Konstitucinės teisės ekspertas Dainius Žalimas teigia, kad Sovietų Sąjunga pripažino Baltijos šalių valstybes po to, kai žlugo 1991 m. pučas ir tapo aišku, kad senosios sovietų politinės jėgos prarado įtaką. Prieš tai Lietuvos Nepriklausomybę jau buvo pripažinusios 57 valstybės, tarp jų – ir Rusijos Federacija. Todėl dabar iš naujo vertinti istorijos faktus neprasminga, teigia Konstitucinio teismo pirmininkas D.Žalimas.
„Tarptautinės teisės požiūriu, valstybės pripažinimas yra neatšaukiamas aktas. Tai tik galėčiau pasakyti, kad Rusijos Federacija negrįžtamai visiems laikams pripažino Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę. Ir, beje, pagal pamatinius 1990 metų kovo 11 aktus 1991 liepos 29 dienos sutartimi dėl tarptvalstybinių santykių pagrindų. Tai ten labai aiškiai parašyta, kad tas pripažinimas yra neatšaukiamas“, – teigia D.Žalimas.
Minėtąją sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų Lietuvos AT pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas pasirašė 1991 m. liepą, likus mėnesiui iki pučo, po kurio Sovietų Sąjunga sugriuvo. Dar po metų, 1992 m., B. Jelcinas pasirašė bendrą dvišalį komunikatą dėl sovietų kariuomenės išvedimo, 1997 metais Lietuvos ir Rusijos prezidentai Algirdas Brazauskas ir B. Jelcinas padėjo parašus ant sutarties dėl valstybinės sienos. Tad ko dabar ieško Vladimiro Putino partijos deleguoti Dūmos deputatai?
Sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų Lietuvos AT pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas pasirašė 1991 m. liepą, likus mėnesiui iki pučo, po kurio Sovietų Sąjunga sugriuvo.
„Nereikia padaryti klaidos ir pradėti ginčo su puspročiais. Jie, matyt, to nori. Nori gąsdinti, nori palaikyti įtampą, nori būti svarbūs ir kompensuoti savo nesėkmes. Juk jiems baisiai nesiseka. Jie jau mato, kad Ukrainos neužkariaus, kad nieko neišeina iš Novorosijos bei panašių planų“, – tikina Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis.
Profesorius Raimundas Lopata svarsto, kad šaudydami, nors ir tuščiais šoviniais, Rusijos politikai taiko į vidaus ir į užsienio politiką, siekia sukelti diskusijas, įbauginti.
„Vienas akcentas yra orientuotas į vidaus rinką, antras – į mus, kad mes diskutuotume apie tuos dalykus, galima prisiminti istorines paraleles, o iš principo – kelti įtampą Lietuvoje ir versti ją pafrontės valstybe. Tai man atrodo, šitas tendencijas reikia stebėti, nereikia daryti iš daug triukšmo ir plačiai diskutuoti, man atrodo, neverta“, – teigia VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas.
Rytų Europos studijų centro analitikas Laurynas Kasčiūnas pastebi, kad po NATO viršūnių sprendimo Velse stiprinti karinius pajėgumus Rytų Europoje, įskaitant ir Baltijos šalis, Maskvoje jaučiamas tam tikras sumišimas. Galbūt tarpusavyje konkuruojančios politinės jėgos nesutaria dėl veiksmų scenarijaus Baltijos šalyse. Todėl Vilnių iš Maskvos pasiekia prieštaringos žinutės: viena kviečia bendradarbiauti, kita kelia abejonių dėl Baltijos šalių valstybingumo.
„Prieš porą savaičių pasirodė V.Putino atstovo spaudai pareiškimas, kad reikia ieškoti normalizavimo su Baltijos šalimis galimybių. Tai gali būti visas gražus surežisavimas, Peskovas pasirodė „geriečiu“, po dviejų savaičių pasikeitė politinė situacija – reikia „blogiečius“ išsitraukti. Tai gali būti didelio žaidimo didelio plano sudėtinė dalis“, – sako l. e. Rytų Europos studijų centro direktoriaus pareigas L.Kasčiūnas.
Tačiau tai – ne pirmas kartas, kai Rusijos generalinis prokuroras Jurijus Čaika spaudžiamas revizuoti kaimyninių Baltijos šalių valstybingumo teisėtumą. Pernai balandį po analogiškais reikalavimais pasirašė keturi Dūmos parlamentarai iš „Vieningosios Rusijos“, komunistų bei Liberalų demokratų partijų.
J.Fiodorovo bendražygiai su Georgijaus spalvų vėliavomis organizuoja Antimaidano eitynes, renka paramą prorusiškiems separatistams Rytų Ukrainoje, protestuoja po Jungtinių Valstijų ambasados langais, ragina nešdintis amerikiečių diplomatus.
Jau minėti V.Putino partijos bendražygiai J.Fiodorovas ir A.Romanovas yra įsteigę ir „Nacionalinio išsilaisvinimo judėjimą“ („Национально-освободительное движение“). Ši visuomeninė organizacija skelbiasi kovojanti su Vakarų įtaka Rusijoje.
„Rusija rengiasi išsivaduoti. Kad ji būtų laisva, reikia išvalyti „penktąją koloną“, – aiškina J.Fiodorovas.
O ta „penktoji“ kolona – V.Putinui neparanki žiniasklaida: radijo stotis „Echo Moskvy“, televizija „Dožd“, naujienų portalai news.ru ir „Slon“, grupės „Mašina vremeni“ lyderis Andrejus Makarevičius ir neseniai nušautas Borisas Nemcovas. J.Fiodorovo bendražygiai su Georgijaus spalvų vėliavomis organizuoja Antimaidano eitynes, renka paramą prorusiškiems separatistams Rytų Ukrainoje, protestuoja po Jungtinių Valstijų ambasados langais, ragina nešdintis amerikiečių diplomatus. Dėl Sovietų Sąjungos iširimo jie reikalauja teisti Michailą Gorbačiovą ir net po ketvirčio amžiaus atkurti Sovietų imperiją.
„Tiesiai šviesiai sakau: mes norime atkurti Sovietų Sąjungą“, – teigia Rusijos nacionalinio išsilaisvinimo judėjimo narys A.Romanovas.
Panašių tikslų siekia ir Vladimiro Žirinovskio liberaldemokratai. Partijos lyderis jau ne kartą grasino Baltijos šalims. Tad nieko stebėtino, kad jo dešinioji ranka partijoje ir Dūmoje – Michailas Degteriovas – prisijungia prie reikalavimų ginčyti Lietuvos, Latvijos ir Estijos Nepriklausomybę, tačiau, daugelio politologų nuomone, šie išsišokimai – Maskvos pirtininkų kalbų lygio. Kremlius viešai nekomentuoja Dūmos politikų reikalavimų Rusijos generaliniam prokurorui. Tačiau ar ne V.Putinas įsuko tas kalbas apie nevykėlį M.Gorbačiovą, kai buvo sprendžiamas Sovietų Sąjungos likimas?
„Reikėjo nuosekliai, atkakliai ir be baimės, neslepiant galvos į smėlį ir neatkišus užpakalio, kovoti dėl mūsų valstybės teritorinio vientisumo“, – sako V.Putinas.
