laidos 20 ir 22 valandomis Lietuvos laiku. Vėliau rengta ir rytmečio laida. Atgavus nepriklausomybę, laidos trumposiomis bangomis buvo nutrauktos, transliuotos per „M-1“ bei „Radiocentrą“, o ilgainiui perkeltos į Lietuvos radiją.
– Iki kada gyvavo „Amerikos balsas“ lietuvių kalba?
– Paskutiniai trys darbuotojai rengė naujienų laidas iki 2000 metų, tada ir baigtos transliacijos lietuvių kalba.
– Kaip per tuos dešimtmečius keitėsi žurnalistika Amerikoje?
– Pokyčių buvo daug. Paminėsiu du. Vietnamo karo lauke brendo karo žurnalistika, o per Votergeito skandalą – tiriamoji. Man labiausiai įsimintinas dvejus metus valstybės pamatus drebinęs Votergeitas, gal ir todėl, kad jo įkarštyje atsiradau Vašingtone. Daugelį faktų apie neregėto masto skandalą atskleidė būtent žurnalistai. Išskirtinai pasižymėjo du jauni dienraščio „Washington Post“ reporteriai – Bobas Woodwardas ir Carlas Bersteinas, kurių rašiniai atvėrė naują tiriamosios žurnalistikos etapą. Beje, tarp žurnalistų, rašiusių Votergeito tema, buvo lietuvis Tomas Brazaitis, jis dirbo laikraščiui „Cleveland Plain Dealer“. O Vietname tarp nedaugelio karo lauko žurnalisčių buvo lietuvaitė Jūratė Kazickaitė, kuri beveik dvejus metus dirbo fotokorespondente pavojingose vietose, buvo sužeista.
Vietnamo karo lauke brendo karo žurnalistika, o per Votergeito skandalą – tiriamoji.
Šiandien Amerikos žurnalistikoje vėl pokyčių metas. Internetas meta rimčiausią iššūkį popieriniams laikraščiams nuo pat jų atsiradimo prieš 400 metų. Vieniems atrodo, kad internetas skatina žurnalistikos demokratizaciją, didina prieinamumą prie informacijos, naikina geografinius atstumus, finansines kliūtis. Kiti mano, kad atsitiktiniai autoriai žurnalistiką susina, o internetas ne toks pelningas, kad galėtų išlaikyti brangiai kainuojančias sritis, tokias kaip tiriamoji žurnalistika. Skaitytojams masiškai migruojant į internetą, plika akimi matyti, kad popierinei spaudai atėjo sunkus metas. Mažėja tiražai, reklama. Vis dažniau tiriamoji žurnalistika laikoma prabanga, retėja literatūros, muzikos ar meno kritikų gretos. Uždaromi, bankrotą skelbia laikraščiai ir stambios žiniasklaidos bendrovės. Girdėti pranašysčių, jog periodiniai spaudai ateina galas. Gal ne rytoj, bet ateina. Kokia bus žurnalistika be spaudos? Kokia bus visuomenė? Liberalios demokratijos šalyse egzistuoja visuomenės ir žiniasklaidos sąveika. Kokia visuomenė, tokia ir žiniasklaida. Ir atvirkščiai. Šie pokyčiai pasieks ir mus, Lietuvoje.
– Kada pirmąkart atvykote į Lietuvą?
– Lankiausi 1985 metais, kai dar nebuvo matyti prošvaisčių. Michailas Gorbačiovas, neseniai atėjęs į valdžią, buvo pravardžiuojamas „mineraliniu sekretoriumi“, nes ragino gerti mažiau degtinės.
– Koks kontrastas buvo tarp tikrovės ir susikurto vaizdo, kurį turėjote?
– Matyt, susikurtas vaizdas buvo gana miglotas, nes kontrastų neieškojau. Buitiniu lygiu stebino įprastiniai dalykai – tuščios parduotuvės, gatvėje retokai girdima lietuvių kalba, nosį riečiantys kvapai troleibusuose ir laiptinėse, dominuojanti pilka spalva. Žmonės akmeniniais veidais, įbestomis į žemę akimis. Skaudžiausia buvo matyti okupacijos padarinius žmonėms. Lietuvoje sutikau žmonių tokiu tvirtu stuburu, kad beliko stebėtis, kaip jie tokie išliko, ir savęs paklausti, ar aš taip būčiau galėjęs. Kartu sutikau taip gerai išmokusių gyventi su baime ir melu, kad nei vienos, nei kito nematė, negirdėjo. Dauguma buvo kažkur tarp tų dviejų kraštutinumų. Visi betgi godžiai rijo kiekvieną dažnai abejotinos reikšmės jauno užsieniečio žodį. Jie patys dažnai kalbėjo Ezopo kalba, užuominomis. Tiesus, be užuolankų žodis buvo retai išsakomas netgi privačiai, o bendroji erdvė buvo svetima, vengtina, valdžios valdoma. Šis požiūris nėra visiškai išnykęs. Tik okupacijos sąlygomis jis padėjo išlikti, o šiandien kliudo kurti tokią bendruomenę, kurios reikia nepriklausomam gyvenimui.
Sunku pasakyti, kiek mano patirtis Lietuvoje buvo tipiška. Kadangi dirbau „Amerikos balse“, buvau stropiai KGB prižiūrimas, ir niekada nežinosiu, kokių žmonių būčiau sutikęs ir ką su jais kalbėjęs, jeigu būčiau buvęs be nuolat prilipusių „šlapių lapų“. Vis dėlto Lietuvoje sutikau daug žmonių, dėl kurių buvo verta stengtis. Kai kurie rizikavo nemalonumais, susitikdami su manimi.
– Po kelerių metų prasidėjo Lietuvos Atgimimas. Kaip jis atrodė iš Amerikos, kaip tai paveikė redakcijos darbą?
– Iš pradžių daug kas užsienyje skeptiškai pasitiko Sąjūdį. Kai kam abejones išsklaidė pažįstamos iniciatorių pavardės – Justinas Marcinkevičius, Česlovas Kudaba, Meilė Lukšienė, Regimantas Adomaitis, Vytautas Landsbergis, Vaclovas Daunoras. Turbūt daug nesuklysiu sakydamas, jog užsienio lietuviai, kurie labiau domėjosi Lietuvos gyvenimu, anksčiau suprato, kur veda Sąjūdis, negu tie, kurie buvo toliau nuo jo. Įspūdį darė ankstyvas reikalavimas pripažinti, jog Lietuvos inkorporavimas į Sovietų Sąjungą yra neteisėtas. Po suvažiavimo, 1988 metų spalį, Sąjūdis tapo nesustabdomu traukiniu, kurio kryptį galėjo nujausti kiekvienas mąstantis lietuvis, nepaisant fizinio atstumo nuo Lietuvos. Nerimą kėlė fizinio susidorojimo grėsmė ir siūlymai tenkintis „savarankiškumu“, liekant SSRS sudėtyje. Ir viena, ir kita kėlė rimtų pavojų Lietuvos keliui į nepriklausomybės atkūrimą.
Ir mums, ir kitoms užsienio radijų laidų redakcijoms šis metas buvo kupinas iššūkių ir be galo įdomus. Atsipirko dešimtmečiai, praleisti prie mikrofono, nežinant, ar kas girdi, ar negirdi, supranta, ar nesupranta. Vieną dieną galimybė bendrauti su klausytojais, pateikti jų mintis, jų žodžius buvo neįtikėtina, kitą – tikrovė. 1987 metais rugpjūčio 23 dieną Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, susirinkta paminėti Molotovo-Ribentropo slaptųjų protokolų pasirašymo sukakties. Pavyko telefonu susisiekti su dalyve Nijole Sadūnaite. Nuogąstavome, jog gali kas nors apsimesti ja. Laimė, redakcijoje dirbo Linas Rimkus – Sadūnaitės pusbrolis. Pirmiausia ragelį davėme jam. Kai patvirtino, jog tai tikrai pusseserė, pokalbį įrašėme, ir jos balsas skambėjo Lietuvoje. Mūsų redakcijai tai buvo telefoninės žurnalistikos Lietuvoje pradžia.
Telefoninė žurnalistika įsibėgėjo susikūrus Sąjūdžiui. Ryšį palaikėme su Sąjūdžio būstine, Sąjūdžio informacijos agentūra. Skambinome į įvairias Lietuvos vietas, tikrinome informaciją. Ir skambinome ne vien į Lietuvą. Kartą reikėjo skubiai pasikalbėti su kun. Alfonsu Svarinsku. Po kelių skambučių – pirma į Lietuvą, paskui į Vokietiją – galiausiai jį suradome Australijoje. Telefono sąskaitos buvo fantastiškai didelės. Gerai, kad „Amerikos balsas“ buvo didelė įstaiga, biudžetas atlaikė išlaidas.
„Amerikos balse“ dirbo įvairių pažiūrų žmonių, ne visi palankūs Baltijos šalių reikalui. Todėl džiaugėmės, jog Atgimimo metu asmuo, kuriam atsiskaitė redakcija, buvo toks, kurį, kaip sako liaudis, gali dėti prie žaizdos. Williamas H. Hillas, diplomatas, tarnavęs aukštose pareigose Maskvoje, nebuvo žurnalistas, bet suprato mūsų darbo esmę.
Nereikėjo ryžtis. Užaugau su mintimi, jog turiu gyventi Lietuvoje. Žmona – taip pat. Tik reikėjo nuspręsti, kada važiuosime namo.
Prisimenu Sąjūdžio pradžioje vieną šeštadienio rytą redakcijoje. Tarpdury netikėtai pasirodo W. H. Hillas. Be įprastinio kostiumo, vilki džinsais, avi sportbačiais. Patogiai įsitaiso kėdėje, užkelia kojas ant staliuko ir klausia: „Na, kaip einasi revoliucija?“ Pokalbis buvo ganėtinai atviras. Pabaigoje jis sako: „Tik supraskite, už laidas atsakote jūs.“ Tai buvo ir perspėjimas, ir žalia šviesa. Tą žmogų su pagarba prisiminsiu iki gyvos galvos.
– Kaip kilo ryžtas grįžti į Lietuvą?
– Nereikėjo ryžtis. Užaugau su mintimi, jog turiu gyventi Lietuvoje. Žmona – taip pat. Tik reikėjo nuspręsti, kada važiuosime namo.
– Pervažiavimas iš vienos į kitą šalį susijęs su sociokultūriniu šoku. Kai atvažiuoji į komandiruotę, žinai, jog netrukus grįši, pervažiuoti visam laikui – stiprus iššūkis.
– Padeda tai, kad buitiniu požiūriu gyvenimas Vilniuje nedaug skiriasi nuo kito Europos ar Amerikos miesto. Su sentimentu prisimenu veidų, kalbų, kultūrų margumą, kuriuo pasižymi miestai anapus Atlanto, bet Vilniuje gyventi yra tiesiog malonu. Miestas elegantiškas, Senamiestis tikras, gyvas, nepaisant tokių kičo objektų kaip Valdovų rūmai. Labiausiai šiandien Lietuvoje pasigendu laikraščio, kurį galėčiau kasdien skaityti su pasitikėjimu, padedančio gaudytis miesto, valstybės, pasaulio reikaluose, semtis išminties iš nuomonių įvairovės, džiaugtis rimtomis diskusijomis apie rimtus reikalus, mėgautis mokslu, literatūra, menais. Tokio laikraščio, kurį skaitant nereikėtų spėlioti, kur čia paslėpti leidėjo interesai, su kuo ten suvedinėjamos redaktoriaus sąskaitos, ar liaupsės – užsakytas straipsnis, ar rašinys neigiamas todėl, kad verslininkas nesumokėjo „ramybės mokesčio“? Ne visa Lietuvos spauda tokia, bet tokia šiandien dominuoja. Okupacijos laikais sovietinius laikraščius skaitydavome tarp eilučių, dabar tą patį darome nepriklausomoje Lietuvoje. Ir tai vadinasi laisva spauda. Trošku.
– Jus, pripratusį prie vakarietiškų žurnalistikos standartų, šokiravo lietuviškos žiniasklaidos ypatybės?
– Iš tiesų šokiravo, kadangi Lietuvoje galėjo išsivystyti kitokia žiniasklaida. Prisimenu Sąjūdžio laikus, tiesos išsakymą, idealizmą. Kas žino, jeigu daugiau anuomet viešojoje erdvėje dalyvavusių žmonių būtų likę žurnalistikoje, išmokę šio amato, gal šiandien ji būtų kokybiškesnė. Tada vyravo romantiškas idealizmas, o šiandien – ryškus juodas cinizmas. Jau geriau romantikas negu cinikas. Iš romantiko gali subręsti realistas, žurnalistas dažnai visą gyvenimą išlieka šiek tiek idealistas, o cinikas yra pasmerktas būti nelaimėliu. Lietuvoje sutinku daug žurnalistų cinikų. Pernelyg dažnai jų „paslaugos“ perkamos it daiktai turguje. Pernelyg dažnai leidėjams informacija tėra prekė, o žiniasklaida – tik verslas. Jeigu taip, tai kam reikia įstatymų, užtikrinančių žurnalisto teisę į informaciją? Ir kodėl žurnalistas turėtų gauti informaciją nemokamai? Žinoma, tokios kalbos – absurdas. Mes visi, įskaitant žurnalistus, suvokiame, jog žiniasklaida nėra tik verslas. Tai visuomenės kaip gyvo organizmo apytakos sistema, kuria yra išnešiojama informacija, reikalinga jai gyvuoti. Kiekvieną kartą, kai politikas ar verslininkas nusiperka laikraščio „paslaugas“, kiekvieną kartą, kai leidėjas ar redaktorius leidžiasi būti nuperkamas, jie paleidžia į šį organizmą užkratą. Ironiška, kad tai darydami jie nuodija save ir savo verslą. Todėl gerai, jog per pastaruosius kelerius metus padaugėjo žiniasklaidos kritikos. Ypač sveikintina, kad apie tai rašo patys žurnalistai. Tai teikia vilties, jog profesija gali apsivalyti.
Jau geriau romantikas negu cinikas. Iš romantiko gali subręsti realistas, žurnalistas dažnai visą gyvenimą išlieka šiek tiek idealistas, o cinikas yra pasmerktas būti nelaimėliu.
– Žymus Lietuvos žurnalistas, dirbantis įtakingame dienraštyje, ne kartą mokė kolegas, jog žurnalistas neturi aptarinėti kitų žurnalistų darbo. Jei kas nepatinka, esą reikia paprasčiausiai pasistengti padaryti kitaip, geriau. Esą gydytojai neaptarinėja savo kolegų veiklos, taip pat turėtų elgtis ir žurnalistai.
– Netiesa, kad gydytojai neaptarinėja vienas kito darbo. Didžiausi medikų kritikai yra kiti medikai. Kolegų pastabos skatina tobulėti, o tylint sustabarėjama. Kas būtų, jeigu profesionalai neaptarinėtų savo kolegų? Matematikai tylėtų apie kitus matematikus, filosofai nesiginčytų su filosofais, literatai nerašytų apie literatus? Užprogramuota šių sričių nesėkmė. Jokia profesija neapsieina be kolegų patikros. Vakarų žurnalistikoje apie profesijos reikalus nuo seno vyksta gyva diskusija, į kurią jungiasi ne vien profesionalai. Ji vyksta periodinėje spaudoje, radijo ir televizijos laidose, internete. Joje dalyvauja ir žurnalistai, ir nežurnalistai. JAV žurnalistikos kritikai yra skirti profesiniai leidiniai, kuriuos skaito ir žurnalistai, ir jų veikla besidomintieji. Diskusijos būna atviros ir karštos apie ydas ir laimėjimus, apie etiką ir verslą, apie viską, kas susieta su šia profesija.
Nenoras matyti ar girdėti žurnalistikos kritikos, manau, yra nesubrendimo požymis. Kiti požymiai yra vengti skelbti klaidų atitaisymus, kas būdinga didesnei daliai Lietuvos periodinės spaudos, ir nenoras svarstyti redakcijų darbo taisyklių. Esu girdėjęs Lietuvos žurnalistų, teigiančių: turime įstatymą, etikos kodeksą, ir mums daugiau nieko nereikia. Tarsi nekiltų kitų etikos arba standartų reikalų, kurie nebūtų surašyti įstatyme arba kodekse. Žinoma, kyla, užtat ir galioja nerašytos taisyklės, kaip ir visur yra vadinamoji darbovietės kultūra – kas leidžiama, kas draudžiama, pageidautina, peiktina.
Solidžios Vakarų redakcijos rengia savo taisykles ir skelbia jas viešai, kad ir žurnalistams, ir visuomenei būtų aišku, kaip dirbama. Taisyklės subrandinamos redakcijoje, dalyvaujant žurnalistams, redaktoriams, dažnai ir leidėjams. Ši priemonė padeda spręsti iškilusius klausimus, neaiškumus, kartais darbdavio ir darbuotojo konfliktus. Paskelbus taisykles, sunkiau „prastumti“ paslėptą reklamą, sumažėja korupcijos atvejų, o pats žurnalistas yra geriau apsaugotas nuo redaktoriaus arba leidėjo spaudimo nesąžiningai elgtis. Skatinamas skaidrumas, tai laikoma žiniasklaidos priemonės solidumo, patikimumo įrodymu.
– Ar reikalinga institucinė reforma, teisinė pertvarka, ar tai žmonių ugdymo, nuostatų keitimosi dalykas?
– Žurnalistiką gali reformuoti tik patys žurnalistai. Kol jie nesusiorganizuos ir nesusitars, tol, mano galva, rimtų profesinių reformų nebus. Nėra ko stebėtis, kad Lietuvoje nėra veiksmingų žurnalistikos savitvarkos priemonių. Joms atsirasti reikia žurnalistų bendruomenės, kurios nariai suvokia savo išskirtinę vietą valstybėje, su tuo susijusią atsakomybę ir imasi veiksmų tai įgyvendinti. Iš šalies nepriversi sąžiningai ar skaidriai dirbti, reikia iš vidaus jausti būtinybę tai daryti. Tai iš dalies paaiškina, kodėl nėra veiksmingos dvi institucijos, kurios buvo sukurtos įstatymo pagrindu, tačiau yra vadinamos savitvarkos priemonėmis, nors tokios nebuvo, nėra ir nebus. Turiu omenyje Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą ir Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją. Tai nereiškia, kad jos neatlieka naudingų darbų. Kartais atlieka. Tačiau tai nėra savitvarkos pakaitalas.
Man visada šypsnį kelia ta visuomenės informavimo įstatymo vieta, kur nurodoma, jog žurnalistai ir leidėjai privalo laikytis Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų. Įstatymas yra privalomas, o etikos kodeksas yra savanoriškas. Etikos normos yra veiksmingos būtent todėl, kad jos nėra privalomos pagal įstatymą, jos privalomos iš įsitikinimo.
Įstatymas yra reikalingas ne žurnalisto veiklai reglamentuoti, o sukurti jam saugią aplinką dirbti – kitaip tariant, užtikrinti spaudos laisvę. Įprasta kalbėti apie spaudos laisvę kaip laisvę nuo cenzūros, turint omenyje valdžios ar politinių jėgų kišimąsi į žurnalisto darbą. Tačiau šiandien Lietuvoje rūpestį kelia ir kai kurie žiniasklaidos savininkai, ir jų santykiai su kitais verslininkais. Ypač pavojingi yra tie atvejai, kur redaktorius yra kartu ir leidėjas arba tvarko ūkį. Geriausiu atveju vėliau ar anksčiau neišvengiamai kyla interesų konfliktų. Blogiausiu atveju žiniasklaidos priemonė tarnauja jos savininko turtiniams ar kitokiems interesams. Vienas būdas apsaugoti žurnalistą ir skaitytoją būtų skaidrinti patį žiniasklaidos verslą, kad visiems – žurnalistams ir visuomenei – būtų aiškūs savininko turtiniai interesai. Kita priemonė būtų leidėjo ir redakcijos susitarimas, kuriame aiškiai nurodyti įsipareigojimai vieni kitiems bei visuomenei ir skelbiami visiems vertinti.
Kartais atrodo, jog Lietuvoje žiniasklaidos ir politikos kokybė eina ranka rankon. Abi šios sritys yra silpnos ir dėl to, kad abiejose matyti daug homo sovieticus pavyzdžių. Politikoje per ilgai toleravome veikėjus, kurie vienodai tiko okupacijai ir nepriklausomybei. Žiniasklaidoje pernelyg ilgai toleruojame veikėjus, kurie okupacijos laikais tvarkingai pakluso partijos diktatui, o šiandien – pinigams. Ir vieni, ir kiti man primena okupuotoje Lietuvoje per pirmą kelionę sutiktus žmones, kurie nematė ir negirdėjo.
– Būtent todėl, sugrįžęs į Lietuvą, tiek daug dėmesio skiriate informacinio raštingumo ugdymui?
– Taip. Informacinis raštingumas reiškia gebėjimą kritiškai mąstyti – apdairiai skaityti laikraštį, stebėti televizijos laidą ar klausytis radijo, mokėti atpažinti šališkumą, manipuliaciją, menką profesionalumą. Mano įsitikinimu, kuo daugiau žmonių atpažins žiniasklaidoje šlamštą, tuo jie bus mažiau linkę jo pirkti. Reiklūs skaitytojai gali kelti kartelę žurnalistams ir leidėjams, reikalaudami kokybiškesnės informacijos.
Reiklūs skaitytojai gali kelti kartelę žurnalistams ir leidėjams, reikalaudami kokybiškesnės informacijos.
Tačiau informacinis raštingumas yra susijęs su kur kas platesniais reiškiniais. Žmogus šiandien dorojasi su milžinišku informacijos srautu, didesniu negu praeityje. Ateityje apimtys dar labiau didės. Vis dažniau teks patiems spręsti, ką priimti, ką atmesti, kam skirti dėmesį, ką padėtį į šalį. Tas ramus gyvenimas, kai kas nors už mus priima sprendimus, yra praeities iliuzija. Informacinis raštingumas padeda mums susivokti šiame sraute. Nekreipti dėmesio į informacijos srautą gali būti pavojinga mūsų bendruomenei, kadangi jis yra susietas su galingais ekonomikos ir socialiniais procesais, kurie veikia visų mūsų gyvenimą. Tik pažiūrėkime, kokia nepasiruošusi buvo Lietuva pasaulio ekonominei krizei. Dar visai neseniai kai kurie politikai netgi neigė jos buvimą. Prisiminkime, kokia bejėgė ne taip seniai buvo mūsų bendruomenė, susidūrusi su masiniu žmonių bėgimu iš Lietuvos. Politikai guodė, kad, pagerėjus ekonomikai, migrantai sugrįš. Grįžo saujelė. Vienas iš septynių Lietuvos žmonių šiandien tebeieško laimės kitur.
Be abejo, žiniasklaida negalėjo stabdyti nei krizės, nei migracijos. Tačiau ji galėjo savo skaitytojus ir apie vieną, ir apie kitą geriau informuoti. Mačiau, kiek buvo skirta dėmesio JAV spaudoje aiškinant skaitytojams apie ekonominės krizės mastą ir jos padarinius, apie slypinčius pavojus, apie ginčus, iškilusius ieškant išeičių. Žiniasklaida pati netelkia bendruomenės, tai ne jos funkcija. Tačiau per ją teikiama informacija gali būti galingas veiksnys, kuris padeda bendruomenei susitelkti. Tai ypač svarbu negausiai bendruomenei, tokiai kaip mūsų. Lietuvių pasaulyje yra tiek nedaug, jog privalome rūpintis kiekvienu savo nariu, vienas kitu. Tai buvo viena iš svarbiųjų gyvenimo Amerikoje pamokų.
– Taigi, kad bendruomeniškumo jausmo, kuris buvo svarbus lietuviams Amerikoje, Lietuvoje neradote. Atvažiuoji pas savus, tačiau visi jie po vieną.
– Bendruomeniškumas nėra išskirtinė JAV gyvenančių lietuvių savybė. Daug metų gyvenau Vašingtone. Pačiame mieste gyvena maždaug tiek, kiek Vilniuje, o priskaičiavus priemiesčius, daugiau kaip trys milijonai žmonių, panašiai kaip Lietuvoje. Bendruomenių ten yra daug ir įvairių – pagal gyvenamąją vietą, interesus, pomėgius. Nekilnojamojo turto savininkų, miesto parko savanorių, bibliotekos bičiulių, vartotojų teisių gynėjų, vaikų beisbolo komandos rėmėjų, dviratininkų, pensininkų, filmų meno gerbėjų, azalijų mėgėjų, ligonių lankytojų, gyvūnų prižiūrėtojų... Taip ir tampi amerikiečiu: pagal reikalą ir norą jungdamasis į grupes. Lietuvoje to yra kur kas mažiau. Galima pajuokauti, jog čia labai gerbiama teisė į privatumą, tačiau arčiau tikrovės būtų sakyti, kad tai bendruomeniškumo stoka. Iš tiesų Lietuvoje labiau nei Amerikoje jaučiuosi vienas...
Man atrodo, jog viena, ko trūksta, tai supratimo apie laisvę.
– Pabaigai norėčiau paprašyti „Romo Sakadolskio recepto“ Lietuvai...
– Receptų kišenėje nelaikau, bet, gyvendamas Lietuvoje penktuosius metus, kartais pagalvoju apie tai, ko mums, kaip visuomenei, trūksta. Man atrodo, jog viena, ko trūksta, tai supratimo apie laisvę.
Prisimenu pasakojimą apie Brazilijos indėnus ir krikščionybę. Amazonės džiunglėse sėkmingai darbavosi misionieriai, pakrikštijo daug genčių. Po kurio laiko indėnai buvo pastebėti besirenkantys prie miesto, kuriame gyveno krikščionys. Gyventojai klausė indėnų: ko jūs čia atėjote? Indėnai atsakė: mums misionieriai tvirtino, jog dalytis yra krikščioniška, tai mes atėjome pasiimti savo dalies.
Daug kas Lietuvoje panašiai traktuoja laisvę. Jie kalba ir elgiasi, tarsi laisvė prasidėtų nuo jų ir su jais baigtųsi. Kai kuriems žurnalistams jų pačių laisvė yra tas lakmuso popierėlis, pagal kurį matuojama spaudos, bendruomenės, netgi Lietuvos laisvė.
Laisvės temą dažnai savo laidose aptarinėdavo Čikagos žurnalistas Studsas Terkelis, knygų apie Amerikos istoriją autorius, žinomas paprastų žmonių gyvos istorijos metraštininkas, kovotojas už socialinę teisybę. Visai neseniai mirė, sulaukęs garbaus amžiaus – 96 metų. Kartą, paklaustas, kam jis aukotų savo laisvę, Terkelis atsakė: tam, kad bendruomenė būtų laisva, nes laisvoje bendruomenėje aš nesunkiai susirasiu savo laisvę.
Lietuvoje būtų kur kas maloniau ir įdomiau gyventi, jeigu daugiau mūsų žmonių, ypač žurnalistų, vadovautųsi būtent tokia laisvės samprata.
Pokalbis buvo skelbtas ketvirtiniame žurnale „Kelionė su Bernardinai.lt“ 2009 (II) Nr.6
