D.Karagodinas rado savo motinos kilmę įrodančius dokumentus ir pasinaudojo galimybe tapti Lietuvos piliečiu. Dėl to jam teko atsisakyti Rusijos pilietybės. Naujasis Lietuvos pilietis interviu 15min.lt tikina, kad situacija Rusijoje per pastaruosius keletą metų pasikeitė radikaliai. Tai, kas dar visai neseniai atrodė kaip radikalių politikų kliedesiai, tapo realybe.
– Denisai, kokie jūsų ryšiai su Lietuva?
Esu kilęs iš Vakarų Sibiro – Tomsko. Tai regionas, kuriame gyvena daug tremtinių.
– Esu kilęs iš Vakarų Sibiro – Tomsko. Tai regionas, kuriame gyvena daug tremtinių. Ne tik sovietinių laikų, bet ir carinės Rusijos. Mano tėvo linija rusiška, o motinos – lietuviška.
Prieš ketverius metus visiškai atsitiktinai užėjau į „Echo Moskvy“ internetinį puslapį, ten paspaudęs reklamjuostę patekau į „Radio Svoboda“ tinklalapį, kuriame radau straipsnį apie lietuviško paso dvidešimtmetį.
Mane tai sudomino ir aš susiradau LR Pilietybės įstatymą. Jame buvo punktas, kad tremtinių vaikai gali gauti Lietuvos pilietybę.
– O kodėl iš viso kilo mintis pasidomėti pilietybe?
Mano tėvo protėviai po baudžiavos panaikinimo persikėlė į Kaukazą – Kubanę ir vėliau prie Amūro. Jie apsigyveno Blagoveščenske. Tuo metu vyko ten gyvenusių kinų etniniai valymai.
– Dar mokykloje labai domėjausi istorija. Mokiausi eksperimentinėje klasėje, kurioje dėstė universiteto dėstytojai. Universitete mokiausi Filosofijos fakultete. Europinė kultūros tradicija mane domino visada ir noras pasidomėti savo šaknimis buvo labai natūralus.
Iki manęs giminės tuo visai nesidomėjo. Mano artimieji augo sovietinėje terpėje ir jokių klausimų nekilo. Vienintelis dalykas iš lietuviškų tradicijų, kuris liko šeimoje, buvo du kartus švenčiamos Velykos – stačiatikių ir katalikų.
Ėjau į archyvą ieškoti išlikusių dokumentų. Man pavyko nusikasti net iki Rusijos imperijos archyvų, kuriuose radau per stebuklą išlikusius dar XIX a. dokumentus. Mano artimieji į Sibirą ištremti buvo ne sovietiniais, o carinės Rusijos laikais. Į Sibirą atkeliavę žmonės buvo įtraukiami į „lietuvių sąrašą“.
Tomsko sritis driekėsi iki Irkutsko ir Baikalo. Tai buvo milžiniška teritorija. Joje buvo tik vienas kunigas, kuris sėsdavo ant arklio ir kelis tūkstančius kilometrų keliaudavo krikštyti, tuokti ir atlikti kitų apeigų.
Mano tėvo protėviai po baudžiavos panaikinimo persikėlė į Kaukazą – Kubanę ir vėliau prie Amūro. Jie apsigyveno Blagoveščenske. Tuo metu vyko ten gyvenusių kinų etniniai valymai.
Tuomet viskas sparčiai augo. Susikūrė stipri valstiečių klasė. Kai Rusijoje prasidėjo pilietinis karas, vietos gyventojai aktyviai dalyvavo Baltosios armijos pusėje.
– Istorija labai turtinga. Ar jums pavyko sužinoti, ką jūsų mamos protėviai veikė Lietuvoje?
Lietuva nėra Rusijos kolonijos dalis. Tai europinės kultūros atstovė, kuri susikūrė anksčiau nei Rusija.
– Sunku kažką aiškintis, kai paskutinis mano šeimos atstovas Lietuvoje buvo XIX a. Tuo pat metu, pradėjęs domėtis Lietuvos dabartimi, aš pastebėjau, kad man ši šalis labai patinka. Ėmiau domėtis politika ir supratau, kad valdžios sprendimai, įstatymai neprieštarauja mano įsitikinimams.
Lietuva nėra Rusijos kolonija. Tai europinės kultūros atstovė, kuri susikūrė anksčiau nei Rusija.
– Du amžius jūsų artimieji su Lietuva neturėjo jokių ryšių, o jūs nusprendėte gauti mūsų šalies pilietybę ir net atsisakyti Rusijos pilietybės?
Mes gyvename epochų lūžyje. Žlugus Sovietų Sąjungai mes turime pripažinti naująją realybę.
– Mes gyvename epochų lūžyje. Žlugus Sovietų Sąjungai mes turime pripažinti naująją realybę. Romos imperija arba Didžiosios Britanijos imperija subyrėjo, o Sovietų Sąjunga tik šiek tiek aptrupėjo. Viskas liko įšaldyta. Mes matome, kad ji byra toliau ir tas procesas tęsis, norim mes to, ar nenorim.
Kartu atsiveria naujos galimybės rinktis. Juk galima klausti, o kodėl mes visi Sovietų Sąjungoje nelikome. Tiesiog yra kiti vidiniai poreikiai, kitas pasaulio suvokimas.
– Kai sau priėmėte šį sprendimą, kas buvo toliau? Juk laukė teisinės procedūros.
Man pilietybė buvo suteikta supaprastinta tvarka, tačiau ir čia formalumai nėra tvarkomi taip greitai. Be to, turėjau atsisakyti Rusijos pilietybės, todėl viskas užtruko ketverius metus.
– Viskas buvo gana paprasta. Turėjau dokumentus, kad esu tremtinių palikuonis. Kreipiausi į Lietuvos atstovybę Rusijoje. Man pilietybė buvo suteikta supaprastinta tvarka, tačiau ir čia formalumai nėra tvarkomi taip greitai. Be to, turėjau atsisakyti Rusijos pilietybės, todėl viskas užtruko ketverius metus.
Šiuo metu gyvenu Maskvoje, tačiau dažnai lankausi Tomske. Vieno apsilankymo metu su draugais nuvažiavome grybauti. Tai toli nuo miesto esanti vieta, kur net mobilusis ryšys neveikė. Eidamas mišku pamačiau kapines ir pažįstamus kryžius. Jau anksčiau domėjausi „Misija Sibiras“.
Nuo kryžiaus buvo nukritusi lentelė. Ją prikaliau, nufotografavau, su draugais pasijuokėme, kad tai lemtingi sutapimai. Nuotrauką nusiunčiau į „Misija Sibiras“ paskyrą socialiniame tinkle „Facebook“. Taip susipažinau su jos dalyviu Juozu Valčiuku, kuris man padėjo pirmą kartą atvykti į Lietuvą.
Turėjau pasakyti priesaiką lietuviškai, tačiau lietuvių kalbos aš nemoku. Jos mokytis Tomske nėra galimybių. Yra išlikusi lenkų bendruomenė, bet lietuviškos neliko. Aš supratau, kad lietuviškus žodžius galėsiu ištarti, tačiau jų negalėsiu išmokti ir net perskaityti.
Man padėjo Juozas, kuris būdamas Londone įrašė priesaikos žodžius ir atsiuntė man. Juos daug kartų perklausiau ir išmokau. Pasirinkau pilną priesaikos tekstą. Vasario mėnesį prisiekiau ir gegužę gavau pasą. Į Lietuvą aš atvykau kaip Lietuvos pilietis.
– Kaip jums Lietuva?
– Vilnius panašus į Tomską. Tai panašaus dydžio miestai, turintys labai turtingą istoriją. Turiu planų persikelti gyventi į Lietuvą. Ieškau sklypo, kuriame norėčiau pradėti namo statybą.
– Ar negaila palikti savo gimtąjį miestą?
– XXI a. žmogus nėra taip prisirišęs prie teritorijos, kaip buvo anksčiau. Ar tu pusantros valandos važiuoji Maskvos metro, ar tiek pat laiko skrendi į kitos šalies miestą. Kur svarbesnis ne teritorinis, o kultūrinis, dvasinis ryšys. Kur tu geriau jautiesi.
– O kaip ryšiai su šeima ir draugais? Ar tokį jūsų sprendimą palaikė artimieji?
Vyko kariniai konfliktai, siautė ligos, bet bendruomenė liko kartu. Tai labai svarbu, o ne sovietinių laikų blokinių namų kultūra, kur šalia buvo įkeliami ir mokslininkai, ir alkoholikai. Tai nenatūralu.
– Mano artimieji ir draugai manęs nesuprato. Apskritai situacija Rusijoje nėra vienareikšmė. Yra žmonių, kurie neskiria Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Lygiai taip pat, kaip kai kurie žmonės Lietuvoje, matyt, neskiria Irako ir Irano. Tuo tarpu kiti puikiai išmano situaciją ir klausimas yra tik su kuo tau tenka bendrauti.
Stipri bendruomenė yra labai svarbu. Man teko keliauti tremties vietomis. Žmonės iš Kubanės keliavo į Tolimuosius Rytus. Vyko kariniai konfliktai, siautė ligos, bet bendruomenė liko kartu. Tradicijos išliko iki mūsų dienų. Man atvažiavus žmonės parodė, kur stovėjo mūsų namas.
Tai labai svarbu, o ne sovietinių laikų blokinių namų kultūra, kur šalia buvo įkeliami ir mokslininkai, ir alkoholikai. Tai nenatūralu.
Anksčiau girdėdamas aštrius pasisakymus galvojau, kad politikai supranta realią situaciją, tačiau žaidžia rinkėjų balsais. Dabar aš matau, kad taip kalbantys žmonės iš tikrųjų ima tikėti savo žodžiais ir atitinkamai elgtis. Tai jau nėra žaidimas. Tai kažkokia beprotybė.
Sovietinių laikų stereotipai vis dar stiprūs. Kai kurie draugai mane palaikė. Lietuva per kelis pastaruosius dešimtmečius labai pasikeitė. Ji tapo vakarietiškos Europos dalimi. Daugelis tikėjosi, kad ir Rusija judės šia kryptimi, todėl tai, kas dabar vyksta, daugeliui žmonių Rusijoje yra didelis šokas.
Anksčiau girdėdamas aštrius pasisakymus galvojau, kad politikai supranta realią situaciją, tačiau žaidžia rinkėjų balsais. Dabar aš matau, kad taip kalbantys žmonės iš tikrųjų ima tikėti savo žodžiais ir atitinkamai elgtis. Tai jau nėra žaidimas. Tai kažkokia beprotybė.
Tikrai nesu rusofobas ir labai myliu Rusiją, bet sovietinė jos praeitis man nepriimtina. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje uždrausta ir nacistinė, ir sovietinė simbolika. Žinodamas savo šalies istoriją tvirtai tikiu, kad taip turi būti padaryta visur.
– Ar nebijote, kad po penkerių metų jums iš Rusijos pasiekti Lietuvą bus sudėtinga?
Situacija vystosi dramatiškai. Kas anksčiau buvo fantastika, dabar tapo realybe.
– Situacija vystosi dramatiškai. Kas anksčiau buvo fantastika, dabar tapo realybe. Dabar gali atsitikti viskas. Tai neprognozuojama, nors vidinę situacijos logiką aš suprantu.
Aš myliu gimtą miestą, ir savo gimtąją šalį. Pastaruoju metu gyvenau Maskvoje. Rusijos pilietybės atsisakymas nėra gerovės klausimas. Nenoriu gyventi šalyje, kur situacija suprantama neadekvačiai.
